Daugelis panevėžietę Dianą Banienę pažinojo kaip gardžiausių konditerijos šedevrų kūrėją, tačiau prieš trejus metus įvykus šeimos tragedijai, pasaulis tarsi išslydo iš po kojų. Po sunkios ligos mirus vyrui Dariui, likusi viena su trimis vaikais moteris skaudančia širdimi užvėrė konditerijos studijos duris, grįžo į valdišką darbą.
Atsitiesti po sukrečiančios netekties Dianai padėjo tik viena: bėgimas. Juo panevėžietė sako gyvenanti diena iš dienos, juo šiandien garsina ir savo miestą.
Diana Banienė – Panevėžio bėgimo klubo viena iš įkūrėjų, maratonininkė, Lietuvos rekordininkė. Ir šiaip tiek psichologiškai, tiek fiziškai be galo stiprus žmogus.
„Konditerija tam tikru laiku buvo mano siekiamybė. Bet mirus vyrui netekau meilės gyvenimui ir darbui. O praradus gyvenimo džiaugsmą, natūraliai nutrūko ir veikla, kuri smarkiai siejosi su grožiu ir džiaugsmu. Negali iš liūdesio pagaminti skanų desertą – neįmanoma“, – įsitikino D. Banienė.
Apsispręsti nebuvo lengva. Bet Diana sako pasielgusi taip, kaip buvo teisingiausia savo ir klientų atžvilgiu.
„Dabar gyvenu gyvenimą, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, kurį buvau pratusi gyventi, – atvirai prisipažįsta. – Tiek darbine prasme, tiek asmenine esu įstatyta į tam tikrus rėmus. Auginu vaikus viena, į gyvenimą leidžiu viena. Ir mokausi įvairiausių dalykų viena, nors dvidešimt metų buvau pratusi viską daryti šeimoje. Įvyko perversmas, po kurio reikėjo išmokti būti vienai, išmokti gyventi vienai.“
Po netekties – į trasą
D. Banienė neslepia, jog išgyventi juodžiausią gyvenimo atkarpą padėjo bėgimas. Jis – ta skausmingai įsmigusi vinis, kuri tempia į priekį.
2021-aisiais liepą palaidojusi vyrą, rugsėjį Diana jau stovėjo prie Berlyno maratono starto linijos iš naujo išgyvendama skausmingą likimo kirtį – juk šį maratoną jiedu su Dariumi turėjo bėgti kartu. Tai buvo šeimos ilgai planuota kelionė.
Trasa Berlyne, anot bėgikės, buvo emociškai pati sunkiausia, nes įveikdama ją turėjo paleisti ir visą viduje susikaupusį skausmą. Pavyko. Kirtusi finišo tiesiąją Diana pusvalandį sėdėjo greta trasos ir tiesiog verkė. Prisimena, skaudėjo tiek fiziškai, tiek emociškai – iki pačių pirštų galiukų. Atrodė, jog to skausmo susidėjo per daug, kad tokį krūvį išlaikytų kūnas.
„Berlyno maratonas buvo skirtas būtent vyrui, – sako D. Banienė. – Ir ką aš supratau: patys geriausi dalykai gimsta iš kančios. Kai tau viskas gerai, kai sekasi, niekada neateina tai, kas tave neša į priekį. Viskas turi gimti iš kančios. Nežinau, kodėl taip sutvarkytas gyvenimas, bet, matyt, taip ir turi būti.“
Moteris svarsto, kad kai esi patogiai įsitaisęs ir tiesia linija eini per gyvenimą, nebelieka cinkelio. To stebuklingo prieskonio, kuris padėtų judėti į priekį.
Per kliūčių ruožą
Maratonas panevėžietei – tai ne tik fizinis išbandymas, bet ir dvasinė kelionė.
Ilgame Dianos bėgimo kelyje netrūko traumų, kaip fizinių, taip ir emocinių. Bet kiekvienas nuopuolis, kiekviena skausminga patirtis, anot D. Banienės, kažko moko. Pradedi save geriau pažinti, labiau išmoksti į save įsiklausyti.
