SPECIALIAI IŠ CHARKIVO
Karo niokojamos Ukrainos abiturientams irgi skambėjo paskutinis mokyklinis skambutis.
Charkive baiminantis, kad rusijos žvalgyba gali išaiškinti šventės vietą ir paleisti bombų ant susirinkusių mokinių, apie renginį žiniasklaida buvo informuota likus vos porai valandų iki jo.
Dar išvakarėse Charkive naktį dronai atakavo troleibusų parką – sužeistas vienas darbuotojas ir sugadinta 18 troleibusų.
Abiturientų valsas rūsyje
Charkivo naujoje modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, todėl Paskutinio skambučio šventė vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje.
Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai apsuko atsisveikinimo valsą, visi suėjo į klases paskutinei pamokai.
O įstaigos direktorė Larisa Žolnovač žurnalistus pakvietė į ekskursiją aštuoni metrai po žeme įrengtoje ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą.
Į ją patenkama per neišvaizdų kvadratinį vienaukštį statinį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo tarsi senosios mokyklos sandėliukas.
Laiptais nusileidus į apačią praeinama pro ginkluotą budėtoją, koridoriaus sienas puošia nepriklausomybę bei tautiškumą aukštinusių asmenybių portretai, vaikų piešiniai.
Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta Tėvynės gynimo pamokos. Jo sienos išrašytos pergalės šūkiais, garsių kovotojų citatomis, kaba iškabinti fronte kovojančių brigadų ženklai, senovės kazokų kovos ginklai.
Tėvams sunkiau nei vaikams
Mokykloje po žeme nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus atokvėpio kambarys išgąsdintiesiems sprogimų.
Medicinos kabinete budinčios terapeutės paklausiau, dėl kokių nusiskundimų mokiniai dažniausiai kreipiasi, ar dažni panikos priepuoliai.
Pasak medikės, daugiausia pas ją lankosi žemesnių klasių mokiniai. Panikos priepuolį pamena tik vieną, kai bijojęs eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtas paauglys ėmė drebėti. Vaiko tėvams patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir apsilankyti pas psichologą.
„Dėl mokyklos lankymo labiau išgyvena tėvai, o patys mokiniai greit pamiršta sprogimus, jiems reikia bendravimo, būti drauge“, – kalbėjo terapeutė.
Kad taip yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į moksleivių bei tėvų būrį. Pasibaigus Paskutinio skambučio šventei dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo prie senosios, žemės paviršiuje esančios mokyklos, šnekučiavosi, dainavo, šoko, žaidė.
Regis, džiaugėsi bendravimu, išskyrus vieną mergaitę. Ji kūkčiojo prisispaudusi prie mamos.
„Lenai aštuoneri, ką tik baigė antrą klasę. Ji labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos jai buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti požeminę mokyklą, atsigavo, tiesiog veržėsi į klasę. Verkia, nes pasakiau, kad rytoj į mokyklą nebeis, pamokų nebebus visą vasarą. Tik dabar suvokė, kad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – pasakojo Lenos mama.
Charkive veikia dešimt požeminių mokyklų. Šešios įrengtos pagalbinėse metro stočių patalpose ir keturios skubiai pastatytos naujos.
Bijo dėl sūnaus
Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos man užduotas klausimas, kada baigsis karas.
Išgirdusi, kad esu užsienio žurnalistas, ukrainietė suskubo klausinėti, kas Europos Sąjungoje kalbama apie karo pabaigą.
„Bijau, kad kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių gali paankstinti mobilizacinį amžių, o mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis. Bijau, kad sūnus, nieko man nepasakęs, gali išvykti keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį. Po jo mirties užsisklendė savyje, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina prisistačiusi moteris.
Nuotolinės pamokos
Įsiminė ir kitos mamos priekaištas. Į klausimą, ar sūnus džiaugiasi vėl galėdamas lankyti mokyklą, Katia Iščenko prasitarė su šeštą klasę baigusiu Denisu atvykę vien į šią šventę.
Vienturčio sūnaus motina neleido lankyti mokyklos, jo mokslai buvo nuotoliniai.
Kai pasidomėjau, kodėl neleidžia, mama žybtelėjo piktu žvilgsniu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau, nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“
Pasak Katios, vaikų į mokyklą neleidžia ir dvi jos draugės.
Tokią baimę turbūt išgyvena nemažai tėvų. Prieš pusmetį Charkive atidarytos požeminės mokyklos direktorės teigimu, prieš karą pamokas lankė 1 100 mokinių, dabar tik 450, nors užsiregistravusiųjų 950. Kiti penki šimtai, gyvendami Ukrainoje arba užsienyje, mokosi nuotoliu, o 150 mokinių perėjo į kitas mokyklas.
Požeminių mokyklų daugėja
Daugeliui šeimų pasirinkus vaikus mokyti nuotoliu, požeminėje mokykloje pamokas rengia dar trys to mikrorajono mokyklos, tad dviem pamainomis šiose patalpose mokosi devyni šimtai vaikų.
Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko pasakoja, kad šiemet mieste mokėsi šimtas tūkstančių vaikų, iš jų kiek daugiau nei pusė čia ir gyvena, 12 proc. – kitose Ukrainos vietovėse, o trečdalis užsienyje.
Dauguma moksleivių mokėsi nuotoliu.
Mieste veikia dešimt tokių mokyklų po žeme.
Šešios įrengtos perdarytose pagalbinėse metro stočių patalpose ir keturios skubiai pastatytos naujos. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7 500 jų net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas baigė 360 tūkstančių abiturientų.
Į Paskutinio skambučio šventę atvykęs Charkivo meras Igoris Terechovas pasakojo, kad mieste statomos dar šešios požeminės mokyklos – po vieną visuose mikrorajonuose, o didžiausiame Saltovkos mikrorajone bus dvi.
Nenori palikti miesto
Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus.
Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, kad liks Charkive, studijuos universitete.
Gimtojo miesto palikti neketino ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina vykti studijuoti į toliau nuo fronto esančią saugesnę vietą.
„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno bendraklasio tėtis. Pati ne visada gerai išsimiegu, ne visada drąsiai jaučiuosi vaikščiodama gatve, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti“, – kalbėjo abiturientė.
Vienas septyniolikmetis, prašęs neminėti jo vardo, pasakojo išvažiuosiantis pas Italijoje gyvenantį dėdę, ten bandys susirasti darbą ir mokytis. Atgal grįš tik po karo – bijo būti paimtas į frontą.
