Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Gasiūnas išbandė daug šiuolaikinio meno formų, tačiau vėl sugrįžo prie tapybos. Jo kūryboje atsispindi istorinio, asmeninio laiko kaita, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesai.
Lemties pranašai
Jonas Gasiūnas – 56 metų tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas, docentas, dailininkų grupės „Angis“ įkūrėjas – savo gyvenimą dalija tarp studentų ir dirbtuvių.
Prieš kelerius metus pelnęs tarptautinį „Swedbank“ meno apdovanojimą, jis išjudino menotyrininkų visuomenę. Net ir tiems, kurie anksčiau priekaištavo dėl jo nekintančio stiliaus, teko pripažinti, kad šis menininkas – viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių dailės figūrų.
Parodų salėse J.Gasiūno darbus lengva atpažinti. Jie dažnai eklektiški, tarsi kelių sluoksnių.
„Kadangi mano paveikslai eklektiški, jie yra sluoksniuoti, aš netapau tik su žvake. Iš pradžių tapau, o paskui piešiu žvake ant viršaus – kaip sluoksnį, kurį galima traktuot tiesiogiai: tas, kuris su dūmu, to nėra, tai iliuzija, fikcija“, – atvirai pasakoja J.Gasiūnas. Žiūrėdamas į menininko darbus jautiesi tarsi skaitytum knygą, pasakojančią vienokią ar kitokią istoriją. J.Gasiūno paveiksluose paslėpti ženklai, nuojautos.
Pavyzdžiui, vienas iš Juozo Miltinio dramos teatre demonstruojamos parodos paveikslų pranašauja nelaimę – prieš metus įvykusią kraupią lėktuvo avariją, kai nukritus lėktuvui žuvo Lenkijos prezidentas ir kiti aukšti pareigūnai. Paveiksle netoli miško matomi ryškūs įspėjamieji ženklai, rodantys, kur leistis, ir šalia bėgantys juodi šerniukai. Būtent jie ir yra nelaimės pranašai.
Gili prasmė
Norint atspėti, kokia mintis užkoduota kiekviename menininko darbe, reikia labai gerai įsižiūrėti, prisiminti, netgi pačiam būti patyrusiam praeities įvykius. Nors J.Gasiūnas prie savo paveikslų prideda aprašą, tačiau atspėti jų esmę be galo sunku: ne kiekvienas parodos lankytojas, netgi profesionalus meno žinovas gali būti toks įžvalgus.
Vienas iš paveikslų, kuriame vaizduojamas kosmonautas, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana primityvus, tačiau, anot menininko, jame slypi kur kas gilesnė prasmė.
J.Gasiūnas pabrėžia, kad kontūras padarytas vadinamąja dūmine linija. Tai, pasak jo, parodo aiškią, iš sovietmečio atėjusią ikoną taip, tarsi jos nebūtų.
Kosmonautas – tik prisiminimas. Naudodamas taškiukus menininkas norėjo pasakyti, kad darbą galima skaityti fragmentiškai. Darbo tekstūra savotiškai panėšėja į marlės sluoksnį, todėl kūrinys tarsi įgyja medicininį kvapą, o kosmonautas yra tarsi ligonis. Turbūt ne vienam kyla klausimas, kodėl ligonis? Tačiau čia menininkas nori pasakyti, kad atradus kosmosą aptinkama ir naujų dalykų – tokių kaip įvairiausi užkratai, baisios ligos.
„Užrašyk ant skafandro savo vardą, aš negirdžiu“, – tokius žodžius prie paveikslo užrašė J.Gasiūnas. Pavadinimas nieko bendra neturi su sovietmečiu, galiausiai paaiškėja, jog kalbama apie meilę. Jeigu žiūrovas atseka visą struktūrą – kam reikalingi tie taškai, kodėl – dūminė linija, kurią atėmus konkretus objektas tampa ne konkrečiu, dėl ko veidas modeliuotas iš dūmų – jam tampa viskas aišku. Šios metaforos, jei jas perskaitai iš eilės, atveria šiurpoką tikrovę, ir išėjimas į kosmosą nebeatrodo toks didvyriškas.
Nėra dailininkas
„Aš nesu dailininkas, nes nieko dailaus nedarau, aš – menininkas, nes žodis „menas“ kilęs iš žodžio manyti, panašiai kaip ir prisiminti. Kiek man pakaks sveikatos, tiek ir tapysiu. Yra žmonių, kurie sako, kad jiems dabar krizė ir jie neturi jokių minčių.
