Amerikoje gimusi, nuo mažens auklėjama patriotine dvasia poetė, žurnalistė, rašytoja, keturių poezijos leidinių ir autobiografinės knygos autorė, nuolat gyvenanti JAV Eglė Juodvalkė visą laiką stengėsi bent kruopelyte prisidėti prie tėvų gimtosios šalies puoselėjimo. Gimusi ir augusi už Atlanto moteris savo šaknis Lietuvoje įleido dar tada, kai nepriklausomybė buvo tik svajonė.
Atidavė duoklę
Nuo mažens girdėjusi tėvus su meile kalbant apie gimtinę ir auklėjama patriotine dvasia, E.Juodvalkė negalėjo likti abejinga. Lietuva ir lietuvybė nebuvo tik skambūs žodžiai – jie giliai įsiskverbė tuomet dar jaunai Eglei į širdį.
Ir paskutinėje savo poezijos knygoje „Sakalai naktį nemiega“ E.Juodvalkė ištikima savo nuostatoms. Ilgametės Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriaus žurnalistės eilėraščių rinkinys skirtas partizanams atminti. Knyga iliustruota archyvinėmis nuotraukomis.
Panevėžiečiams pristačiusi savo knygą, E.Juodvalkė neslėpė, kad ilgai ją kamavo kunkuliuojantys ir ramybės neduodantys jausmai, noras kaip nors įprasminti svarbų Lietuvai istorijos laikotarpį.
„Pokario laikas pažymėtas skausmingais įvykiais. Galiu sakyti, kad tai – net pats svarbiausias istorijos laikotarpis. Mano tėvai būtent dėl tų įvykių buvo priversti palikti gimtąją šalį“, – teigė pašnekovė. Pasak jos, būtina prisiminti žmones, kurių dėka Lietuva dabar yra nepriklausoma. Svarbu, kad dabartinė karta nepamirštų laisvės kovotojų.
„Reikia žinoti, iš kur mes po kojomis turime pagrindą, turime laisvę. Partizanai – tie žmonės, kurie atidavė savo gyvybes, kurie ėjo nežinodami, kas jų laukia – mirtis ar laisvė“, – kalbėjo rašytoja. Poezijos rinkinio pradžioje autorė sako, kad tikros juodos naminės duonos neiškepsi be raugo, o šalies ateities nesukursi be praeities. Subrandintas raugas, pasak rašytojos, duoną daro purią, sočią ir kvapią, o praeitis, skaidriai vertinama ir atsargiai maišoma su dabartimi, leidžia kreipti ateitį prasmingu ir teisingu keliu.
„Nebranginant svarbių tautos istorijos įvykių ateitis lieka bergždžia, taip kaip ir duona be raugo neiškyla ir greitai pelija, – teigia E.Juodvalkė. – Esame laisvi, nors su milžinu stojo į kovą nykštukas. Kai daugelis pasaulio šalių džiaugėsi Antrojo pasaulinio karo pabaiga, Lietuvos miškuose dar beveik dešimtį metų kovojo partizanai. Miško broliai, miškiniai, žaliukai, žalieji broliai priešinosi mus okupavusiai Sovietų Sąjungai, gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aukojo savo ateitį ir gyvybes. Jų narsa, kančios ir žūtys – tai tarsi duonos raugas. Su juo galime kurti savo ir Lietuvos ateitį.“
Skiepijo pilietiškumą
E.Juodvalkė iki šiol skaudžiai išgyvena, kai prisimena žodžius, lietuvių jai ištartus per pirmuosius apsilankymus tėvų gimtinėje. Pavadinta amerikiete, moteris tarsi gaudavo smūgį į paširdžius: nors gimė ir augo JAV, visuomet žmonėms primindavo, kad ji dvasia visuomet buvo lietuvė ir buvo Lietuvoje.
„Pikčiausia buvo, kai kas nors mane pavadindavo amerikiete. Juk iš tiesų esu lietuvė ir jiems tą nuolatos pabrėžiau. Amerikoje tik gyvenu. Ne savo noru, taip susiklostė sąlygos. Aš – ne amerikietė, o Amerikoje gyvenanti lietuvė, – pabrėžia pašnekovė. – Augau kaip lietuvė, nors gimiau ne savame krašte. Nieko nepadarysi, tokia mano lemtis, bet Lietuva man buvo svarbi nuo pat mažens, nes ji buvo brangi mano tėvams.“
E.Juodvalkė pasakoja, kad jos tėvai turėjo palikti Lietuvą, nes abiejų pavardės buvo įrašytos į trėmimų sąrašus. Jie visą laiką turėjo viltį grįžti į gimtąjį kraštą, o susilaukę dviejų atžalų skiepijo jiems meilę Lietuvai.
„Tėvai visuomet manė, kad Amerikoje bus tol, kol Lietuvoje baigsis neramumai, tada grįš. Kai gimėme mes su broliu, tėvai mus auklėjo patriotiškai ir sakydavo: jeigu mums nepavyks išvysti Lietuvos, tai jūs, vaikai, įgyvendinkit tą svajonę“, – kalbėjo žurnalistė.
