Galimybė laisvai reikšti savo mintis ir visuomenei pateikti nepagražintą realybę kasdienė daugelio žiniasklaidos atstovų duona. Tačiau Rusijoje žodžio laisvė vis dar yra tabu. Žurnalistai, atsisakantys lipti į propagandos traukinį, yra engiami, žeminami, o neretai tiesiog dingsta be žinios ar būna nužudomi.
Didžioji dalis Rusijos žurnalistų yra tapę marionetėmis, tampomomis Kremliui pavaldžių oligarchų ir koncernų.
Kokia yra tikroji žodžio laisvės kaina, paprastai įvertinama tik tada, kai jos netenkama. Daugelis dar puikiai prisimena sovietmečiu buvusią cenzūrą, kai spaudoje buvo galima rašyti tik apie tobulai vykdomus penkmečio planus, tariamą vertybių degradaciją užsienyje ir komunistų valdžios ambicingus planus sukurti šviesią ateitį.
Nors Sovietų Sąjunga subyrėjo prieš ketvirtį amžiaus, cenzūra Rusijoje niekur nedingo, tik įgavo kitokių atspalvių. Tiesa, oficialiai ji neegzistuoja, bet didžioji dalis žurnalistų yra tapę marionetėmis, tampomomis Kremliui pavaldžių oligarchų ir koncernų.
Ir tik maža saujelė jų kaip kažkada Lietuvos partizanai pogrindyje bando praskleisti propagandos ir melo šydą ir parodyti Kremliaus grietinėlės nešvarius darbelius, korupcinius jų žaidimus ir apnuoginti kitas blogybes. Deja, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, nes Rusijoje vien galvoti kitaip prilyginama išdavystei.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus teigimu, Rusijoje yra dvi žurnalistikos stovyklos. Vienoje – didžioji žiniasklaida, kontroliuojama Kremliaus ir turinti didelę įtaką formuojant žmonių nuomonę, o kitoje – saujelė nepriklausomų žurnalistų, kurie dėl savo darbo yra persekiojami, engiami, neįleidžiami į spaudos konferencijas ar renginius.
Todėl Kremliui nelojalių žurnalistų tiesiog nėra didžiosiose televizijose, leidiniuose ar naujienų portaluose. Nebijančiųjų kalbėti atvirai ir viešinti Rusijos piktžaizdžių savotišku bastionu yra tapęs opozicinis laikraštis „Novaja gazeta“ bei regioninė spauda su savo nepriklausoma leidinių asociacija.
Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje nužudyta per šimtą žurnalistų, dar tiek jų buvo suluošinta ar dingo be žinios.
„Rusijoje yra ir žurnalistų, ir redaktorių, kurie dirba pagal mums priimtinus vakarietiškus standartus, bet jų mažuma. Dominuoja propagandinė žiniasklaida, populiariai tariant, melo žiniasklaida“, – teigė D. Radzevičius.
Be auditorijos
Rusija nuolat kritikuojama už demokratijos ir laisvo žodžio varžymą, tačiau situacija nesikeičia. Prezidentui Vladimirui Putinui artimos pramonės grupuotės ir koncernai naikina laisvąją žiniasklaidą – superka beveik visas nepriklausomas televizijas, interneto portalus ir spaudą.
Rusijoje žiniasklaida negali turėti užsienio kapitalo, nes bent 40 proc. turi valdyti vietinės įmonės, t. y. „Gazprom media“ grupė ar formaliai nepriklausomos, bet turinčios tarnauti valdžiai kontoros. Arba sudaro tokias sąlygas, kad išlikti ir funkcionuoti beveik nėra jokios galimybės.
„Didžiausia problema, kad kriminalinį atspalvį turinti valdžia yra atėmusi iš žurnalistų galimybę suburti nepriklausomas žiniasklaidos priemones ir jomis naudotis. Jeigu tik atsiranda kokia didesnė, nepavaldi valdžios struktūroms, ji „atkertama“ nuo reklamų – pagrindinio finansavimo šaltinio. Taip pat sudaromos įvairios kliūtys būti transliuojamiems. Puikus to pavyzdys – sudėtinga „Dožd“ televizijos situacija, nes kabelinės televizijos jos nenori priimti į savo tinklus, o be eterio ji negali egzistuoti“, – kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Aišku, tie, kurie domisi opozicine žiniasklaida ir nesitenkina propagandos pučiama migla, žino, kur gali rasti informacijos internete ar viename kitame laikraštyje, bet tam reikia įdėti pastangų ir tai nėra lengva.
Nepriklausoma žiniasklaida, palyginti su valstybės kontroliuojama, nėra populiari, bet tai susiję su priėjimu. Žiniasklaidos priemonės, kurioms sudaromos kliūtys – nuo teisinių, ekonominių iki fizinių, – negali tiesiogiai patekti į visuomenės rankas, tad natūralu, kad ir fiziškai nepajėgia būti populiarios.
