Kalendorinė vasara baigiasi. Paskutinės atostogų dienos. Dvelkiančios švelniu liūdesiu, vienatve, jaunatviška filosofija, kaip ir rugpjūčio NEVĖŽIO atlankas.
Pijus Gustas (10 kl.)
„Išradingumo ir naujų idėjų visada atrasi, jei būsi atidus ir įžvalgus. Kūryba iš to ir atsiranda…“
Laiškas Panevėžio miesto įkūrėjui
Sveikas, Aleksandrai.
Esi svarbus asmuo, kadangi tu – Panevėžio įkūrėjas. Todėl norėčiau tavęs kai ko paklausti. Kaip tais laikais atrodė Panevėžio apylinkės ir kaip tu, didysis Aleksandrai, leidai pradėti statyti tokį miestą? Man atrodo, tada čia buvo tik pievų pievos ir Nevėžio krantai. Juk praėjo tiek amžių… Kaip norėčiau, kad tu matytum, į kokį gražų bei didelį miestą per tuos kelis amžius virto Panevėžys! Jame yra daug skulptūrų, liudijančių istoriją. Mane labiausiai sudomino tavoji, kadangi, mano manymu, ji yra didingiausia ir turinti pačią didžiausią istoriją… Norėčiau aš, tik mažas žmogus, kalbėdamas su tavimi, didingu žmogumi, perteikti, kad pajaustum dabartinio Panevėžio didybę ir jo grožį. Atėjęs kitą kartą prie paminklo tikiuosi pamatyti kažkokių ženklų, kad mūsų dialogas tęstųsi. Tiek galėsiu papasakoti, kuo dabar didžiuojasi mūsų miestas, ir kad jis turi sostinės vardą. Juk Aukštaitijos sostinė – tai svarus vardas. Tikiuosi dialogo ir ateityje.
Pijus,
XXI amžiaus jaunuolis
Elinga Karošaitė (11 kl.)
„Kūryba man – kaip gyvenimo pamatymas. Kitaip. Kitokio. Tik mano. Apie tai ir rašau: kokio gyvenimo noriu ir kokį matau…“
Pasimatymas ir saulėgrąžos
Krentantis saulėlydis. O aš vis lekiu. Noriu suspėti pasimatyti. Ne. Ne! Ne saulės palydėti. Tai per daug banalu ir dažna. Mano mintys krypsta tik į viena. Pasimatymas. Ne. Ne! Nenoriu aš matyti nei jo, nei jos, nei jų. Šią minutę mano protas nusitaikęs į vieną mintį – pasimatymas su savo siela. Saulė nesusitinka su mėnuliu nei dieną, nei naktį. Ji leidžiasi, o jis dar tik kyla. O aš pabandysiu laimę susitikti su savimi.
Pasimatyme su savimi pamiršau gėles. Šiam momentui būtų tikę saulėgrąžos. Galbūt jos sugrąžintų saulę? Ne. Ne! Ne man saulė reikalinga. Saulė reikalinga mėnuliui. Jie juk visą laiką tik vieni. Ne. Ne! Nesuveskime jos su mėnuliu. Nelįskime į gamtą. Tik žmogui reikia žmogaus. Kad ir kaip norėjau pabūti viena… Ta ramybė nebe tokia rami. Nebenoriu būti tik aš ir siela. Pasirodo, negali amžinybę matyti vieno ir to paties – tik savęs. Ne. Ne! Nepadauginkime savimeilės. Nesikiškime į svetimą būtį. Tekėkime palengva sava vaga. Svarbiausia – nepamirškime pasimatymų.
Emilija Gudeliūnas (10 kl.)
„Kurdamas kitaip pamatai pasaulį, ryškesnį, prasmingesnį. Gali paklaidžioti ir pabūti su savo fantazija. Tai galimybė.“
Aš, skaitantis žmogus ir vėžliai
Labas, skaitantis žmogau,
Pasakyk man: ką mąstai?
Sėdi vienas tu kiemely,
Padraugauji su vėžliais.
Pasakysi, ką skaitai,
Pasvajosime kartu.
Jeigu norite skaityti –
Oi, skaitysime, vėžliai.
Neskaityk, žmogau, tu vienas,
Tau labai bus nuobodu,
Leisk ir man tu prisijungti
Su vėžliais kartu.
Nesėdėk tu ant žolytės,
Atsisėski ant kėdutės,
Lis lietutis, sušlapsime abu, ne vėžliai,
Bet… bus labai nepatogu.
Kartu sėdėti su mintiečiais,
Jums turėtų būti juk smagu,
Viską mokam, viską žinom,
Čia niekada nebūna nuobodu.
