Karo niokojamos Ukrainos abiturientams irgi skambėjo paskutinis mokyklinis skambutis.
Charkive baiminantis, kad rusijos žvalgyba gali išaiškinti šventės vietą ir paleisti bombų ant susirinkusių mokinių, apie renginį žiniasklaida buvo informuota likus vos porai valandų iki jo.
Dar išvakarėse Charkive naktį dronai atakavo troleibusų parką – sužeistas vienas darbuotojas ir sugadinta 18 troleibusų.
Abiturientų valsas rūsyje
Charkivo naujoje modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, todėl Paskutinio skambučio šventė vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje.
Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai apsuko atsisveikinimo valsą, visi suėjo į klases paskutinei pamokai.
O įstaigos direktorė Larisa Žolnovač žurnalistus pakvietė į ekskursiją aštuoni metrai po žeme įrengtoje ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą.
Į ją patenkama per neišvaizdų kvadratinį vienaukštį statinį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo tarsi senosios mokyklos sandėliukas.
Laiptais nusileidus į apačią praeinama pro ginkluotą budėtoją, koridoriaus sienas puošia nepriklausomybę bei tautiškumą aukštinusių asmenybių portretai, vaikų piešiniai.
Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta Tėvynės gynimo pamokos. Jo sienos išrašytos pergalės šūkiais, garsių kovotojų citatomis, kaba iškabinti fronte kovojančių brigadų ženklai, senovės kazokų kovos ginklai.
Tėvams sunkiau nei vaikams
Mokykloje po žeme nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus atokvėpio kambarys išgąsdintiesiems sprogimų.
Medicinos kabinete budinčios terapeutės paklausiau, dėl kokių nusiskundimų mokiniai dažniausiai kreipiasi, ar dažni panikos priepuoliai.
Pasak medikės, daugiausia pas ją lankosi žemesnių klasių mokiniai. Panikos priepuolį pamena tik vieną, kai bijojęs eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtas paauglys ėmė drebėti. Vaiko tėvams patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir apsilankyti pas psichologą.
„Dėl mokyklos lankymo labiau išgyvena tėvai, o patys mokiniai greit pamiršta sprogimus, jiems reikia bendravimo, būti drauge“, – kalbėjo terapeutė.
Kad taip yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į moksleivių bei tėvų būrį. Pasibaigus Paskutinio skambučio šventei dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo prie senosios, žemės paviršiuje esančios mokyklos, šnekučiavosi, dainavo, šoko, žaidė.
Regis, džiaugėsi bendravimu, išskyrus vieną mergaitę. Ji kūkčiojo prisispaudusi prie mamos.
Visą straipsnį skaitykite birželio 11 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.
