Kviečiame skaityti Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos mokytojos Eglės Noreikienės atsiųstus gimnazistės Asminos Masiokaitės etiudus.
Asmina Masiokaitė, 10 klasė
Etiudai
Ugnė tarp kitų
Ugnė buvo penkiolikos. Iš pirmo žvilgsnio ji – niekuo neišsiskirianti paauglė. Ilgi rudi plaukai, įprasta kuprinė, paprasti rūbai ir visada ausinės ausyse. Kiekvieną rytą ji ėjo į mokyklą tuo pačiu keliu, stebėdama kitus taip, lyg pati būtų nematoma. Dažnai taip ir jautėsi – nematoma.
Klasėje ji sėdėjo paskutiniame suole prie lango. Vieta šalia jos visada buvo tuščia. Kartais ten atsisėsdavo ir kiti klasiokai, bet tik tada, kai reikėdavo atlikti grupinį darbą. Paskui vėl būdavo tuštuma. Pertraukų metu Ugnė dažniausiai stovėdavo kampe, laikydama telefoną rankose ir apsimetinėdama, kad rašo kažkam svarbiam, nors iš tikrųjų ji tik stebėdavo, kaip kiti kalbasi ir bendrauja vieni su kitais.
Ne visada buvo taip. Pradinėse klasėse ji turėjo draugę. Jos kartu žaisdavo, rašydavo viena kitai laiškelius ir net svajodavo apie ateitį kartu. Bet, kai atėjo į gimnaziją, jos draugė susirado naujų draugų. Ir nors jos nesusipyko, viskas tyliai baigėsi.
Vieną dieną per pertrauką Ugnė sėdėjo mokyklos bibliotekoje – savo mėgstamiausioje vietoje. Ten buvo tylu ir niekas neklausinėjo, kodėl ji viena. Ir nors ji ir dažnai jautėsi viena, kartais pagalvodavo, kad gal ne taip jau blogai. Tyloje galėjo būti savimi. Gal vieną dieną viskas pasikeis, bet kol kas buvo taip.
Pastebi viską
Kai kurie žmonės pasaulį mato kitaip. Jie pastebi viską nuo didžiausių dalykų iki pačių mažiausių smulkmenėlių. Jie mato, kai kitas nusišypso ne taip, kaip visada, ar kai mokytoja atrodo pavargusi.
Tokie žmonės dažniausiai daug nekalba. Jie tik tyliai stebi, kas vyksta aplinkui. Jie pastebi, kai kitas ateina su nauja šukuosena ar kai kažkas nesijaučia gerai. Net kai niekas nekreipia dėmesio, jie jau viską būna pastebėję.
Ne visi apie tokius žmones galvoja vienodai. Vieni sako: „Jis per daug žiūri, man nejauku.“ Kiti juos vadina keistais, nes jie visada tyli ir sėdi su savo mintimis. Bet yra ir tokių, kurie sako: „Jis pastebi, kai jaučiuosi blogai, ir paklausia, ar viskas gerai.“
Tokie žmonės viską supranta.
Tyla
Austėja visada buvo tyli. Ji nekalbėdavo daug, nesistengė išsiskirti. Kiti mokiniai daug kalbėdavo, garsiai juokdavosi, žaisdavo per pertraukas koridoriuose, o Austėja tiesiog tyliai ir ramiai sėdėdavo ant suoliuko ir stebėdavo, kaip vieni bendrauja su kitais. Ji dar mėgo skaityti knygas, tai buvo vienas iš jos pagrindinių hobių.
Mokytojos ją mėgo, nes ji buvo rami ir visada pasiruošusi pamokoms. Klasėje ji niekada nekėlė rankos, bet jeigu jai liepdavo atsakinėti, tai ji atsakydavo teisingai ir aiškiai. Jos balsas buvo tylus, bet be galo gražus.
Ji neturėjo daug draugų, bet atrodė, kad jai jų ir nereikia. Kartais kitos mergaitės bandydavo pakviesti ją žaisti kartu, bet ji dažniausiai atsisakydavo.
Vieną dieną Austėja neatėjo į mokyklą. Klasės auklėtoja pranešė, kad ji išvyko su šeima gyventi į kitą miestą. Niekas jos neišlydėjo, ir jos suolas liko tuščias.
Po kelių savaičių apie Austėją beveik niekas nebegalvojo, o jos vietoje jau sėdėjo nauja mergaitė. Visi gyveno toliau tarsi jos nė nebūtų buvę.
Vaikai
Vaikai yra tiesiog vaikai. Jie dar maži, bet jau turi daug minčių ir jausmų. Jie mėgsta žaisti, juokauti ir daryti kvailus dalykus. Jiems smagu būti su draugais, klausytis pasakų ar tiesiog lakstyti kieme.
Kartą septynmetis Lukas nusprendė nupiešti paveikslą ant kambario sienos. Jam tai atrodė kaip puiki galimybė parodyti savo sugebėjimus. Bet kai mama tai pamatė, ji labai supyko. Sienos buvo naujai dažytos, o dabar jos buvo visos išpurvintos dažais. Mama supyko taip stipriai, kad net trenkė dažų dėžutę į grindis. Lukas išsigando ir pradėjo verkti. Vėliau mama nusiramino. Ji pamatė, kad Lukas nenorėjo padaryti nieko blogo ir tiesiog norėjo parodyti, ką moka. Ji pradėjo valyti sieną, o Lukas tyliai padėjo.
Dažnai suaugusieji nori, kad vaikai viską suprastų ir visada elgtųsi gražiai, bet taip nebūna. Vaikai dar auga ir mokosi, todėl daro daug klaidų. Jei ant jų kažkas supyksta, jie verkia, bet taip išmoksta, kas yra teisinga, o kas ne. Vaikams reikia dėmesio ir meilės. Jiems svarbu, kad tėvai, draugai ir mokytojai juos suprastų. Jie nori būti išklausyti.
Vaikystė yra trumpa. Užaugti dar spės, o dabar jie yra tiesiog vaikai.
