Iš Žemaitijos kilusiai Aurelijai Pociutei veiklos Panevėžyje netrūksta. Ji negali pakęsti rutinos, todėl neretai susikrauna lagaminus ir iššūkių ieško svetur. Tačiau, kad ir kur bebūtų, mergina iš rankų nepaleidžia fotoaparato.
Vietoje nenustygstanti A. Pociutė sako, kad fotografijos menas yra didžiausia jos gyvenimo aistra. A. Bankauskaitės nuotr.
Po klajonių – į Panevėžį
Aurelija jau laikydama abitūros egzaminus žinojo, kad baigusi dvylika klasių važiuos į Panevėžį. Čia turėjo nemažai pažįstamų, daug žinojo apie šio miesto jaunimo veiklą. Ji prisipažįsta niekuomet nebuvusi atsidavusi tikėjimui, tačiau ją žavėjo kitokie jauni žmonės, kuriems neįdomūs pasilinksminimai klubuose arba alkoholis.
„Vieną dieną susikroviau kuprinę ir autostopu atvykau į Panevėžį“, – šypsodamasi sakė A. Pociutė.
Apie įsikūrimą didesniame Lietuvos mieste mergina nė nesvarstė. Aurelija ilgą laiką buvo Panevėžio vyskupijos jaunimo centro savanorė. Tačiau nesitikėjo, jog vos atvykusi iš Mažeikių, čia ir įsidarbins.
Jaunimo centre mergina dirbo beveik dvejus metus, kol išvyko į Šveicariją. Vėliau – į Olandiją. Čia, kaip ir daugumai emigrantų, teko paragauti darbo fabrike.
A. Pociutė neslepia, jog tokį pasirinkimą lėmė finansų poreikis. Tačiau teko nudegti, todėl daugiau vykti darbuotis fabrikuose ji neketina. Grįžusi iš Olandijos Aurelija planavo važiuoti į Vilnių ir dirbti vaikų darželyje. Panevėžys tebuvo tarpinė stotelė. Čia aplankė draugę. Pastaroji darbavosi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapijos namuose.
A. Pociutė, gavusi pasiūlymą prisidėti, ilgai nesvarstė ir pasiliko Panevėžyje. Pradžioje ji dirbo jaunimo projektų koordinatore, o po kiek laiko – administratore, nes draugė išvyko gyventi į Portugaliją.
„Turiu labai daug ir įvairios darbo patirties. Tačiau taip viskas susiklostė, jog pabuvusi svetur vis grįžtu į Panevėžį. Šis miestas mane traukia“, – „Sekundei“ tvirtino mergina.
Gyvenimo aistra – fotografija
A. Pociutės kiekvieną žingsnį lydi fotografijos magija. Aurelija tikina, kad niekas iš jos šeimynykščių fotografijos menu nesidomi, o ji su fotoaparatu nesiskirianti nuo mažumės. A. Pociūtės šeima didelė: ji turi dar tris seseris. Visi šeimos nariai turi meninių polinkių. Mama mėgsta suktis gėlynuose, tėtis kuria įvairius metalo dirbinius, viena iš seserų noriai imasi rankdarbių, o kitos dvi dar ieško savęs.
„Prisimenu: pasiimdavau mažą skaitmeninį fotoaparatą ir lėkdavau į laukus fotografuoti gamtos. Mane visada žavėjo sustabdyta akimirka“, – teigė A. Pociutė.
Fotografė neseniai grįžo iš Anglijos, ten dirbo kinų tradicinės medicinos klinikoje. Aurelija džiaugiasi, kad parvykusi į Lietuvą galėjo įsigyti geresnės kokybės fotoaparatą. Tai paskatino lankyti ir fotografijos kursus pas žinomą fotografą Tomą Brazinską.
„Fotografija yra didžiausia mano gyvenimo aistra ir be to savo gyvenimo jau negaliu įsivaizduoti“, – atviravo mergina.
Rimtesnių fotografijos studijų Aurelija nėra baigusi, to imsis ateityje, bet ne Lietuvoje. Ji mananti, kad studijos fotografui gali duoti naudos. Kartais pasikliauti vien savo akimi nepakanka.
„Naudojant geresnę techniką, daug ką reikia žinoti. Man susiorientuoti padėjo fotografijos kursai. Nors niekas neišmokys matymo – tą reikia jausti. Kaip viską užfiksuoti ir sustabdyti ypatingą akimirką“, – aiškino menininkė.
Baigusi mokyklą mergina buvo pasirinkusi socialinės pedagogikos studijas, nors iš tikrųjų ją domino grafinis dizainas. Tačiau tuo metu, kai reikėjo priduoti stojimo dokumentus, ji buvo išvykusi į Europą. Socialinės specialybės studijas fotografė iškentė vos pusmetį.
