Dešimtmečius plytėjęs pažliugęs, užmirštas ir apleistas senojo dvaro parkas aktyvių linkuviškių dėka per keletą metų pasikeitė neatpažįstamai.
Parką puošia dešimt skulptūrų. Visos turi savas prasmes. U.Mikaliūno nuotr.
Trys varlės ir bala
Aukštaitija keičiasi nuolatos, tik kartais labai greitai ir akivaizdžiai, o kartais iš pirmo žvilgsnio net nepastebimai, per kelias gyventojų kartas.
Tie, kurie prisimena, kaip prieš du tris dešimtmečius atrodė Linkuvos miestelio parkas, dabar čia atvykę manys veikiausiai maršrutus supainioję ir ne tuo keliu pasukę. Išpuoselėtas, tvenkiniais, tilteliais, skulptūromis, alėjomis, vejomis ir gėlių žiedais akis traukiantis vietinių Balsevitynės dvaru vadinamoje teritorijoje įkurtas parkas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo buvusiojo – apleisto, vandenyje skendinčio.
„Kaip dabar juokaujame, čia buvo trys varlės ir bala“, – sako ilgametė Linkuvos seniūnė, viena iš miesto parko sutvarkymo iniciatorių Kazimiera Bacevičienė.
Taip ir nepavyko sutikti linkuviškių, gerai žinančių to parko ir jame stūksojusio dvaro istoriją, tolimos praeities paslapčių. Didelė sodyba tikrai buvo vadinama Balsevitynės dvaru, tai išliko užfiksuota, tačiau net Pakruojo krašto muziejuje konkrečiau apie jį nepavyko sužinoti. Paslaptimi dvaro praeities gyvenimas likęs ir Linkuvos seniūnijai, apie čia gyvenusiųjų palikuonis, paveldėtojus nieko nežinoma. Kadaise čia gyvenusių dvarininkų norą gražiai tvarkytis liudija iki šiol išlikusios prabangios alėjos, matomas buvęs planavimas, seni medžiai, tvenkiniai.
Skaičiavo iš naujo
Kaip teigia seniūnė, kuriose vietose iš tiesų buvo tvenkiniai, atrasta tik pagal išlikusius griovelius. Apsemtoje apleisto parko teritorijoje sunku buvo suvokti, kur galėjo būti takelis, tiltelis ar pavėsinė.
Linkuvos seniūnė Kazimiera Bacevičienė sako, kaip nelengvai naujam gyvenimui gimė gražiausia miesto vieta. U.Mikaliūno nuotr.
Apie patį dvaro pastatą informacijos irgi nedaug – žinoma, kad jis stūksojo apleistas, paskui buvo pertvarkytas ir jame įkurta vidaus ligų ligoninė. Po dar vieno pastato išvaizdą visiškai pakeitusio atnaujinimo buvusiame Balsevitynės dvare pradėjo veikti Linkuvos socialinių paslaugų centras. Jis tebėra iki šiol ir po savo stogu glaudžia dešimtis neįgalių garbaus amžiaus žmonių.
Aplink Socialinių paslaugų centrą esantis parkas – ne tik toje teritorijoje gyvenančių senolių džiaugsmas, bet ir visų linkuviškių traukos vieta, poilsio oazė.
Aštuonis hektarus užimantis parkas pradėtas tvarkyti palyginti ne taip seniai – 2002 metais.
Linkuvos seniūnė pasakoja, kad sumanymas atgaivinti parką kirbėjo gerokai anksčiau. Projektas buvo parengtas ir sąmata sudaryta dar 1991-aisiais. Tačiau tada nepavyko norų įgyvendinti.
Vėl pradėjus rūpintis atgaivinimu teko kviestis į pagalbą specialistus iš Šiaulių ir prašyti, kad perdarytų sąmatą pagal naują situaciją. Tik 2002 metais, patikslinus numatytus darbus, vėl iš naujo viską suskaičiavus, nes per tą laiką daug kas jau buvo pasikeitę, pradėta parką atkurti.
Keitėsi iš lėto
K. Bacevičienė sako, kad sumanymas atnaujinti buvusius tvenkinius davė gerus rezultatus, o iškasos žemės buvo panaudotos teritorijai lyginti.
„Nebuvo taip paprasta, ne visur galėjo traktoriai įvažiuoti, tad reikėjo pasitelkti arklius“, – prisiminė seniūnė.
Pagal anksčiau parengtą projektą buvo šalinami menkaverčiai medžiai, teritorija apželdinta iš naujo, įrengta veja, tvenkinius jungiantys kanalai papuošti grakščiais mediniais tilteliais. Parko lankytojai dabar gali grožėtis trimis vaizdingais parko tvenkiniais ir daugybe jį puošiančių akims malonių detalių.
2004–2005 metais Linkuvoje vyko skulptorių simpoziumas. Per jį Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus menininkai iš granito, dolomito ir metalo sukūrė dešimt skulptūrų ir jomis papuošė miestelio parką. Viena jų, pavadinta „Saturnu“, ypač traukia tėvus su vaikais. Juk ant tos skulptūros galima pasodinti savo atžalą ir pasukti ratu.
Simboliški sugrįžimai
K. Bacevičienė pasakoja, kad visos dešimt skulptūrų turi savas prasmes.
„Štai viena bene labiausiai mėgstamų, laivo formos skulptūrų pavadinta „Sugrįžimas“. Kiekvienas linkuviškis, kad ir kur būtų, kad ir kur keliautų, turi žinoti ir žino, jog parke jo visada laukia susitikimų vieta – tas vienintelis ir svarbiausias gimtinės laivas, be kurio nebūtų nei tolimiausių kraštų, nei įspūdingiausių kelionių“, – pabrėžė seniūnė.