„Per gyvenimą aš išties einu labai traumuotai, – sako moteris. – Trauma, mirtis, vėl trauma po traumos. Įsibėgėju į tą ritmą, pradedu bėgioti, pradedu ruoštis maratonui, jau susidėlioju planą – ir vėl trauma.“
„Man prireikė dvejų metų, kad aš atsitiesčiau po traumų, kurios mane persekioja“, – neslepia Diana, paskutinį maratoną bėgusi dar 2023-iaisiais Barselonoje. Po jo ruošėsi rudeniniam startui Berlyne. Bet ir vėl viską aukštyn kojomis apvertė trauma – ir ne viena.
Abu kartus besiruošiant Berlyno maratonui, Diana patyrė lūžius, kurie stabdė ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
„Dabar man nebebūna sunku gavus traumą, nes suprantu: kiekviena jų – tai įrodymas, kad aš dar kažko neišmokau, – tikina D. Banienė. – Žmogaus gyvenime tos pačios klaidos kartojasi tol, kol jis neišmoksta pamokos. Vadinasi, aš jos neišmokau pirmą kartą, nei antrą, nei trečią. Nesupratau, ką gyvenimas man nori parodyti, pasakyti. Ir taip bus, kol aš neišmoksiu tų pamokų iki galo.“
Visgi Diana spjauna tris kartus per petį ir džiaugiasi, kad dabar viskas klojasi taip, kaip ji norinti. Matyt, dėl to, jog pradėjo įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus. Sako supratusi, jog turi gerbti save ir jį, kaip svarbu yra disciplina, poilsis, sveika mityba, dienotvarkė.
„Anksčiau galvojau, kad aš viską galiu daryti kad ir nemiegojusi. Dabar taip nėra. Aš turiu atitinkamai pailsėti, atitinkamai maitintis, kad galėčiau vesti save į priekį“, – sako ji.
Ne tik skaičiai
Anot Dianos, po kiekvienos traumos reikia save prikelti iš naujo. Visi bėgikai žino, ką reiškia dviejų ar trijų mėnesių pertraukos, po kurių labai nelengva sugrįžti į trasą. Tačiau kantrybė, tikėjimas savimi skatina nepasiduoti, eiti į priekį ir dar kartą save nugalėti.
D. Banienė nusprendė, jog kitą maratoną bėgs šių metų pavasarį. Svarstė, gal bus mažiau rizikos „sulūžti“, persitempti, kaip prieš rudens maratonus.
Akys krypo į Briuselį, kuriame vyko „European Running Championships 2025“. Svarbiausia buvo viena: pasiruošti be traumų ir sėkmingai startuoti. Bėgikei tai buvo labai svarbus įvykis po tiek nesėkmių.
Bet gyvenimas mėgsta išbandymus.
Kai Diana jau džiaugėsi, kad pasiruošimas einasi labai gera linkme, sausio mėnesį paslydo, griuvo ir susilaužė ranką. Tačiau pulti į paniką sau neleido. Jau po dviejų savaičių priverstinio poilsio grįžo į bėgimo taką – ramesniu tempu, derindama treniruotes prie atžalų gyvenimo ritmo, bet grįžo.
D. Banienė sako, jog ji, kaip ir dauguma mėgėjų, neturi idealių sąlygų pasiruošimams, prabangos važiuoti į stovyklas, užtat turi didelį norą, discipliną ir meilę bėgimui.
Ji įsitikinusi: meilė tam, ką darai, yra viena svarbiausių sudedamųjų dalių bet kur.
Briuselio bėgime panevėžietės tikslas buvo vienas – nepalūžti po 21 km. Juos Diana įveikė per 2:49:37 s ir užėmė 22-ąją vietą bendrojoje moterų įskaitoje. Aukščiausią tarp visų dalyvavusių lietuvių ir geriausią sezono rezultatą.
