„Sekundės“ archyvo nuotr.
Pataisos namai Panevėžyje – uždara erdvė, kurioje susitinka šimtai moterų, padariusių įvairius nusikaltimus. Nenuostabu, kad čia itin stiprus laisvės ilgesys.
Čia daug žmogiškos kančios, troškimo kuo greičiau ištrūkti, pabėgti, užmiršti gyvenimą Pataisos namuose, kur jos jaučiasi labai vienišos. Buvimas čia iš nuteistųjų reikalauja didelės stiprybės mokėti pakovoti už save, kad šalia esantys tavęs nežemintų, nesityčiotų. Čia nėra ramybės: nepasirinksi sekcijos kaimynių, žmonių, su kuriais norėtum gyventi. Ir ašarą nubraukti iš liūdesio dažniausiai galima tik tada, kai niekas nemato, nes ir iš tos nuoširdžios ašaros kiti gali tik pasijuokti, nesuprasti. Ir širdyje lieka tik tas kankinantis laisvės ilgesys… Bet kas iš tiesų laukia laisvėje? Juk gyvenimas niekur nėra rožėmis klotas.
Tikriausiai skaitytojas gali pagalvoti, kad šios moterys ne už gerus darbus ten pateko ir turi atlikti savo bausmę, tačiau lankydamasis pas šias moteris imi suvokti, kad jos tarsi nubaustos po kelis kartus. Jos gavo ne tik laisvės atėmimo bausmę, tačiau turi susidurti su vidinėmis taisyklėmis, kurios dažnai yra žlugdančios, susidurti su panieka ne tik iš esamos aplinkos, tačiau ir iš laisvės.
Kartą pakviesta nuėjau į vieną religinės tematikos paskaitą-diskusiją. Paskaitą skaitė lektorė, su kuria jau buvau pažįstama. Ji atskleidė visiems paskaitos dalyviams, kad susipažinome „kalėjime“. Jos žodžius akimirksniu patvirtino ir lektorės pagalbininkė, iš kurios tikėjausi mažų mažiausiai sulauksianti bent jau paaiškinimo auditorijai, koks yra tas mano tikrasis ryšys su „kalėjimu“, o ne tokios netiesos patvirtinimo.
Kodėl pati nepanorau paneigti tos netiesos, priežasčių iškilo keletas. Pirma mintis buvo, kad svarbiausia turėti ramią sąžinę. Antra – nesinorėjo į aikštę kelti lektorės ir jos pagalbininkės žiaurumu dvelkiančio netakto. O trečia priežastis buvo ta, kad aš iš tiesų lankausi Panevėžio pataisos namuose, žmonių vadinamuose kalėjimu, kaip socialinė darbuotoja, nes dirbu Lietuvos „Carito“ projekte „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ (su lektore pirmasis susitikimas kaip tik ir įvyko jos kabinete, kai į ją kreipiausi dėl lankymosi Pataisos namuose ir pagalbos nuteistosioms).
Pataisos namuose susitinku su nuteistosiomis tikėjimo klausimais, taip pat daug dėmesio skiriu individualioms socialinėms konsultacijoms, per kurias mes aptariame išėjimo planą ir esamas galimybes bei tolesnius veiksmus. Ten einu norėdama nuteistąsias suprasti, kas paskatina jas padaryti nusikaltimą, o ne už tai pasmerkti, norėdama joms suteikti stiprybės atsitiesti, o ne priekaištais skatinti vėl suklupti.
Taigi norėjau likti sąžininga prieš savo darbo prasmę, todėl taip pristatyta ir neprieštaravau. Nedidelė auditorija liko lyg ir rami, lyg ir dėmesingai dalyvavo paskaitoje, tik po užsiėmimo niekas nepanoro nei manęs užkalbinti, nei su manimi atsisveikinti. Po kelių dienų gatvėje susitikau vieną tos paskaitos dalyvę ir su ja pasisveikinau. Ją tarsi šokas ištiko nuo tokio mano „įžūlumo“: nieko neatsakiusi spruko nuo manęs tolyn.
Tada labai aiškiai supratau, koks dar negailestingai neigiamas mūsų požiūris į teistą žmogų, o juokingiausia, kad aš niekada ir nebuvau teista, tačiau pakako tik vienos replikos apie Pataisos namus ir man tarsi buvo užklijuota etiketė, kad prie manęs negalima artintis.
Nuteistosios, su kuriomis tenka pabendrauti Pataisos namuose, iš tiesų gyvena beribiu savų namų, vaikų, šilumos, atjautos, supratimo, laimės, meilės, laisvės ilgesiu. Moterys nelaukia šiuose namuose ir švenčių, nes tai joms liūdnos šventės, jas tenka sutikti ne namuose, ne su savais, ne su artimaisiais. Šios moterys ne tik ilgisi laisvės, bet ir ketina ieškotis darbo, dirbti, nebesiskirti su savo vaikais, su šeima. Nebenori klupti.
Daugelis tikriausiai net nepagalvoja, kiek joms reikės stiprybės, kad įrodytų kitiems, jog tikrai nori keistis, kad suprato pamoką, kad nebenori nusikalsti ir vėl grįžti į Pataisos namus. Tokius dalykus suklupusiam žmogui tikrai sunku įrodyti svetimiems, tavęs nepažįstantiems žmonėms, kurie teistoms moterims neskuba ištiesti pagalbos rankos ir nenori turėti nieko bendro su didesnių ar mažesnių klaidų padariusiu žmogumi.
Žinoma, Pataisos namuose yra ir tokių nuteistųjų, kurios galbūt ir nesupranta savo bausmės atlikimo prasmės. Joms sunku daryti išvadas, ką būtina keisti, bet mes turėtume joms padėti susivokti. Visur yra visokių žmonių, todėl nepaisant to, manau, negalima daryti tik vienos išvados apie visas kalinčias moteris, manant, kad jos esančios tik pasibaisėtinai neigiamos, nepajėgiančios taisyti savo klaidų.
Tikėjimas moko mus, kad maža nauda mylėti gerą žmogų, jeigu nemoki mylėti savo priešo. Taip pat pataria už blogį atsilyginti gerumu. Ir pačioje visuomenėje tampa akivaizdu, jog mes nebegalime tęsti smurto rato, ateina laikas, kai reikia jį sustabdyti ir bandyti vėl iš naujo būti žmonėmis tarp žmonių.
Suprantama, kad mums gal ir labai sunku pamilti asmeniškai, priimti tuos žmones, kurie mus kažkuo gal net ir labai nuskriaudė ar įskaudino, bet savo žmogiškumą pamilti ir jam likti visada sąžiningam tikrai galima ir verta. O jau su žmogiškumo meile galėsime ir suklupusiajam padėti atsitiesti, ir jo laisvės ilgesį anapus grotų nutapyti šviesiomis gyvenimo be baimės ir nerimo spalvomis…
Dėl socialinės pagalbos buvę teisti asmenys į mane gali kreiptis antradieniais nuo 12.30 val. iki 14 val. Betliejaus valgyklėlėje, Katedros a. 4, Panevėžyje. Taip pat šiems žmonėms galiu padėti išsiimti asmens tapatybės kortelę, nupirkti vaistų.
Lietuvos „Carito“ projekto „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ socialinė darbuotoja Laima Žiaunytė
