Buvo pavasaris ar nebuvo? Ar praskrido nepastebimai, kaip dvasios temoka? Užtat palieka ypatingus pojūčius, skatinančius kreipti dėmesį į viską, kas supa – nuo pačios mažiausios smulkmenytės…
Amelijos Kriugiškytės iš Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos atsiųstoji kūryba – geriausias pavyzdys, rodantis, kaip per laiką bręsta kūrėjas.
Amelija Kriugiškytė (7 kl.)
„Amelija jau antri metai mokosi prisijaukinti poetinį žodį. Ji vis dar romantikė, kai rašo apie meilę, bet jau pastebimas paauglės konfliktas su aplinka, bandymas maištauti…“ – mokytoja Liudmila Putauskienė.
septynios dienos per savaitę
nesibaigianti kankynė
septynias dienas per savaitę
niekas nesikeičia
kiekvieną savaitės septintą dieną
laukiu stebuklo
viliuosi, kad viskas bus kitaip
ir vėl tos septynios dienos
kaip ištisa ilga mirtis, kuri vis nesibaigia
net septynios sušiktos savaitės dienos
o tu jauties kaip pragare
niekad neištrūksi iš septynių savaitės dienų
nes niekas nesukūrė tos aštuntosios
—MIELOSIOS—
Tiesą sakant, nepažinojau nė vieno , panašesnio į save,
ir štai jis šalia manęs.
Mes tokie skirtingi ir tokie panašūs.
Sutikau jį visai neseniai, bet jausmas, lyg pažinčiau jį tūkstantį metų…
Jis myli vienatvę labiau nei aš buvimą su žmonėmis.
Daug dalykų nežinau apie jį, bet man jo akys spindi lyg žvaigždės danguje.
Jam vasaros saulėlydžiai širdį paglosto.
Vasaros lietus permerkia jį kiaurai, bet jis kaip vaikas laimingas.
O muzika – jo antroji siela, kuri tokia artima manajai…