Tačiau bėgikei šie skaičiai labiau nei jos pasiekimų simboliu tapo įrodymu, ką gali stiprus tikėjimas.
„Kartais kelias į tikslą mus pakeičia labiau nei pats tikslas, nes augimas vyksta kelyje, ne finišo tiesiojoje“, – įsitikinusi pašnekovė.
Skleidžia bėgimo virusą
Bėgioti D. Banienė pradėjo būdama 35-erių. Tiesiog prisidėjo prie mėgėjų, kurie tuo metu rinkdavosi Kultūros ir poilsio parke pajudėti savo malonumui.
Šiandien ji bėga su Panevėžio bėgimo klubo vėliava.
Jis vienija visus panevėžiečius, kurie nori bėgti, – tai komanda, be kurios Diana dabar savęs nė neįsivaizduoja. Jai tai ir antroji šeima, padėjusi išgyventi patį sunkiausią laikotarpį po vyro mirties.
„Vis susimąstau, ką aš būčiau dariusi, jei tų žmonių nebūtų šalia“, – D. Banienė sako klube dabar besijaučianti kaip mama.
„Visais rūpinuosi, kaip jiems seksis, kaip jie ruošiasi, kaip jie atsigaus po bėgimų. Jeigu gavo traumą – kaip jiems padėti, kaip pagelbėti. Tad ir sakau: turiu tris vaikus, o klubas yra mano ketvirtas vaikas“, – juokiasi.
Prie Panevėžio bėgimo klubo jungiasi ir tie žmonės, kurie niekada nesportavo, tad Diana jaučia pareigą parodyti, kaip taisyklingai reikia bėgti, nuo ko pradėti, kaip nežaloti savęs.
„Nors esame labai jauni, po truputėlį auginame savo bėgimo klubą. Norime būti veiklūs, rodyti, kodėl verta bėgti, norime būti tikri bėgimo ambasadoriai savo mieste“, – teigia pašnekovė.
Klubo organizuotas Senvagės bėgimas, anot D. Banienės, puikiai parodė, jog ir Panevėžį galima vadinti bėgančiu miestu.
„Visi kartu sugebėjome suorganizuoti išties aukšto lygio renginį. Sukvietėme tikrai stiprius bėgikus. Gera, kad bėgti jie pasirinko mano miestą, – sako Diana. – Mūsų klubui, o kartu ir man pačiai, labai svarbu, kad bėgčiau su aukšto meistriškumo sportininkais. Varžybose, kuriose nėra konkurencijos, neįdomu. Turėti tokią didžiulę bėgimo šventę Panevėžyje buvo labai smagu.“
Dianos svajonė – kad visi bėgimo klubai būtų iniciatyvūs, bendruomeniški, kad būtų juntama jų vienybė ir meilė šiam sportui.
Stiprus duetas
Pirmosios varžybos, nuo kurių ir prasidėjo D. Banienės bėgimo istorija, įvyko prieš bemaž šešerius metus Anykščiuose. Po jo moteris sako nė pati nepastebėjusi, kaip bėgimas vėl įtraukė.
„Vėl įtraukė“ reiškia tai, kad dar jaunystėje Diana buvo profesionali bėgikė, lankė lengvosios atletikos treniruotes. Tačiau sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų, sportas liko antrame plane.
„Susilaukiau pirmagimės, tada vienas po kito gimė kiti vaikai, dar reikėjo baigti universitetą, tad tą laiką skyriau šeimai. Kai vaikai paaugo, pajutau, kad galbūt jau atėjo mano laikas. Kad galiu skirti daugiau dėmesio sau, nevagiant laiko nuo šeimos“, – pasakoja Diana.
Penkerius metus sportininkė mynė dviratį, tačiau lyg magnetas traukė bėgimas.
„Taigi išėjo taip, kad visgi dviratį iškeičiau į bėgimą. Supratau, jog aš galiu bėgti, nes pirmosiose varžybose visai nesiruošusi pasiekiau tikrai neblogą rezultatą“, – pamena Diana.
