Panevėžio 5-osios gimnazijoje vienuoliktokė Indrė Savickytė – kaip dvi skirtingos mėnulio pusės.
Atletiška panevėžietė yra daugkartinė Lietuvos irklavimo čempionė, dviračių sporto entuziastė. O kai tvirtos rankos nespaudžia irklų ar kojos nemina pedalų, ji ima gitarą arba smuiką, sėda prie pianino ar tiesiog dainuoja. Meniškąją savo prigimtį sportininkė atskleidė ir populiaraus televizijos projekto „Lietuvos balsas“ didžiojoje scenoje, galingu vokalu atsukusi visų teisėjų kėdes.
Vandens baimė svetima
Vaikystėje I. Savickytė lankė šokius, plaukimo treniruotes ir užsiėmė dviračių sportu.
Irkluoti ji pradėjo visiškai atsitiktinai.
Mat Indrės geriausios draugės mama yra irklavimo trenerė.
„Vasarą bazėje žaisdavome, pasimaudydavome kartu. Kuo toliau, tuo labiau įsivažiavau į šį sportą ir jis tiesiog man prilipo “, – pasakoja Indrė.
V. Vaičikonio irklavimo klubo duris I. Savickytė pravėrė norėdama tik pabandyti – nieko per daug nesitikėjo. O dabar skaičiuoja, kad tas bandymas tęsiasi netgi ilgiau nei penkerius metus.
„Užkabino viso kolektyvo draugiškumas, puikūs treneriai, kurie motyvuoja dirbti ir siekti aukštumų“, – sako Indrė.
Nors I. Savickytė lankė plaukimo treniruotes, o dabar didžiąją laiko dalį leidžia baidarėje ant vandens, ji niekad nebuvo didelė vandens sporto ar baseino gerbėja.
„Nebijau vandens, tačiau supratau, jog jis bijo manęs. Aš nuo jo nebėgdavau, o jo lašeliai, atrodo, lenktyniaudavo, kuris greičiau nuo manęs nubėgsiąs“, – juokauja irkluotoja.
Finišas – už pirmo plūduro
Pirma valtis, į kurią Indrei teko įsiropšti, buvo ta, iš kurios neįmanoma išvirsti, dar kitaip vadinama turistu. Kai draugė plaukdavo siauresne valtimi, Indrė jai palaikydavo kompaniją.
Nuo treniruočių pradžios prabėgus vos keliems mėnesiams I. Savickytei ant kaklo jau sužibo auksas – pirmasis ir labai brangus medalis.
„Kasmečiame Panevėžio čempionate su „turistu“ iškovojau pirmąją vietą. Buvo labai džiugus momentas“, – mena Indrė.
Stipresnio pajėgumo varžybose I. Savickytė jau labai greitai startavo Šiauliuose – su įprasta varžybų valtimi.
„Nepasisekė taip gerai – išvirtau už pirmo plūduro. Kitaip pasakius, vos už dešimties metrų. Turiu pripažinti, kad vis tiek smagu prisiminti“, – juokiasi irkluotoja.
Perprasti irklavimo subtilybes ir galiausiai išsilaikyti ant vandens Indrei prireikė laiko.
„Profesionalumas neatėjo per savaitę. Neatėjo ir per porą metų. Teko dirbti ir vis dar reikia daug mokytis. Turiu savų herojų, į kuriuos noriu lygiuotis, iš jų semiuosi motyvacijos. Taip pat padeda ir treneriai, kurie žino visas irklavimo paslaptis“, – sako Indrė.
Prisijaukino rutiną
Anot I. Savickytės, irklavimas labai įvairiapusis sportas, neapsiribojantis tik buvimu ant vandens.
Atletai užsiima ir žiemos sporto šakomis, važinėja į slidinėjimo stovyklas užsienyje, žaidžia krepšinį, futbolą, užsiima lengvąja atletika.
Vasaros sezonas baigėsi, o kartu su juo ir varžybos. Tačiau šaltuoju metų laiku Panevėžio irkluotojai intensyviai treniruosis ir ruošis ateinančiam sezonui.
„Žiemą kartais turime po dvi treniruotes per dieną. Vieną prieš mokyklą, kitą – po jos. Reikia mokėti suderinti mokslus, sportą, draugus, šeimą ir dar skirti laiko sau. Tačiau tai rutina, prie kurios priprantama“, – sako sportininkė.
Šį rudenį I. Savickytė startavo Vengrijoje vykusiose didžiausiose ir prestižiškiausiose pasaulyje jaunučių irkluotojų varžybose „Olympic hopes“. Jose savo jėgas išbandė su dar 44 šalių pajėgiausiais atstovais. Tokio lygio varžybos, anot Indrės, nuostabi patirtis bet kuriam sportininkui.
„Dalyvavau po ligos, tad rezultatai nebuvo patys geriausi, bet jais patenkinta. Varžybos dar labiau praplėtė mano akiratį. Su porininke patekome į B finalą ir tuo labai didžiuojuosi“, – sako irkluotoja.
Šalia – pliušinis žaislas
Prieš svarbius startus I. Savickytė stengiasi nesinervinti ir nuraminti mintis. Klausosi mėgstamos muzikos, piešia, ilsisi, skiria laiko sau.
Likus kiek daugiau nei valandai iki varžybų Indrė šiek tiek paplaukia, vėliau padaro apšilimą ant kranto. Pamankština rankas, kojas, kaklą ir laukia lemtingos akimirkos.
