Jau devynis mėnesius panevėžiečių Vytauto, Joanos ir jų penkerių metų dukrytės Lukos Juškevičių namais yra tapęs bangas skrodžiantis burinis laivas.
Jau devynis mėnesius panevėžiečių Vytauto, Joanos ir jų penkerių metų dukrytės Lukos Juškevičių namais yra tapęs bangas skrodžiantis burinis laivas.Praėjusių metų liepą iš Klaipėdos išplaukusi burlaiviu „Sailing Luka“, jau aplankiusi keliolika šalių, Velykas šeima sutiks užburiančio grožio Karibų salose. Ten planuoja inkarą išmesti ilgesniam laikui.
Keliautojai, savo nuotykiais besidalijantys ir socialiniuose tinkluose, laužo visus stereotipus, parodydami, kad tikrasis gyvenimas prasideda tuomet, kai gyveni pagal savo taisykles vedamas svajonių.
Salų žavesys
Kaip atrodo gyvenimas, kurio ritmą diktuoja jūros bangų mūša, nuotykių troškulys ir laisvės skonis?
Vytautas ir Joana šypsosi, kad visi šie mėnesiai, kai leidosi į, regis, beprotišką avantiūrą, buvo patys įsimintiniausių jų gyvenime.
O didžiausia laimė, kad visa tai jie gali patirti kartu.
Akimirkos, kai kartu palydi į vandenyną besileidžiančią saulę ir stebi jų laivą lydinčius delfinus – neįkainojamos.
„Laikas bėga labai greitai, mes džiaugiamės kiekviena nauja diena. Buvo daug naujų patirčių, aplankėme nelankytų šalių, į kurias tikriausiai net nebūtume atkeliavę, jei ne ši kelionė. Aš džiaugiuosi atrastu nauju hobiu – povandenine žūkle. Joana mokosi nardyti, o Luka – plaukti. Tikriausiai daugiausia gerų emocijų atnešančios akimirkos mums susijusios su vandens pramogomis“, – pasakoja Vytautas.
Nuo kelionės pradžios panevėžiečių šeima jau aplankė 15 šalių.
Vienose praleido daugiau laiko, kitose stabtelėjo trumpiau.
Kaip parodė jų patirtis, daugiausia laiko norisi skirti saloms. Nors jos dažniausiai nedidelės, bet slepia daugybę dar neatrastų lobių.
Pavyzdžiui, kai kurios Karibų salos yra Europos valstybių užjūrio regionai, tad ir skirtumai didžiuliai. Todėl Ispanijai priklausančias Kanarų salas keliautojai tyrinėjo du mėnesius, o Karibuose jau apsistojo daugiau kaip tris mėnesius, aplankė dešimt didesnių salų, o mažų jau net nebesuskaičiuoja.
„Europoje labiausiai sužavėjo Madeiros sala. Labai laukėme pažinties su ja. Ten praleidome kelias savaites, leidomės į žygius, daug nuostabių vietų pamatėme. Vis dėlto bent jau kol kas labiausiai patiko buriuoti Karibuose – čia nuostabus klimatas, šiltas vanduo, daug gyvūnijos po vandeniu ir maži atstumai tarp salų. Karibų regione ketiname būti dar ilgai, tikriausiai iki 2026 metų ankstyvo pavasario, o tada planuosime plaukti per Panamos kanalą į Ramųjį vandenyną. Tad iki tol dar daug nuostabių salų ir šalių spėsime aplankyti“, – planais dalijasi V. Juškevičius.
Iššūkiams pasiruošę
Vienas didesnių Juškevičių kelionės burlaiviu iššūkių turėjo būti kelionė per Atlanto vandenyną. Ištisas dvi savaites keliautojai buvo visiškai vieni, apsupti tik bangų, tačiau Vytautas šypsosi, kad būti robinzonais ne taip jau blogai.
Pasiekus Karibų salas net nejautė labai didelio poreikio greičiau išlipti į krantą. Tiesa, buvo be galo gera, kai vėl galėjo naktį ramiai miegoti, nejusdami didžiulio bangų siūbavimo.
„Buvo gera pagaliau turėti naktį poilsiui inkaravietėje be siūbavimo laive ir nuolatinių budėjimų naktimis. Bet psichologiškai sunku nebuvo. Tai buvo nuostabus plaukimas – daug žvejojome, gaminome maistą ir leidome laiką kartu. Be to, turime internetą, todėl nuo pasaulio labai ir neatitrūkome“, – patirtimi dalijosi ekstremalas.
Jis džiaugiasi, kad visoje šioje kelionėje su rimtesniais iššūkiais dar neteko susidurti.
Gal todėl, kad niekada aklai nerizikuoja, nuolat stebi orų prognozes ir stengiasi plaukti kuo geresnėmis oro sąlygomis.
Žinoma, tokioje kelionėje kai kurių dalykų išvengti neįmanoma.
„Netikėtumai tikriausiai labiau susiję su laivo gedimais, o jų pasitaiko dažnai. Ne veltui sakoma, jog buriavimas – tai laivo taisymas gražiausiose pasaulio vietose. Galvoju, jog tikrai kelionei pasiruošėme kiek leido galimybės ir esame visiškai ramūs dėl savo visų padarytų sprendimų. Visgi ne viskas klostosi kaip tikimės, bet buriavime visko ir negalime numatyti, nes esame priklausomi net nuo orų. Reikia priimti viską tiesiog taip, kaip yra“, – šypsosi V. Juškevičius.
Netikėtumai ne tik vandenyje
Pasak Vytauto, didesnių išmėginimų kyla, kai plaukiant kas nors sugenda. Tuomet tenka ir buriuoti, ir laivo gedimus tvarkyti.