Šiuo metu jos sąskaitoje yra daugybė pavienių bėgimų, šeši maratonai ir vienas ultrabėgimas. Nors dėl ilgų nuotolių ji sako visada buvusi skeptiška, nuolat kartojusi, jog maratono trasoje tikrai niekada nesikankins.
„Sakiau, kad maratonus bėga tik bepročiai ir tai tikrai ne man, – juokiasi Diana. – Bet kai susiradau trenerį, kuris padeda treniruotis ir ruošia bėgimo planus, po truputį pradėjau kelti sau aukštesnius reikalavimus. Ir pamačiau, kad aš tikrai galiu.“
Treneris Remigijus Kančys, anot D. Banienės, puikiai ją supranta, jos bėgimo kelyje yra labai svarbus žmogus, padedantis įstatyti ją į vėžes. Be jo Diana jaustųsi lyg be rankų ir be kojų, tad yra labai dėkinga už visas pamokas.
Per kančias į žvaigždes
Pradėjusi bėgti maratonus D. Banienė suprato, kiek ji gali iškentėti. Šis jausmas, jos manymu, bėgant ilgus nuotolius labai svarbus – lyg vidinis variklis. Ypač suvokus, kad būtent „kančios prieskonio“ jai dabar ir trūko.
„Arba moki kentėti, arba ne. Jei moki, vadinasi, gali bėgti maratoną. O tada natūraliai nori geresnio rezultato“, – aiškina Diana.
Pasak bėgikės, kol įveiki 42 kilometrus, gali spėti permąstyti visą savo gyvenimą.
„Vieni susikoncentruoja į save, o mano tikslas yra sekti tempą ir jį išlaikyti. Kartojau sau: Diana, tu šaunuolė, tik laikyk tempą ir viskas bus gerai. Tereikia bėgti. Paprastai maratono gale gali labai greitai sulūžti, nes sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Atrodo, jog kojos, galva ir mintys lieka kitur. Kūnas sau, siela sau, tad bėgdamas turi save kažkaip „surinkti“, – tai, kas alinančio maratono trasoje vyksta jos galvoje, aiškina bėgikė.
Dianą į priekį tokiais momentais veda stipri valia ir tikėjimas savimi.
„Manau, tai yra mano charakterio savybė, jog man reikia kančios, kad įrodyčiau sau, jog galiu. Kitas sakytų „gerai, sustoju ir nebebėgu“, o aš sau turiu įrodyti, kad šitiek laiko treniravausi ne veltui. Galbūt todėl, kad anksčiau buvau profesionali sportininkė, turiu tą siekį įrodinėti sau, kad galiu būti geriausia. Aš tiesiog nemoku bėgti savo malonumui“, – šypteli Diana.
Būti autoritetu
Kartelę vis aukščiau kelia ir faktas, jog panevėžietė – Lietuvos rekordininkė.
2021-aisiais Vilniaus maratone D. Banienė sugebėjo pagerinti šalies rezultatą ir taip įsirašė į sporto istoriją.
Nors pati Diana tokių pasiekimų nesureikšmina. Juokauja dėl to netapusi nei žinomesnė, nei turtingesnė.
„Bet tai, kad aš tokių metų sugebėjau pasiekti sporto meistro lygį, kad pasiekiau rekordą, duoda pasitenkinimą man pačiai – lyg savimeilės paglostymas, – sako ji. – Manau, taip aš rodau pavyzdį ir savo vaikams, kaip reikia siekti savo tikslo.“
Dianos įsitikinimu, sportas ugdo žmogų visapusiškai.
„Kaip tu gali sakyti vaikui „daryk taip“, kai pats sėdi ant sofos ir kemši traškučius? Aš tik savo pavyzdžiu galiu rodyti vaikams, kaip reikia gyventi. O ar jie seks tuo pavyzdžiu, nuspręs patys. Bet visada kartoju jiems: tiesiog išlikite žmonėmis, nes dabar vertybių likę labai mažai“, – sako ji.