„Mūsų kolega iš „Novaja gazeta“ laikraščio Rusijoje atliko žurnalistinį tyrimą apie turtus, kuriuos neaiškiomis schemomis susikrovė valstybės įmonių vadovai, tarp jų ir geležinkelių galva. Laikraščio tiražas buvo išgraibstytas labai greitai, o internete straipsnio populiarumas pasiekė neregėtas aukštumas. Tačiau laikraštį buvo uždrausta platinti Rusijos geležinkelio stotyse ir traukiniuose. Tokia yra kaina, nes Rusijos dabartinė valdžia ir jos pakalikai keršija už laisvą žodį – žiniasklaidą grūda į kampą ir iš jos atima auditoriją“, – pasakojo D. Radzevičius.
Rizikuoja gyvybe
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas D. Radzevičius atviras – Rusijos žurnalistai, nepriklausantys propagandinei oficialiajai žiniasklaidai, priversti dirbti partizaniniais metodais ir kalbėti Ezopo kalba, nes bet kokia atvira valdžios kritika gali prišaukti ir mirtį.
Daugeliui sunku suvokti, kokiomis sąlygomis priversti dirbti nepriklausomi plunksnos broliai ir seserys. Pasak D. Radzevičiaus, Rusijoje žurnalistai turi imtis įvairiausių konspiracinių ir kitokių priemonių, kad galėtų rašyti apie tokius dalykus, kurie Lietuvoje ir visoje Europoje nėra traktuojami kaip išskirtinė žurnalistika – tai yra apie įmonių savininkų turtus, valdininkų pajamas ar jų ryšius su tam tikrais asmenimis.
„Pas mus daugelis tokių dalykų yra prieinami viešai, o Rusijos žurnalistai turi ypač saugoti savo šaltinius. Nes žmonės, kurie kalbasi su žurnalistais, rizikuoja prarasti ne tik darbą, pinigus, bet ir sveikatą ar net gyvybę“, – teigė pašnekovas.
Be abejo, didžiausią riziką prisiima patys žurnalistai. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje nužudyta per šimtą žurnalistų, keturių darbuotojų neteko opozicijos laikraštis „Novaja gazeta“. Dalis žurnalistų yra dingę be žinios, tad labiausiai tikėtina, kad taip pat tapo sistemos aukomis. O kiek dar jų suluošinta, yra persekiojami, terorizuojami, jiems užtrenkiamos durys susirasti bet kokį darbą.
Štai 1994 metais susprogdintas Dmitrijus Cholodovas, 1995-ųjų kovą nušautas Vladislavas Listjevas, 2003 metų vasarą Maskvoje nunuodytas ir po ilgų kančių ligoninėje mirė žinomas žurnalistas Jurijus Ščekočichinas. 2004 metais nužudytas 41-erių Polas Chlebnikovas, dirbęs tiriamosios žurnalistikos srityje ir vadovavęs žurnalui „Forbes“ rusų kalba.
Beje, šio žurnalisto nužudymas siejamas su po kelių savaičių nužudytu generolu Janu Serguninu-Rešetnikovu. Šis romų kilmės milicijos generolas 2001–2003 metais ėjo Čečėnijos vicepremjero pareigas, daug bendravo su P. Chlebnikovu ir atskleidė jam nemažai korupcijos faktų apie Čečėnijos vyriausybės ir Rusijos kariuomenės generolų veiklą.
Viena labiausiai visuomenę sukrėtusi mirčių – Anos Politkovskajos. Ši žurnalistė daugiausia rašė Čečėnijos karo temomis ir apie grobuonišką V. Putino politiką. Netrukus buvo nužudyta ir žmogaus teisių gynėja Natalija Estemirova, kuri ketino liudyti A. Politkovskajos nužudymo byloje.
Nužudytų Rusijos žurnalistų sąrašą būtų galima tęsti. Deja, kaip jau tapo įprasta, kaltų dėl tų žmogžudysčių niekada nerandama. Nors po kiekvieno tokio rezonansinio nusikaltimo valdžia demonstratyviai žada kovoti su nusikaltėliais ir ginti žurnalistus, bet išpuoliai prieš nebijančiuosius atvirai kritikuoti Kremliaus nesiliauna.
Ezopo kalba
Nepriklausomi leidinių redakcijos persekiojamos, perperkamos, joms grasinama baudomis ir sankcijomis, redaktoriai tampomi po teismus, jiems keliamos net baudžiamosios bylos.
Rusijoje už šmeižtą ir panašius dalykus ne taip seniai buvo atnaujintos kriminalinės bausmės. Tad šios šalies žurnalistai turi elgtis itin atsargiai – arba kalbėti Ezopo kalba, arba imtis konspiracinių partizaninių metodų.
Ir tik patys drąsiausieji, paprastai turintys ryšių su esančiais opozicijoje politikais ar visuomenės veikėjais, taip pat su verslu, išdrįstančiu kalbėti apie korupciją ir panašias problemas, rizikuoja atverti visas kortas.
„Bet jie rizikuoja mažų mažiausiai būti sukompromituoti. Tie, kurie palaikė Borisą Nemcovą ir paviešino jo tyrimus, susilaukė įvairių reakcijų – nuo atvirų patyčių iki grasinimų“, – nelengvą žurnalistų Rusijoje dalią atskleidė D. Radzevičius.
