Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė savo patirtimi dalijasi ne tik knygose, bet ir susitikimuose su žmonėmis. Kad kiekvienas profesorės ištartas žodis paliečia širdį, o kalbėjimo tonas tiesiog užburia, galėjo įsitikinti ir į V. Daujotytės kūrybos vakarą atėję panevėžiečiai.
V. Daujotytė savo patirtimi dalijasi ne tik knygose, bet ir susitikimuose su žmonėmis.U.Mikaliūno nuotr.
Užburianti atmosfera
Į susitikimą su V. Daujotyte susirinko gausus būrys jos kūrybos mylėtojų, kai kurie dėl to turėjo įveikti net kelis šimtus kilometrų. Daugelis džiaugėsi, jog turi galimybę profesorę pamatyti gyvai, ne vienas rankose spaudė net po kelias jos knygas.
Habilituota humanitarinių mokslų daktarė, klausydamasi jai skirtų pagyros žodžių, išliko rami ir kukli, tačiau pasidžiaugė, jog tokio ypatingo vakaro kaip Panevėžyje dar nėra buvę.
„Girdėdama tiek gražių dalykų apie save, bandau nuo jų atsiriboti. Galvoju, jog kalbama ne apie mane ir skirta ne man. Kartais atrodo, jog geriau viso to negirdėti, kad galėčiau toliau sėsti prie savo darbo stalo ir daryti darbus, kuriuos dar esu suplanavusi“, – su šypsena kalbėjo V. Daujotytė.
Į susitikimą atėjusieji galėjo išgirsti daug profesorės parašytų tekstų, kuriuos skaitė aktorius Albinas Kėleris. Daugiausia dėmesio buvo skirta naujausioms V. Daujotytės knygoms „Vartai į abi puses. Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ bei „Tata pariejau. Tai parėjau“.
„Klausydamasi tekstų, kuriuos skaitė Albinas Kėleris, galvoju, kad jie gerai pasirinkti. Jie tarsi pasako, dėl ko visa tai darau, kam viso to reikia“, – savo emocijų neslėpė profesorė. Ir pridūrė: „Visa to, ką žmogus daro ir ką gali daryti, pirmiausia reikia jam pačiam. Mes nieko negalime padaryti kitiems, jeigu to nereikia mums patiems.“
V. Daujotytė yra parašiusi daug knygų apie kitų gyvenimus, mintis bei likimus, tačiau, pasak profesorės, ji niekada prie jų nebegrįžta, jų neskaito, netgi nepasigenda. Tačiau pabrėžė, jog žvelgdama į susirinkusiųjų spindinčias akis suprato, jog kitiems šios knygos svarbios.
„Bandysiu atsistoti knygų apie kitus pusėje, žadu labiau jomis rūpintis, daugiau apie jas galvoti, kažkuo joms bandyti padėti, kad jos dar gyventų, kad jos būtų kažkam dar reikalingos“, – mįslingai kalbėjo profesorė.
Akcentuoja patirtį
V. Daujotytės eiliuotų tekstų knygos „Tata pariejau. Tai parėjau“ tekstai parašyti gimtąja žemaičių (varniškių) tarme ir bendrine lietuvių kalba. Kaip pabrėžia pati profesorė, ji save laiko kalbos žmogumi.
„Nesakau, kad man mažiau graži aukštaičių tarmė, visi esam kilę iš tos pačios žemės. Man kalbos gyvenimas yra tarsi atskiras gyvenimas. Branginu visą Lietuvos kalbinį kosmosą. Pradedant nuo žemės kalbos, baigiant dideliu mūsų turtu – bendrine lietuvių kalba“, – savo mintis dėstė profesorė.
V. Daujotytė akcentavo, jog kiekvienam svarbu pajusti tą vietą, iš kur esame kilę, ryšį su savo žeme. Ji ragino susimąstyti, kas yra mūsų prigimtis, ką esame paveldėję, ką turime savyje, nes savastis didelis turtas.
„Patirtis, kurią aš apčiuopiu savyje, bendra mums visiems. Panevėžio ar žmonės iš kitų kraštų jaučia tą patį ryšį su savo žeme. Svarbus kiekvienas žemės lopinėlis. Nors dauguma ir išeiname iš savo žemių, tačiau jos iš mūsų neišeina, jos visada su mumis. Kažkuri dalis, kuri priklausė tik tau, tave persekioja, ji eina su tavimi, ji lieka gyventi ir tai be galo žmogų stiprina“, – kalbėjo iš Žemaitijos kilusi moteris.