Man krizės niekad nėra, nes visuomet turiu idėjų. Amnezijos, ačiū Dievui, dar nesu turėjęs“, – juokauja menininkas. Atkakliai siekęs tapytojo diplomo, J.Gasiūnas susiformavo kaip racionalaus mąstymo, įtaigus menininkas. Šiandien jis, prieštaraudamas daugeliui kitų šiuolaikinio meno formų, teigia, kad tapyba – stipresnė už jas, nes dailininkas į kūrinį piešdamas įlieja savo energetiką, ko esą neperteiksi judančiu vaizdu.
Permąsto praeitį
J.Gasiūnas sako, kad jo darbai – tai prisiminimai, kuriuos savotiškai užrašo popieriaus lape.
„Prisiminimai sufantastina realius įvykius ir taip juos padaro nekenksmingus. Savo kūryboje dažnai permąstau praeitį.
Permąstymo metodas primena amneziją išgyvenusio žmogaus elgesį. Jis bando prisiminti, tačiau atmintis sugrįžta, kai nujaučiama ateitis. Tikrovė taip ir lieka nepažini ir apgaulinga. Kartais ji atsiskleidžia kaip grėsminga praeities šmėkla“, – sako menininkas.
J.Gasiūnas motyvus paveikslams ima iš įvairių šaltinių: tai istorinės archyvinės, reportažinės nuotraukos, randamos spaudoje, kino, TV filmų kadrai.
Komponuodamas paveikslus J.Gasiūnas remiasi kinematografine vaizdo struktūra. Žiūrovas, anot menininko, analizuodamas juos, turėtų pajusti, kad dūminis piešinys „praplaukia“ jų paviršiumi, statišką palikdamas tik foną. Toks komponavimas gali priminti animaciniuose filmuose naudojamą techniką, kai ant spalvoto paviršiaus uždedama perregima plėvelė su nupieštu vaizdu.
„Ilgai ieškojau būdo, kaip vaizduojant konkrečius pavidalus teigti, kad jų iš tikrųjų nėra. Taip norėjau įteisinti savo skepticizmą objektyvaus realybės pažinimo atžvilgiu. Tam tiko dūminis piešinys, jį reikia suvokti kaip fikciją.
Pašalinus jį nuo paveikslo paviršiaus, lieka tik spalvinis informacinis kodas, kuris tik iš dalies atspindi realybę ir pabrėžia žmogiškojo pažinimo ribotumą“, – apie savo kūrybą sako tapytojas.
Idėjų nesivaiko
Menininkas prisipažįsta, kad idėjų tapytojas savo paveikslams neieško, jos pačios lenda į galvą.
J.Gasiūnas mėgsta rankų darbą, nes jis duoda daugiau laiko apmąstymui. Jis naudojasi subkultūra – perkuria tai, kas jau yra, nes jaučia, kad tai, kas pasakyta ir pavaizduota, – sukurta nepakankamai. „Pranešimai mano darbuose dažnai sukonstruoti remiantis aštriomis socialinėmis ir egzistencinėmis situacijomis, personažai ir objektai egzistuoja tarsi begarsėje vakuuminėje erdvėje, kuri iš dalies yra izoliuota.
Kūrinio suvokėjas pats individualiai turi ieškoti komunikavimo su jais būdų. Kad jam būtų lengviau, daug dėmesio skiriu paveikslų pavadinimams.
Vertas scenarijaus
Tremtinių šeimoje Altajaus krašte gimusio menininko tėvų gyvenimas – vertas kino filmo. Kartu su seneliais išvežta į Sibirą J.Gasiūno mama po karo iš ten pabėgo. Tam pasirinko, atrodytų, ne patį tinkamiausią laiką, per baisią pūgą, tačiau sugebėjo nusigauti 80 kilometrų – iki pirmos geležinkelio stotelės. Pas gimines Lietuvoje be dokumentų keletą metų pragyvenusi menininko mama vėl buvo sugauta ir sovietų valdžios dar kartą ištremta kaip politinė kalinė.
Kai Gasiūnų šeima sugrįžo į Lietuvą, Jonui buvo ketveri. Įstojęs į Dailės akademiją, susideginus Romui Kalantai, buvo išmestas iš jos, po kelerių metų vėl grįžęs studijuoti, dabar dailininkas sako, kad gyvenimo patirtis suformavo ne patį lyriškiausią charakterį.
1984 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1992 m. – Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, o nuo 1998 m. – docentas. 2011 m. vasario 16 d. jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą.
Menininkas dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