Kiek kitoje situacijoje yra atsidūrę Kremliui palankių leidinių, televizijų ir interneto portalų žurnalistai. Daugelis jų yra susitaikę, gal tiksliau būtų sakyti – prisitaikę prie esamos situacijos ir, norėdami tiesiog ramiai gyventi, rengia tokią medžiagą, kokios reikia valdžiai. O kai kada vyksta net savotiškos lenktynės, kas labiau įsiteiks cenzoriams.
Kremliui palankių leidinių, televizijų ir interneto portalų žurnalistai yra susitaikę, gal tiksliau būtų sakyti – prisitaikę prie esamos situacijos ir, norėdami tiesiog ramiai gyventi, rengia tokią medžiagą, kokios reikia valdžiai.
„Kaip kolegos Rusijoje sako, cenzūra šiais laikais yra pasiekusi tokį lygį, kad kartais lenkia net oficialiąją. Kai kurie žmonės, pasamdyti dirbti propagandinį darbą, taip uoliai stengiasi vykdyti užduotis, kad net neprašomi prikuria tokių dalykų, kad jeigu ir ne gėdą daro visai žiniasklaidai, tai mažų mažiausiai yra nepriimtini“, – pasakojo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Sustingę laike
Visa oficialioji žiniasklaida Rusijoje yra orientuota į melagystes tarsi tai būtų tiesos pagrindas. Propaganda ir melas pirmiausia remiasi pseudožurnalistika, tad pagrindinės žinios rusų žiniasklaidoje yra sąmokslo teorijos.
Anot D. Radzevičiaus, visų sąmokslo teorijų tikslas – noras suklaidinti visuomenę. Tad paprastai yra keliamos nieko bendro su tiesa neturinčios versijos, kad būtų galima žmones nukreipti klaidingu keliu.
„Nereikia pamiršti, kad visuomenėje yra ir patiklių, naivių žmonių, nebūtinai labai raštingų ar išsilavinusių. Kai jiems pateikiama dešimt ar dvidešimt skirtingų įvykio interpretacijų, nenuostabu, kad patiki tomis versijomis, kurios atrodo labiausiai tikėtinos, bet tai nebūtinai bus tiesa“, – kalbėjo pašnekovas.
Be abejo, šalia žinių, kaip visi tik kenkia Rusijai, jos vėliavnešys V. Putinas kovoja su šiuo blogiu, įvardydamas ir „pamokydamas“ nedorėlius. Ir ši informacija, platinama visais informacijos kanalais, galiausiai suformavo V. Putino kultą.
Patikimų duomenų, kaip Rusijos žmonės vertina žiniasklaidą, nėra. Pačios Rusijos valdžios pateikiami duomenys, skaičiai ir įvairūs tyrinėjimai yra abejotini, ypač kai kalbama apie žiniasklaidą ar politiką.
„Kokių dar patikimų duomenų galima tikėtis iš melagių? Bet galime spėti, kad tikėjimas ir pasitikėjimas žiniasklaida neturi nieko bendro, ką apskritai Rusijoje žmonės vartoja. Didelei daliai gyventojų nepatinka tai, kas vyksta jų valstybėje, įskaitant ir žiniasklaidą, bet jie nemato alternatyvų, bijo ar tiesiog nenori ko nors keisti. Ir vien dėl to jie vartoja tai, kas yra šiandien – renka tuos pačius politikus, skaito tą pačią spaudą ar žiūri tuos pačius televizijos kanalus“, – mano D. Radzevičius.
Gyvenimas melo rūmuose
D. Radzevičiaus nuomone, galbūt didžiausia problema ir iššūkis visai Rusijai, kad jėgos struktūros kartu su centrine valdžia ir jų pasigrobtais resursais iš esmės yra suskaldžiusios visuomenę. Net viešą susirinkimą organizuoti Rusijoje yra keblu. Taigi žmonės nemato kito pasirinkimo, kaip paklusti. Ir tai neturi nieko bendro su gyventojų pasitikėjimu ir meile tokiai sistemai.
Nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri taip gyvena kaip Rusija. Šios šalies valdžios sukurta sistema iš principo pasmerkta žlugti. Tik klausimas, kada tai atsitiks, kada žmonės pavargs gyventi melo pasaulyje, kai patys propagandistai neretai tiek susipainioja, kad nebegali atskirti, kur tiesa, o kur – melas.
„Šiandieninė sistema visiškai nepatikima. Tai milžinas net ne su porcelianinėmis, o su supuvusio kiaušinio kojomis. Matėme, kuo baigėsi sovietmečiu statyti melo rūmai. Ir šiandien tas atitrūkimas tarp to, kas yra sakoma viešai valdžios ir žiniasklaidos, ir realaus gyvenimo didžiulis. Ir žmonėms kada nors tai atsibos. Ar tie pokyčiai vyks revoliuciniu, ar taikiu būdu, dabar sunku pasakyti, bet tokia sistema negali gyvuoti amžinai“, – įsitikinęs D. Radzevičius.
Linas JOCIUS