Parko alėja dar mena senus Balsevitynės dvaro laikus.
Netoli vieno tvenkinio stovinti batus vaizduojanti skulptūra taip pat turi savo prasmę.
„Prie tvenkinio atėjusieji ne visai dorų minčių ar sąžinės priekaištų kamuojami turi proga nusiauti batus ir šiame tvenkinyje nusiplauti kojas. Ir jie patys, ir jų mintys nuo to taps švaresnės, o tuo pačiu ir gyvenimas darysis lengvesnis“, – sako K. Bacevičienė.
O štai iš žemės kišantis nykštys – skulptūra, savotiškas ženklas, tarsi duodantis nurodymus iš gelmių, kaip gyventi, ką dirbti, kaip suvokti egzistencijos prasmę.
Toliau dar viena simboliška kompozicija – trys besiganančios avytės. Jos simbolizuoja Linkuvos apylinkių derlingas žemes, juk avys – derlingumo simbolis.
Linkuviškių šventės
Pačių sutvarkytame ir išpuoselėtame parke Linkuvos gyventojai švenčia įvairias šventes. Bene mieliausia jiems – Joninės, kai į gimtinę suvažiuoja po visą šalį išsisklaidę savieji. Joninės taip pat bus švenčiamos parke.
Gausybės lankytojų parkas sulauks ir per vieną išskirtiniausių Linkuvos švenčių – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus liepos viduryje. Anksčiau atlaidai vykdavo visą savaitę – nuo liepos 16-osios iki 23-iosios, dabar užtenka trijų dienų.
Legenda byloja, kad Švečiausioji Mergelė Marija pasirodė Simonui 1251 metų liepos 16-ąją, todėl ir dabar tą dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, tradiciškai vadinamą Škaplierine.
Socialinių paslaugų centras įkurtas vaizdingoje vietoje, miesto parke.
Šventė yra perkeliama, kad svarbiausi atlaidai būtų sekmadienį.
Visiems Linkuvą per atlaidus ketinantiesiems aplankyti primenama, kad šiemet atlaidai vyks liepos 11–13 dienomis. Svarbiausios iškilmės bus sekmadienį, liepos 13-ąją. Tradiciškai linkuviškiai šventoriuje klos gėlių kilimus, vyks gausybė renginių.
Panevėžiečiai Linkuvoje kadaise lankydavosi gerokai dažniau, juk buvo laikas, kai piligrimų kelias iš Panevėžio vedė ne tik į Krekenavą, bet ir į Linkuvą.
Dar nepamiršta, kad 2000-aisiais Linkuvos bažnyčia buvo paskelbta jubiliejine ir tais pačiais metais atnaujinta, apšviesta, šventoriuje pasodinta medžių. 2002-aisiais, kai imtasi atnaujinti parką, pradėta tvarkyti ir bažnyčia, tais pačiais metais sugrąžintas varpas Elijas, kuris iš Linkuvos buvęs išvežtas 1914 metais.
Linkuva – vienas iš įdomiausių Šiaurės Lietuvos miestas, paskelbtas urbanistiniu paminklu. Čia labai vertinga centrinė aikštė, iš jos išeina net septynios gatvės, svarbūs ir retai kur kitur išlikę raudonų plytų namai.
Ramūs senatvės metai
Miesto parke esantis Linkuvos socialinių paslaugų centras įkurtas 2001 metais, jame globojami dėl negalios ar metų naštos vieni nebegalintys gyventi žmonės.
„Man čia kaip rojuje, rūpinasi, gydo, skaniai maitina. Laimei, dar galiu išeiti pasivaikščioti į nuostabų parką. Ko daugiau senatvėje reikia?“ – džiaugiasi 94 metų Socialinių paslaugų centro gyventoja. Moteris pasakoja, kad kol dar buvo gyvas vyras, abu savo sodyboje gyveno, tvarkėsi, o po jo mirties nebegalėdama būti viena persikėlė čia. Štai jau dešimt metų ji centre gyvena ir dėkoja Dievui už ramią senatvę.
Socialinių paslaugų centro direktorė Regina Balčytė sako, kad dalis globotinių, kuriems reikalinga kiek kitokia priežiūra, gyvena kitose patalpose – Savarankiško gyvenimo namuose.
Linkuvoje savarankiško gyvenimo namai įsteigti vieni pirmųjų šalyje – 2008 metais, gavus Europos Sąjungos paramą.
Savarankiško gyvenimo namuose yra 30 vietų, čia dirba keletas šių namų gyventojais besirūpinančių darbuotojų. Žmonėms sudarytos namų gyvenimo sąlygos – įrengti kambariai, virtuvės, jie gali patys gaminti, o jeigu nenori, gali eiti į šalia esančią valgyklą.
Šių namų gyventojams tenka dalį pajamų – pensijų ar pašalpų – sumokėti už sunaudotą vandenį, elektrą. Globėjai šiuos žmones moko taupiai gyventi.
Linkuvoje esančiuose dar vienuose Savarankiško gyvenimo namuose, kurie taip pat yra Socialinių paslaugų centro padalinys ir yra įkurti prie miesto poliklinikos, gyvena garbaus amžiaus žmonės.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
