Penkerius metus, po darbų, beveik kone kiekvieną dieną, Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklos direktorė Laima Kairelienė skuba ten, kur pildosi jos svajonės – į dailės studiją IN. Ten gimę tapybos darbai išvydo dienos šviesą.
Po kasdienių darbų L. Kairelienė jėgas atgauna dailės studijoje. U. Mikaliūno nuotr.
Kūrybos paskata
Ne kartą su bendraminčiais Laima yra dalyvavusi grupinėse parodose, surengė dvi asmenines parodas. Ant drobės ir šilko išlieti spalvoti portretai, gėlės, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ kabantys peizažai – pirmoji jos personalinė paroda, skirta miesto visuomenei.
„Paroda man kaip stimulas, paskata kurti. Be to, tai galimybė pasižiūrėti į viską iš šono, pasiklausyti kritikos. Paveikslas vienam gali patikti, kitam ne, tačiau pats kūrybinis procesas labai malonus, o meną kiekvienas žmogus atspindi savaip. Kartais manau, kad piešinys atrodo tobulai, o po kelių dienų jį norisi perdaryti“, – kalbėjo parodos autorė.
L. Kairelienė pasakojo, jog gyvenimą norėjo sieti su daile. Nesėkmingas bandymas įstoti į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą tuo metu sudaužė svajones. Laima Kauno politechnikos institute įgijo tekstilės inžinieriaus-technologo diplomą, Vytauto Didžiojo universitete – edukologijos magistro diplomą.
Sugrįžo prie dailės
Nors darbinė L. Kairelienės veikla susieta su mokykla, 2004-aisiais į jos gyvenimą grįžo dailė.
„Tais metais vienos šventės metu miesto dailininkai moteris kvietė pabandyti gaminti įvairius tekstilės gaminius, mokė piešti kreidelėmis ir akvarele. Aš pabandžiau, ir man gimė mintis sugrįžti prie dailės“, – pasakojo L. Kairelienė.
Pagauta kūrybinio įkvėpimo prieš penkerius metus Laima pradėjo lankyti suaugusiųjų dailės kursus, vėliau dailės studiją IN. Visus tuos metus dailės pagrindų ją moko dailininkė Irina Nosova. Prieš keletą metų susidomėjo piešimu ant šilko, šio meno paslapčių mokosi iš dailininkės Astos Mačiulienės.
Anot L. Kairelienės, studijoje praleistas laikas ne tik turtingas žinių, tai ir puikus laisvalaikio leidimo, saviraiškos būdas. Studijoje skambanti muzika tiesiogiai nukreipia mintis į kūrybą.
Čia galima ir susitelkti darbui, ir pailsėti. O per arbatos pertraukėles žvilgtelėti į šalia esančių kolegių piešinius. Tačiau, anot L. Kairelienės, kolegės kartais taip susikaupia, jog nė pertraukėlių nebesinori.
Dėkinga mokytojams
„Penkti metai skubu po darbo į šią jaukią studiją, kur kiekvieną kartą sužinau daug naujo, išmokau dailės pagrindų, piešimo technikos. Čia tikroji pradžių pradžia ir už tai esu dėkinga savo mokytojoms. Vienas dalykas perskaityti knygą ir pačiam savarankiškai mokytis, kitas dalykas, kai specialistas parodo tau kryptį. Be to, tai vieta, kur didžiąją savo gyvenimo dalį jau nukeliavęs žmogus gali rasti mėgstamą užsiėmimą, čia surandi ir naujų bendraminčių. Kažin ar mums taip gerai sektųsi, jei nebūtų šaunios kompanijos. Visi tapome bičiuliais, kalbame ne tik apie meną, bet ir asmeninius dalykus“, – pasakojo panevėžietė.
Iš pradžių Laima daugiau tapė akriliniais dažais, vėliau perėjo prie tapybos aliejiniais dažais.
„Man labai patiko tapyti akrilu, bet kai išbandžiau aliejinius dažus, supratau, kad jais tapyti kur kas įdomiau, piešiniai tapo įvairesni. Esu dar daug ko neišbandžiusi. Šiuo metu mane labiausiai vilioja abstrakcija, tačiau čia reikia surasti savo techniką ir kryptį“, – teigė L. Kairelienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