E.Juodvalkė pasakoja, kad abu su broliu lankė amerikiečių mokyklą, tačiau vos įkėlę koją į namus privalėjo kalbėti lietuviškai. Net amerikiečių draugų tėvai neleisdavo vestis pas save, vaikai turėjo bendrauti su lietuviais.
Jaudina iki šiol
Pirmąją kelionę į Lietuvą E.Juod-valkė su jauduliu prisimena iki šiol. Kadangi atvykti nebuvo taip paprasta, tėvai jai padovanojo dviejų savaičių kelionę, per ją turėjo aplankyti Baltijos valstybes, tarp jų – ir Lietuvą.
„Kai lėktuvas išniro iš debesų ir pirmą kartą pamačiau Lietuvą, aš ir mano bendrakeleiviai lietuviai ėmėme tyliai giedoti himną, visiems ritosi ašaros. Žinojau, kad esu lietuvė, bet pirmą kartą pamatyti tą šalį – nuostabus jausmas“, – emocingai pasakoja moteris. E.Juodvalkė prisipažįsta, kad visuomet troško kuo nors pagelbėti Lietuvai.
Įgijusi bakalauro laipsnį Čikagos universitete, rašytoja išvažiavo studijuoti teatro meno į Pietų Ilinojaus universitetą, nes tai buvo vienintelė vieta Amerikoje, kur tuo metu buvo galima įsigyti lietuvių, latvių ar estų teatro magistro laipsnį. Tačiau netrukus sulaukė pasiūlymo dvi savaites padirbėti Laisvosios Europos radijo (RFE) Niujorko skyriuje. Apsispręsti nebuvo sudėtinga, nes mergina troško ką nors nuveikti Lietuvos labui. Kita vertus, tuo metu ji buvo susižavėjusi ir teatru, todėl, jei nebūtų pavykę ilgiau užsibūti radijuje, būtų pasinėrusi į teatro studijas, nes Niujorke tuo metu klestėjo teatras.
„Kaip dažnai gyvenime būna, atsitiktinai gavau pasiūlymą iš RFE ir turėjau pasirinkti: arba dirbti Laisvosios Europos radijuje, užmiršti Niujorką ir teatrą, arba atsisakyti ilgai puoselėtos minties, kad aš kada nors padėsiu Lietuvai“, – pasakojo pašnekovė.
Rašyti mieliau lietuviškai
E.Juodvalkė Čikagos universitete baigė slavistiką. Slavistikos fakultetą ji pasirinko todėl, kad tik čia galėjo studijuoti lietuvių kalbą. Tuo metu ją dėstė kalbininkas Petras Jonikas. Be studijų Slavistikos fakultete, tame pačiame universitete ėmė mokytis vaidybos.
Rašyti eilėraščius autorė pradėjo 15–16 metų. Pirmas buvo sukurtas lietuvių kalba ir išspausdintas „Ateities“ žurnale.
Nors E.Juodvalkė rašo ir lietuviškai, ir angliškai, ji neslepia, kad plunksna labiau paklūsta, kai jausmus lieja tėvų gimtąja kalba. Poetė pabrėžia, kad šios dvi kalbos labai skiriasi ir reikalauja skirtingų technikų. „Anglų kalba kietesnė, lietuvių – dainingesnė, minkštesnė, ja galima atskleisti daugiau jausmų. Esu dvikalbė. Kai kalbu lietuviškai, niekas neįtaria, kad esu amerikietė, o kai bendrauju anglų kalba, nežino, jog esu lietuvė“, – teigia pašnekovė.
Kita vertus, pasak autorės, jai nėra jokio skirtumo, kokia kalba rašyti.
„Mano eilėraščiai prabyla kartais angliškai, bet dažniausiai – lietuviškai. Kalbos ir rašymo procesas vyksta gal iš dalies aplinkos paveiktas ar erdvės, kurioje esu. Jei bendrauju su lietuviais, sakykim, Santaros suvažiavime, ir išklausau kokias tris dienas paskaitų, tada rašau eilėraščius lietuviškai. Universitete rašydavau daugiausia angliškai. Bet ta kalba sukurti eilėraščiai yra jau kitokie, nes skiriasi savo forma ir struktūra, o rašydama lietuviškai kartais turiu valdyti save, kad nesileisčiau į lankas, nes juos galima rašyti labai jausmingai“, – aiškina rašytoja.
Pasidalijo patirtimi
E.Juodvalkė prisipažįsta: nors ir labai norėtų gyventi Lietuvoje, bet dėl sveikatos negali, todėl atvyksta du kartus per metus. Ji visą gyvenimą kovojo su cukralige. Dėl savo ligos, paskatinta vyro, išleido jai neįprastą prozos knygą. Savo darbu norėjo padėti tautiečiams ir daugiau pateikti žinių apie šią ligą.
Autobiografine knyga „Cukraus kalnas“ autorė norėjo parodyti, kad liga negali stabdyti žmogaus gyvenimo. Su tam tikrom išlygom galima beveik viską daryti. Nesvarbu, kad sergama cukralige, bet galima dirbti, ką nori, daryti, ką nori, ir neleisti ligai nurodyti gyvenimo krypties. Knyga buvo išspausdinta Lietuvoje.
Vaida REPOVIENĖ
A.Repšio nuotr. E.Juodvalkė besiveržiančius jausmus išlieja popieriuje.