Kalbėti vaikų kalba
Diana sako gyvenime perėjusi ir šilta, ir šalta. Būta ir nuopuolių, ir pakilimų. Bet kiekvienas net juodžiausias ruožas įrodė, jog ji galinti atsispirti likimo kirčiams.
„Netektis, trauma negali sugniuždyti, jei turi stiprią valią ir tikėjimą. Tai yra esminiai dalykai“, – pabrėžia pašnekovė.
Nepalūžti D. Banienei padeda ir trys vaikai – 22-ejų Kamilė, 16-os Liepa ir pagrandukas Ąžuolas, kuriam dabar 13 metų.
Jų mama turi auksinę taisyklę, kuri padeda išlaikyti tvirtą ryšį su atžalomis: atvirai kalbėtis.
„Negali sakyti „tu nieko apie tai nesupranti, nes esi vaikas“. Jie viską puikiai supranta. Tik reikia kalbėti ir diskutuoti jų kalba. Prie kiekvieno vaiko gali prieiti skirtingu keliu. Tai pati taip kasdien ir einu prie savųjų“, – šypteli Diana ir svarsto, jog būdami tokių metų jos vaikai jai atrodo per brandūs – greičiausiai užgrūdino ankstyva tėčio netektis.
Pamena, buvo laikas, kai jaunėlis Ąžuolas mirus tėčiui tarsi bandė prisiimti šeimos vyro vaidmenį ir pradėjo mamą ypač saugoti.
„Pasakiau jam, kad jis neturi būti už mane atsakingas, kad jis yra mano sūnus. Tad dabar po truputį mes bandome išeiti į tą ramybės būseną, kai viskas tarsi yra nusėdę ir šiek tiek lengviau. Visi suvokiame, kad gyvenimas toliau sukasi, kad mums, o kartu ir man, yra viskas gerai, nors kitaip“, – sako D. Banienė.
Mes pirštinę sau
Vaikai ne tik Dianos stiprybė, bet ir didžiausi gerbėjai bėgimo trasoje.
O treniruojasi ji šiuo metu penkis kartus per savaitę – jokių išimčių ir pasiteisinimų negali būti, net jei už lango jau tamsu.
„Grįžtu po darbo namo, pagaminu vakarienę ir lekiu į treniruotę“, – šypteli D. Banienė.
Kitas dvi savaitės dienas bėgikė skuba į sporto salę raumenų stiprinti. Mat davė sau pažadą: jei Berlyno maratone nesubyrės, bėgs dar vieną, tik dabar jau ultrabėgimą, kurio trasa driekiasi 50 kilometrų.
„Tokią distanciją bėgau, kai pagerinau Lietuvos rekordą, tad dabar noriu padaryti savotišką revanšą sau, – sako. – Suvesti su savimi sąskaitas ir pagerinti šį laiką. O kai nori, tada gali bėgti. Dabar žiūriu į savo kūną ir suprantu, jog esu pasiruošusi. Taip tie tikslai ir auga.“
Visiems bėgikams Diana kartoja: kiekviena dvejonė neša žingsniu atgal.
„Turi stovėti prie starto linijos ir tikėti, jog šiandien padarysi geriausiai, kaip gali. Jeigu nesi pasiruošęs, ką tu čia veiki?“ – ne kartą įsitikino bėgikė.
D. Banienė sako dabar esanti toje gerojoje atkarpoje, į kurią kantriai vedė savo kūną: jaučiasi labai gerai, patiria mažiau įtampos ir streso.
„Tą tuštumos, vienatvės jausmą pamažu dedu į apačią. Aišku, trūksta to santykio su antrąja puse, nes juk buvai pratęs kartu vakaroti terasoje, kartu gultis ir keltis, pasišnekėti, aptarti dieną. Turėjai abiejų ilgą laiką kurtų ritualų. Bet pamažu tampa lengviau“, – pastebi Diana.