Mergina po kelių dienų planuoja kelti sparnus į Airiją, tačiau neilgam. Ten jos laukia vestuvinė fotosesija. Ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos menininkė kol kas neketina, nes turi pakankamai veiklos čia.
Fotografė įsitikinus, kad tėvų jos nestabilus gyvenimas nebaugina.
„Manęs jie niekada nestabdė ir nenurodinėjo, kaip elgtis. Tai buvo mano pasirinkimas, o išėjusi iš namų pradėjau kurti savo gyvenimą. Tėvai iki šiol mane palaiko ir didžiuojasi“, – kalbėjo fotografė, neseniai įamžinusi savo sesers vestuvių akimirkas.
Akiratyje – moters pasaulis
Aureliją įkvepia gamta. Jos virpesius ir pradėjo fiksuoti pirmuoju fotoaparatu. Tačiau daugiau nei metus ji fotografuoja žmones ir neslepia, jog tai yra kitoks menas. Mergina drąsiai vedasi savo modelius į gamtą ir kuria meninius projektus. Pradėdama fotosesiją fotografė visuomet turi vaizdinį, kurį siekia perteikti nuotraukomis.
„Jeigu aš randu tinkamą modelį ir pajaučiu atmosferą, o nuotrauka gali visai tai perteikti, tai labai neliūdžiu, kai rezultatas būna ne toks, kokio tikėjausi. Visada galvoju, kad išeina taip, kaip turėjo. Tarp kadrų visuomet randi tai, kas paliečia širdį“, – neslėpė mergina.
A. Pociutės fotografijose dominuoja moterys, nors modelių pagal lytį ji neskirstanti. Meninėse fotografijose siekia perteikti moteriškumo aurą: subtilumą, gyvenimo grožį ir dvasinį pasaulį.
„Negaliu skirstyti dvasinio pasaulio į vyrišką ir moterišką. Tačiau per moteriškąjį daug geriau atsiskleidžia gamtos grožis, jos trapumas ir subtilumas“, – tvirtino Aurelija.
Mergina ne kartą girdėjusi, jog žmonės į jos fotografijas atkreipia dėmesį dėl to, jog jos nesančios kaip visų. Daugumą traukia jos nuotraukų subtilumas.
„Nė vienas mano modelis nesitiki standartinės nuotraukos ir leidžia pasireikšti man“, – šypsojosi ji.
Kiekviena fotografės nuotrauka kalba pati už save. Jos atskleidžia fotografės išgyvenimus, gyvenimo būdą, nuotaikas. Todėl pažinti jos asmenybę per nuotraukas įmanoma.
Aurelija mananti, kad fotografas turi būti menininkas ir privalo turėti estetinį pajautimą bei matyti detales.
„Yra fotografų, kurie savęs menininkais nelaiko, tačiau man tokių pažinti neteko. Dažniausiai jie turi vienokių ar kitokių meninių gebėjimų“, – sakė Aurelija.
Konkurencija padeda
Lietuvoje yra gana daug fotografų, todėl konkurencija augina kiekvieno savitumą ir išskirtinumą. Ji neslepia, jog žmogų sužavėti yra sudėtinga.
„Jeigu tu darysi kaip kiti, žmogaus nesužavėsi ir jis tavęs nepamatys, nes ras kažkur geriau“, – tikino A. Pociutė.
Mergina suvokia, kad nieko naujo išrasti nebegalima, todėl dauguma fotografų idėjų užuomazgų ieško vieni pas kitus. Jos nežemina pasakymas, jog šiais laikais fotografu gali būti kiekvienas – tereikia fotoaparato. Ji nelaiko savęs aukšto lygio profesionale, o tik tvirtais žingsniais žengiančia į subtilų pasaulį.
„Aš noriu išmokti daug daugiau nei dabar moku. Kiekvieną dieną gilinuosi, skaitau, žiūriu filmukus, kaip ir ką daryti. Daug kam gali atrodyti: ateini, nufotografuoji ir viskas. O iš tikrųjų viskas sudėtingiau“, – kalbėjo menininkė.
Mergina prisiminė turėjusi ne kokią patirtį fotografuodama sporto klube, todėl į juos leidžiasi nenoriai. Ši erdvė reikalauja daug techninės patirties, todėl jai labiau patinka gamtos aplinka, kuri nepaklūsta fotografo norams.
„Aš labiau linkusį į meną. Man patinka, kai iš nuotraukų nereikia kurti standarto“, – aiškino Aurelija.
