Mokytoja Jolanta Baltienė pasakoja apie jaunąją kūrėją Aistę: „Rašo jau senokai. Savo jėgas išbandė ir dramaturgijoje – parašiusi pjesę dalyvavo Jaunųjų dramaturgų konkurse. Rašo moderniai, įvairiomis temomis: ir istorinė praeitis, ir meilė, vienatvė, ir vaikystė, svajonių pasaulis. Pati Aistė sako, jog eilės gimsta spontaniškai.“
Aistė Padimanskaitė (12 kl.)
***
Mano pasaulėly
Veidrodžiai nerodo nieko,
Laikrodis skaičiuoja
Vienatvėj praleistas dienas.
Šie langai
Vien praeitį terodo.
Ir televizorius tik greitą maistą
Ruošia smegenim.
Gaila, žmonės čia
Šneka tik lūpom ir akim,
Širdis toli palikę.
Ir vadiname tai
Realybe.
***
Akimirkų nustebintų,
Praeities šešėliai
Vaikšto gatvėm dabarties.
Iliuzijos, lyg dykumos miražai
Išlindo į erdves
Lyg iš atminties.
Sugriovę laiko erdvę
Pasirodė iš prisiminimų tie,
Kurių geriau nebūtų.
Ir sugriuvo viskas,
Ką aš kadaise
Planavau turėti.
***
Tyri lašai.
Trumpam priglausti
Bevaikio dangaus
Rūbais puošniais.
Tyri lašai.
Pakilę nuo žemės
Ir nukritę iš viršaus.
Nuplaudami mane
Grįžta į gimtas upes.
Tyri lašai.
Pakilę ir vėl nukritę,
Skausmą amžiną ne savo
Nešiojo ant pečių.
Kaip ir visi kiti keliavo
Gyvenimo ratu.
***
Tylioj nakty,
Gilioj baloj
Paskendus guli rožė.
Na ir kas,
Kad jos spalva kitokia.
Vis tiek ji buvo mano rožė.
***
Šukuoju samanas
Aš metaliniais virbais,
O pajudintų pušų
Spyglių kvapai
Kutena man plaučius.
Įkvepiu miško oro,
Gydančio senas žaizdas,
Ir sielos dykumą palaisto
Lyg Dievo šventintas vanduo.
Akys vėl sužiba
Neužmirštuolių mėlyne,
Ir taip aš susilieju vėlei
Su pamiršta gamtos dvasia.
***
Mano dryžuota saulute,
Trapus pasauli,
Kodėl tavęs bijo tie,
Kurie globoti turi.
Ar pagalba pasirenkama,
Ar dieviškoji pareiga?
Kur tavoji apsauga,
Mano kamanėle,
Dievo sukurta.
Kodėl jie nesaugo
Tavo kibių kojyčių?
Kodėl neglosto
Fėjos duotų sparnelių?
Juk neįkandai
Ir nenuskridai.
Nieko blogo
Juk nepadarei.
Kur tavoji apsauga,
Mano kamanėle,
Dievo sukurta?
***
Teliks nuspręsti:
Tu ar aš.
Atsibundu.
Per garsiai taškosi lietus
Arba tyla per daug tyli.
Čiuptuvėliais klaidžioju.
Per daug tamsu.
Šaltas drebulys,
Svečias nelauktai užeina.
Dvidešimt naguotų pagalių
Stipriai susiraito.
Miegu.
***
Milijonas lubose juodų skylių.
Akinanti šviesos kempinė,
Sugėrusi nakties garsus.
Neprašvitusios aušros bedugnė
Ten, kur niekas nepabus.
Spindulio mirties dejonė.
Tamsa neskęsta.
Kyla aitvarai.
***
Ašaros – ežerai po mūsų stogu.
Tolumoje ranka pasiekiami krantai,
Kur skamba mano vardas.
Brendi, bet galo nematai,
Tarsi naktis nustojo augti.
O, kad išmestų plaustą
Dar nesutikti ir pamiršti draugai.
Ištiestų ranką,
Nuvalytų druska aplipusias akis.
Prisimintų, kad aš žmogus,
Kad aš gyva.
Lietuvos skraistė
Paduok, motute, skraistę,
Baltą lyg balandis,
Kurio sparnai mus aplenkė.
Paduok, motute, skraistę,
Išsiuvinėtą rugių žiedais,
Kuriuos surinko pievose.
Paduok, motute, skraistę,
Išpuoštą lietuviškais vardais,
Kuriuos bajorai iškeitė.
Paduok, motute, skraistę,
Kurią aš gniaužiau delnuose
Kalbėdama koplyčioj maldą.
Paduok, motute, skraistę,
Kuria nušluostei kraują –
Apjuosim bokštą, Sibiro kapus.
Paduok, motute, skraistę,
Kvepiančią gimtais miškais,
Nusinešiu glėby į ąžuolų giraitę.
Paduok, motute, skraistę.