Moteris neslepia, jog ant jos pečių užgriuvusi atsakomybė smogė itin skaudžiai. O ir elementarūs buities klausimai po vyro mirties tekę jai vienai.
„Dabar niekas nepasakys, kaip turiu daryti. Privalau būti kartu ir tėtis, ir mama. Kažkas sugedo – ieškai, kaip pataisyti. Sulūžo – vėl pati ieškai, kaip sutvarkyti. Anksčiau atrodė, jog namuose niekas nelūždavo, nes buvo žmogus, kuris tuo rūpindavosi ir man to tiesiog nereikėjo daryti“, – sako Diana.
Pajuto ramybę
Dabar D. Banienė vis dar bando prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių ir sako tiesiog žygiuojanti į priekį. Žinoma, su bėgimo bateliais ir daugybe tikslų, kurie veda į priekį.
„Trasoje aš neturiu konkurenčių – vienintelė konkurentė esu pati sau. Daugelis mano atžvilgiu turi didelių lūkesčių, o tie lūkesčiai įpareigoja. Aš nenoriu būti įpareigota – noriu vėl sportuoti, noriu jausti tą energiją, kai išbėgi į trasą ir yra gera“, – pabrėžia bėgikė.
Vos prieš kelias dienas 42-ąjį gimtadienį atšventusi D. Banienė sako suprantanti, jog metai bėga. Bet lygiai taip pat jaučianti, kad kūnas dar gali, o pati nori bėgti.
„Tiesiog dabar nieko nebeskubinu. Sakau sau, kad bėgsiu taip, kaip galiu. Nespausiu savęs – man to nereikia. Žinau tik, kad kitais metais laukiančiose varžybose atiduosiu viską, ką galiu. Jaučiuosi tam užaugusi“, – motyvacijos netrūksta atletei.
Panevėžietė neneigia, jog jai labai svarbu po savęs palikti istoriją. Galbūt dėl to, kad sportuodama vaikystėje nepasiekė to, ką norėjo pasiekti.
„Tada aš neišpildžiau sau kelto lūkesčio. Bet dabar man niekas netrukdo tą padaryti“, – gūžteli Diana.
Šiandien bėgimas jai – terapija, gyvenimo būdas, atsipalaidavimas. Galimybė bėgant pamėgtais maršrutais paleisti visas mintis.
„Bėgimas man padeda išsilaisvinti. Bėgant ateina ir daug naujų idėjų, minčių. Anksčiau bėgiodavau su muzika, bet dabar bėgu su savimi ir klausausi savęs“, – pasakoja maratonininkė.
Ištikima Dianos bėgimo palydovė – keturkojė draugė kalytė Akira.
Jei šeimininkė aunasi bėgimo batus, ji jau žino, jog bėgs kartu.
Tai – dviejų bėgimo entuziasčių laikas kartu.
Tiek gyvenime, tiek sporte D. Banienė sako esanti perfekcionistė. Visose srityse nori iš savęs išspausti maksimaliai, kiek gali.
„Nesu pedantė, bet jeigu kažką darau, noriu padaryti geriausiai kaip galiu, nes dėl to jaučiu pasitenkinimą. Ir nekalbu tik apie sportą“, – sako.
Jausti tą pilnatvę ir pasitenkinimą Dianai padeda ir žinojimas, jog gali daryti dalykus, kurie jai teikia malonumą, ir galiausiai atrasta vidinė ramybė.
„Mano laimė dabar yra tai, kad galiu jaustis ramiai, kad galiu užtikrinti vaikų saugumą. Aš turiu sveikus vaikus, turiu bėgimo klubo narius šalia, artimuosius. Tuos, kuriuos galiu apkabinti, atsisėsti prie bendro stalo. Tikiu, jog visi į mano gyvenimą atėję žmonės turi tam tikrą misiją. Ko dar galiu norėti? Man nieko daugiau ir nereikia“, – sako Diana.
Melage. Dievas nekerstingas, bet ir neuzmarsus.