Jos nestebina žmonės, kurie nemėgsta fotografuotis. Merginos artima bičiulė yra pasakiusi, kad niekada nesileis fotografuojama. Tačiau pati prieš fotoobjektyvą pasimaivyti nevengia. Tik keistai jaučiasi, kai fotografuoja kitas žmogus.
Nesustoja vietoje
Kiekviena fotosesija yra intymus fotografo ir modelio bendravimas. Todėl fotografuojamo žmogaus jausmai bei atsipalaidavimas prieš fotoobjektyvą dažnu atveju priklauso nuo fotografo.
„Man yra tekę fotografuoti nuogą žmogų. Mes nemažai prieš tai bendravome. Manau, dėl to fotografuojant modelis jautėsi jaukiai. Reikia suvokti, kas yra menas, ir reikia įveikti savo barjerus“, – kalbėjo fotografė.
Prie nuolatinių kontaktų su žmonėmis Aurelija įpratusi. Bendravimas jos nevargina. Mergina niekada neperša kitiems savo nuomonės ir patarimų, kartais žmogui tereikia, jog jį išklausytų.
Fotografė nemažai laiko skiria nuotraukų apdirbimui. To A. Pociūtė mokėsi ne vieną valandą – per savaitę tam skirdavo po šešias ar aštuonias. Jei sau leistų, mergina fotosesijų turėtų beveik kiekvieną dieną, tačiau tam ji nesiryžta. Aurelija mėgsta kito darbo imtis, tik baigusi ankstesnįjį. Tačiau užsakymų ji jau turinti kitų metų gegužės mėnesiui.
„Aš nesu profesionalė, bet žmonėms manęs reikia. Savęs kartais klausiu: kiek tuomet fotosesijų turi šios srities profesionalai“, – juokavo fotografė.
Ji sako, kad Panevėžyje ją daug kas pažįsta, todėl žinia apie jos darbus eina iš lūpų į lūpas.
Aurelija Panevėžyje jau yra surengusi savo fotografijų ir piešinių parodą, kuri vadinosi „Žmogus medis“. Piešimui ji šiuo metu skiria daug mažiau laiko.
„Nuo pat mažens man žmogus asocijavosi su medžiu. Jis įleidžia šaknis ir stiebiasi į viršų, nors kartais šakos nulūžta, tačiau po kurio laiko ir vėl kylame dangaus link“, – savo mintimis dalinosi A. Pociutė.
Fotografės kraityje itin daug naujų nuotraukų, todėl ji kurį laiką svajojo apie naują parodą. Tačiau pagrindinėse miesto erdvėse ekspozicijos yra sumatytos dvejiems metams į priekį. Kol kas mintį apie parodą Aurelija atideda ateičiai.
Kūrybiniai poreikiai
A. Pociutė Vilniuje ir Panevėžyje yra vedusi seminarus apie sąmoningą gyvenimą, pabudimą ir tai, kas iš tiesų mes esame. Į pokalbius susirinkdavo nemažai ieškojimuose pasiklydusių žmonių, o ji pati dalydavosi savo gyvenimiška patirtimi ir atsakinėjo į klausimus. Tačiau niekuomet nežinojo, ką jiems atsakys.
„Laikausi pozicijos, jog viskas, kas ateina vieną ar kitą akimirką iki mūsų, atskleidžia mūsų ryšį su visata“, – tvirtino mergina.
Aurelija nenustoja stebinti. Seminarai ją įkvėpė parašyti knygą, kuri jau suredaguota ir laukia savo eilės.
„Esu surašiusi nemažai minčių, kurias papildo mano fotografijos“, – kalbėjo mergina.
Knygą Aurelija planavo išleisti vienoje iš Rygos leidyklų, kurioje darbuojasi jos pažįstama, tačiau tolesnius veiksmus sustabdė pajamų stygius.
A. Pociutė ilgai ir ramiai nusėdėti vienoje vietoje negali. Ji nemėgsta rutinos, nes tai ją gniuždo, todėl linkusi į sukrėtimus.
„Aš išmokau būti viena. Galiu sėsti ant dviračio ir minti begalę kilometrų. Galiu pasiimti fotoaparatą ir eiti laukais. Negaliu sėdėti namuose: man reikia veiksmo. Aš turiu išreikšti savo jausmus, o ne nusodinti juos giliai į vidų, nes jie pradeda ėsti, – tvirtino Aurelija. Ir pridūrė: –Visiems žmonėms reikia stabilumo: susirasti gerą darbą, apsigyventi nuosavame būste, o aš į gyvenimą žiūriu kitaip. Imu tai, ką jis duoda. Stengiuosi iš jo pasiimti kuo daugiau.“
Audinga SATKŪNAITĖ