„Nebijau vandens, tačiau supratau, jog jis bijo manęs.“
I. Savickytė
„Stovėdama boksuose ir laukdama tos akimirkos, kai duos startą, užsimerkiu, įtikinu save, jog aš verta čia būti. Plaukdama nieko negalvoju – tiesiog norisi kuo geriau pasirodyti. Po finišo, kad ir kelinta atplaukiu, apima laimė, nes žinau, kad pasirodžiau geriausiai, kaip galiu“, – kas irkluojant vyksta jos galvoje, pasakoja I. Savickytė.
Nuraminti mintis irkluotojai padeda ir talismanas – pliušinis žaisliukas, kuris visur keliauja kartu.
Sportinis charakteris
I. Savickytė neslepia, kad kartais treniruočių krūvio ar varžybų jaudulio taurė persipildo. Ir jai yra buvę momentų, kai norėjosi nuleisti rankas.
„Visko pasidaro per daug ir kartais norisi tiesiog pailsėti. Nusiraminu sakydama sau, jog dirbau ne dėl to, kad viską taip paprastai mesčiau. Giliai pakvėpuoju, o kitą dieną vėl pradedu džiaugsmingai“, – šypsosi I. Savickytė.
Nors būna sunkių dienų, ji dėkinga sportui už dovanotas patirtis.
„Sportas mane pakeitė – tiek išvaizdą, tiek mąstymą. Jis suteikė daugiau atsakomybės, tvirtumo ir drąsos, įgijau vadinamąjį sportinį charakterį“, – konstatuoja atletė.
Universali menininkė
Išlipusi iš baidarės I. Savickytė atsigręžia į savo meniškąją pusę.
Ji puikiai valdo akustinę bei elektrinę gitaras, griežia smuiku, groja pianinu. Nuo mažens domėjosi fotografija, tad ir dabar dažnai pasaulį stebi per fotoobjektyvą.
„Tapau, kuriu visokiausius rankdarbius, lipdau iš molio. Mėgstu gaminti maistą. Laisvu laiku savanoriauju ar tiesiog padedu kitiems. Labai mėgstu aktyvų laisvalaikį ir ekstremalumą“, – sako talentingoji Indrė.
Tai, kad ji turi puikią muzikinę klausą, neturėtų stebinti.
I. Savickytės sesuo nuo penkerių metų dainavo, o Indrė nuo mažens į pasirodymus visur važiuodavo kartu su ja.
Darželyje Indrė traukdavo solo partijas.
„Turėjau puikią muzikos vadovę ir auklėtojas. Dainavau vaikų grupėje, Muzikos mokykloje lankiau smuiko pamokas, o Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje mokiausi solinio dainavimo ir lankiau ansamblius“, – vardija Indrė.
Dabar ji savo balso galimybes demonstruoja Panevėžio 5-osios gimnazijos chore.
„Nors patraukė sportas, bet muzika niekur nedingo. Šitose veiklose aš randu save“, – šypsosi pašnekovė.
Atmerkti akis
Talentingosios I. Savickytės veidą jau tikrai įsidėmėjo populiaraus televizijos projekto „Lietuvos balsas“ žiūrovai.
Šis sezonas vadinamas stipriausiu šio muzikinio šou istorijoje.
Dėl dalyvavimo „Lietuvos balse“ I. Savickytė per daug nesuko galvos.
„Su mama žiūrėjome praėjusį „Lietuvos balso“ sezoną, kalbėjomės ir aš tiesiog paklausiau: „Gal bandyti?“ Mama atsakė: „Būtinai!“ – juokiasi Indrė.
Toks buvo trumpas judviejų pokalbis ir I. Savickytė jau šturmavo „Lietuvos balso“ sceną.
Per akląsias perklausas į sceną panevėžietė lipo su daina „Daddy’s lessons“ ir atgręžė visų keturių „Lietuvos balso“ mokytojų kėdes.
Tokios sėkmės I. Savickytė išties nesitikėjo.
„Nelabai ką ir pamenu, viskas vyko kaip sapne. Nesitikėjau, kad visi atsisuks, tad labai nustebau“, – sako Indrė, pasirinkusi tobulintis Manto Jankavičiaus komandoje.
Anot Indrės, ji iš prigimties šiek tiek jautroka, tad padedama patyrusio atlikėjo M. Jankavičiaus, tikėjosi įgauti daugiau drąsos.
„Mantas tai ir pastebėjo. Po pasirodymo jis pasakė, kad atmerkčiau akis ir nesislėpčiau po užmerktomis“, – prisimena I. Savickytė.
Nebandysi – nesužinosi
Didžioji Indrės palaikymo komanda yra jos šeima ir draugai. Jie buvo šalia ir aklųjų perklausų metu, ir bus per visą projektą.
Indrė nuolat jaučia mamos ir tėčio paramą.
„Tėvai visada kartojo: nebandysi – nesužinosi. Svajonės pildosi, o aš jų turiu tikrai daug“, – šypsosi I. Savickytė.
Filmavimuose, repeticijose nuo žavios panevėžietės nesitraukia ir širdies draugas, tad tokios ištikimos gerbėjų armijos Indrei jau dabar galima pavydėti.
„Laikotarpis iki muzikinių dvikovų etapo yra tikrai įtemptas, bet, manau, su tuo susitvarkysiu. Projektas, kad ir kiek jame būčiau, man jau yra suteikęs labai daug patirties, naujų pažinčių“, – džiaugiasi I. Savickytė.
Apie ką Indrė dar pasvajoja?
„Noriu visko ir noriu daug, – juokiasi ji – Mano tikslai siejasi tiek su sportu, tiek su menu, tiek su mokslais.“