Kelis kartus vanduo buvo užliejęs variklį, tai ne itin smagu, kai iki kranto laukia dar kelių parų plaukimas.
Yra ir laivo langelis iškritęs plaukiant į Žaliojo kyšulio salas.
Beveik visus remonto darbus pats Vytautas ir atlieka.
Pašnekovas šypsosi, jog tapti auksarankiu verčia pats gyvenimas – pinigų neužtektų, jeigu dėl menkiausio laivo gedimo reikėtų ieškoti specialisto.
Dažnai reikia veikti čia ir dabar, ne visuomet ir įmanoma prisišaukti meistrų atviroje jūroje.
„Praėjusią savaitę turėjome nemalonią patirtį, kai vos neužplaukėme ant rifo. Džiaugiamės, kad didesnių nuostolių nepatyrėme. Streso kelionėje pasitaiko, bet viską savo jėgomis išsprendžiu ir sėkmingai pasiekiame krantą. Vienas nemalonesnių įvykių buvo, kai Gvadelupės saloje vietinis žmogus norėjo pavogti mūsų prirakintą dviratį. Gerai, jog laiku grįžau ir jį nusikaltimo vietoje užtikau. Buvau apstulbęs, nes dar ir kaltas likau, neva savo daiktus taip palieku. Po tokios pamokos esame atsargesni, Karibuose visus daiktus saugome atidžiau“, – patirtimi dalijasi keliautojas.
Nesikeičia tik tradicijos
Kiekviena panevėžiečių šeimos diena – lyg naujas nuotykis, tačiau vienintelis dalykas nepasikeitė – tradicijos.
Vytauto teigimu, visas šventes ant laivo denio jie švenčia lygiai taip pat, kaip ir gyvendami ne laive. Tad ir per Velykas visi kartu dažys kiaušinius.
„Luka labai laukia tokių dalykų. Bet nesame dideli šventėjai, tiesiog kukliai šventes paminime. Pavyzdžiui, Kalėdas praleidome plaukdami per Atlanto vandenyną. Net neturėjome šventinio stalo, jam sąlygų nelabai buvo, bet Kalėdų Senelis dukrą aplankė. O per Velykas tikrai marginsime kiaušinius“, – pasakoja V. Juškevičius.
Būti kartu 24 valandas per parą ne tik per šventes, o kiekvieną dieną – savotiškas išbandymas.
Tačiau sutuoktiniai tiki, kad ši kelionė – proga dar geriau pažinti vienas kitą.
„Visa kelionė tikrai bus išbandymas santykiams, aišku, tikiuosi, jog jie tik sustiprės. Stengiamės nesijaudinti dėl smulkmenų ir būti atlaidesni vienas kitam. Nekalbadieniams tokioje kelionėje vietos tikrai nėra“, – šypsosi V. Juškevičius.
Šlapias, purvinas, bet – autentiškas
Į kelionę po pasaulį Juškevičių šeima leidosi neplanuodama, kada grįš į gimtąją Lietuvą ir kiek šalių aplankys.
Vytauto teigimu, kol kas planai nesikeičia – leistis nuotykių vėjo kryptimi.
Savo nuotykiais jie dalijasi ir socialiniuose tinkluose: nuo kasdienybės akimirkų traukiant didžiulius žuvies laimikius iki nardymo dangaus mėlynumo jūroje.
Keliautojai turi išties nemažai sekėjų, mat jie nevengia rodyti to tikrojo gyvenimo ant vandens: kartais pernelyg šlapio, purvino, bet – autentiško.
Savo pavyzdžiu panevėžiečiai rodo, kad įmanoma gyventi taip, kaip nori, net ir turint vaikų, atsakomybių.
O tinkamiausias laikas įgyvendinti svajones yra dabar.
Daugelis vadino beprotybe
Parduoti verslą Panevėžyje, atsisakyti darbo ir visas santaupas investuoti į laivą daug kam pasirodė kaip didžiausia beprotybė, tačiau Vytautas įsitikinęs: gyvenimas per trumpas ribojantiems įsitikinimams ir nepamatuotoms baimėms.
„Norisi plaukti be skubėjimo, pamatyti kuo daugiau ir pajusti kitų šalių gyvenimą. Kas laukia ateityje, negalime žinoti, nes daug ką lemia ir finansai, todėl esame labai dėkingi tiems, kas prisideda prie mūsų kelionės ir finansiškai ar mus palaiko socialiniuose tinkluose“, – kalbėjo V. Juškevičius.
Šiuo metu panevėžiečiai įsikūrė Dominikos Respublikoje, čia praleis apie dvi savaites, o tuomet keliaus per salas į pietus iki Martinikos salos. Ten praleis uraganų sezoną, trunkantį nuo birželio iki lapkričio.
Tuomet ketina kelti bures ir judėti toliau, aplankyti nuostabaus grožio vadinamąsias ABC salas, Kolumbiją ir Panamą.
„Dukra iki galo dar gal nesupranta kelionės ilgumo metais. Dažnai apie Lietuvą kalba, visų labai pasiilgo, o paklausus, kokia šalis jai patiko labiausiai, dažniausiai atsakys, jog Lietuva. Ši mūsų kelionė – tik įrodymas, jog svajonių reikia siekti, o ne tik svajoti. Liūdniausia ne tuomet, kai svajonės neišsipildo, o kai net nebuvo bandoma jų pasiekti. Tikimės, kad gal ši mūsų kelionė kam nors bus didelis įkvėpimas aistringiau siekti savo tikslų ir svajonių“, – paskatina keliautojas.