Knyga „Vartai į abi puses. Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ pateikta pašnekesio forma. Pokalbiuose su Klaipėdos universiteto docentu iškyla akademikės bičiulių, bendražygių portretai, jų likimai, permąstomi asmeniniai ir profesiniai įsipareigojimai.
„Atsakinėdama į draugiškus, gražius, mano pasitikėjimą savimi tvirtinančius Marijaus Šidlausko klausimus aš bandau motyvuoti savo gyvenimą, lyg pabandyti pasakyti, iš kur kyla mano patirtis. Jei neturi savo pasaulio, negali įeiti ir į kito pasaulį – nėra nei vartų, nei kelio, nei takelio“, – apie savo knygą kalbėjo V. Daujotytė.
Akademikė pasakojo, jog metaforą „vartai į abi puses“ išgirdo iš senelio. Ją pačią nustebino, jog ši į vaiko sąmonę įsirašiusi patirtis iškilo po 50 metų. V. Daujotytė teigia suvokusi, kad jos gyvenime yra labai daug gilių pulsuojančių ir vis atsiveriančių patirties šaltinių.
„Mano pasitikėjimas prigimtine kultūra sutvirtintas pirminių patirčių. Pasitikiu tuo, ką esame prigimę, ką turime, ką gauname, kas mums leista suvokti, kas mums duota, kad iš to augtume ir augintume. Kad ir po daugelio metų žmogus gali su intensyvumu grįžti prie akimirkų, išgyventų labai seniai, ir tas grįžimas plukdo tokią didelę energiją, iš kurios galima ilgai ir sunkiai dirbti. Tas sunkaus darbo džiaugsmas galiausiai yra svarbiausia, ką mes galime pasiekti“, – tvirtino profesorė.
Eilės virto daiktais
Susitikime su literatūrologe žmonės taip pat galėjo susipažinti su juvelyrės Eglės Čėjauskaitės -Gintalės eksponatais iš parodos „Balsa i daikta/Balsai ir daiktai“.
Žemaitijoje gimusi bei augusi menininkė darbus kūrė remdamasi V. Daujotytės eilių knygomis „Balsa ūkūs. Balsai ūkuose“, „Gīvenu vīna. Gyvenu viena“ bei „Tata pariejau. Tai parėjau“. Parodoje galima išvysti kaklo papuošalų, škaplierių, segių, medalių, plaukų puošmenų. Eksponatai buvo kuriami panaudojant įvairias medžiagas – auksą, sidabrą, šilką, gintarą, fosilijas, stiklą ir daugelį kitų. Kaip pabrėžia juvelyrė, parodos idėja buvo brandinama penkerius metus.
„Mintis tekstą paversti į kūrinį kilo tuomet, kai išgirdau mamą, žemaitiškai skaitančią profesorės V. Daujotytės tekstus iš knygos ,,Balsa ūkūs“. Tie tekstai ir mamos toks švarus skaitymas mane labai palietė ir jokių abejonių neliko. Supratau, kad tai mane jaudina ir leidžia dar geriau įsigilinti į save, į savo šaknis, į tai, kas yra mus nešanti, mus su visu dosnumu priimanti žemė, į mūsų amžinas vertybes“, – apie prisilietimą prie profesorės kūrybos pasakojo moteris.
E. Čėjauskaitė-Gintalė pabrėžia, jog V. Daujotytės kūryba jai artima savo tikrumu ir nuoširdžiu, atviru kvėpavimu.
Faktai
Viktorija Daujotytė, gimė 1945 m. spalio 1 d. (tikroji gimimo data 1944 m. gruodžio 23 d.).
Ji yra lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė. Daugiausia tyrinėja poeziją, literatūrą interpretuoja egzistencinių problemų aspektu, nagrinėja moterų rašytojų kūrybą.
Profesorė yra parašiusi lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, mokomųjų knygų studentams, esė, išleidusi ne vieną poezijos knygą.
1993 metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir literatūrai V. Daujotytė buvo apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Audinga SATKŪNAITĖ
