Su išeinančia vyresniąja karta Lietuvoje traukiasi ir senosios laidotuvių tradicijos.
Laidojimo namų darbuotojai pastebi, kad per pastaruosius kelerius metus laidotuvių vaizdas pasikeitė iš esmės. Anksčiau artimojo mirtis reikšdavo visų darbų sustabdymą ir pagarbų atsisveikinimą, šiandien pasitaiko ir taip, kad svarbesnės tampa atostogos, komandiruotės ar net suplanuotos grožio operacijos.
Pandemijos palikimas
Miesto laidojimo rūmų „Grauduva“ direktorė Aušra Bertulienė pastebi, kad savotiškas tradicijų lūžis įvyko per pandemiją.
Nors pandemija su jos suvaržymais liko praeityje, ir dabar laidotuvės dažniausiai tetrunka pusdienį ar net kelias valandas. Ir tai, anot pašnekovės, lemia ne finansiniai dalykai, o apskritai pasikeitęs žmonių požiūris į tradicijas.
„Niekas nebelaukia dviejų dienų kaip anksčiau. Pastebime, kad laidotuvės priklauso ir nuo to, kokio amžiaus žmonės jas organizuoja. Vyresnioji karta dar nori išsaugoti senas tradicijas, jie pirmiausia atsisveikina su pašarvotu karste velioniu, paskui ir su urna. Jaunimas visai kitaip galvoja, dažniausiai atsisveikinimui skiriamos vos kelios valandos“, – pažymi A. Bertulienė.
Ryški takoskyra tarp kartų labai jaučiasi ir laikantis kitų tradicijų.
„Šešiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės turi daugiau pagarbos laidotuvių tradicijoms, pavyzdžiui, jei užgiedojo giesmininkai, niekas net nedrįsta atsikelti, o jaunimas drąsiai vaikštinėja, bendrauja. Vyresni žmonės vis dar stebisi tokiu jaunimo elgesiu“, – dėmesį atkreipė laidojimo namų direktorė.
Madingas minimalizmas
Šiandienos laidotuvės gerokai kuklesnės, nei būdavo prieš gerą dešimtmetį.
Giesmininkų paslaugų vis dar neatsisakoma, tačiau dažniausiai jų pageidaujama likus valandai iki išlydėjimo. Kartais juos keičia gyva klasikinė smuiko ar violončelės muzika.
„Kad ir kaip būtų, giesmininkai ar gyvai atliekama muzika atsisveikinimui suteikia iškilmingumo. Bet smuikininkas ar violončelininkas į kapines jau negalės palydėti. O ir giedotojai atnaujino savo repertuarą, jis taip pat keičiasi pagal šiandienos tendencijas“, – kalbėjo A. Bertulienė.
Anksčiau karstas būdavo keliomis eilėmis nuklotas didžiuliais vainikais ir krepšeliais, dabar juos keičia gerokai kuklesnės puokštės, o ateinančiųjų atsisveikinti su velioniu prašoma atnešti tik po vieną gėlės žiedą.
Tuo labiau kad laidojant urną iškasama nedidelė duobė, nebėra kur sukloti gausybės žiedų, ypač jei laidojama kolumbariumuose.
„Anksčiau beveik nuo kiekvieno šeimos nario būdavo po vainiką, kuo didesnį jį užsakydavo darbovietės, kiti artimieji. Jeigu ne vainiką, tai visi stengdavosi kuo didesnį krepšelį atnešti, nes kažkodėl žmonėms atrodė, kad kitaip bus didelė nepagarba. Tokia gausybė gėlių išties būdavo iššūkis nunešti iki kapų“, – pasakojo A. Bertulienė.
Užtenka pusdienio
Nebelikus papročio nešti kuo didesnius vainikus ir krepšelius, keičiasi ir laidojimo tradicija: prie pašarvoto velionio dar susirenka draugai, kaimynai, kolegos, bet į paskutinę kelionę išlydi tik patys artimiausi.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai dėl tam tikrų priežasčių su mirusiuoju neskubama atsisveikinti – urna laikoma namuose ar kitur, kol iš užsienio grįš artimieji ar kitų priežasčių.
„Iš pradžių tikrai buvo keista, kad po pusdienio atsisveikinimo jau vežamas velionis laidoti, bet dabar tai tapo kasdienybe. Vis daugiau mirusiųjų, kone apie pusę, kremuojama, tad ir pačios laidotuvės kitokios. Be nemalonių kvapų, vaizdų, bet gerokai jaukesnės, atsisveikinant stengiamasi prisiminti ne skausmą, o tas gražias akimirkas, susijusias su išėjusiu žmogumi“, – apie besikeičiančias tradicijas pasakojo A. Bertulienė.
Nebeturi laiko
Kad dažnai žmonės neturi laiko net artimąjį palaidoti, pastebi ir kitų laidojimo namų Panevėžyje „Ramybės tako“ direktorė Silvija Talačkienė.
Anot jos, anksčiau artimojo mirtis reikšdavo atidėtus visus darbus ir pagarbų atsisveikinimą, šiandien dažniau svarbesnės tampa atostogos, komandiruotės ar net suplanuotos grožio operacijos. Šiuo metu laidojimo namuose stovi šešios urnos su palaikais – jos lauks rudens, nes šiuo metu artimieji neturi laiko laidotuvėms.
S. Talačkienė atkreipė dėmesį, jog ypač dažnai laidotuvės atidedamos vasarą.
„Visai neseniai įbėgęs vienas vyras paskubom užsakė laidotuves savo mamai, kuri buvo mirusi vos prieš 15 minučių. Išeidamas jis tepasakė: aš nedalyvausiu, mano fūra pakrauta. Mirtis ir laidotuvės jau kurį laiką išbrauktos iš prioritetų sąrašo“, – pasakoja S. Talačkienė.
Jau 23 metus laidojimo srityje dirbanti verslininkė pastebi, kad vis dažniau į laidojimo namus atėję žmonės nežino, nuo ko pradėti organizuoti laidotuves.
„Mirties tema šeimose tapo tarsi tabu. Dažnai apsimetame nemirtingi, nekalbame apie pabaigą, o kai ji įvyksta – ištinka šokas. Žmonės prašo paaiškinti, kaip atrodo laidotuvės, iš ko jos susideda. Kas antras 30–40 metų žmogus, atėjęs užsakyti artimojo išlydėjimo, prisipažįsta laidotuvėse apskritai niekada nedalyvavęs“, – pasakojo laidojimo namų atstovė.
Vieni ir vieniši
S. Talačkienė taip pat pastebi, kad į laidotuves tėvai nebesiveda vaikų – daugelis teisinasi, kad šitaip bando juos apsaugoti nuo neigiamų emocijų.
Anot pašnekovės, liūdniausios tos laidotuvės, kuriose tik vienas žmogus atsisveikina su tėvu ar motina – be artimųjų, be draugų, be kolegų.
„Dažnai niekas neturi laiko atvažiuoti ar neišleidžia iš darbo ir, deja, tokie atvejai darosi vis dažnesni. Pasitaiko, kad atsisveikinti neateina niekas. Anksčiau net skurdžiausius kaimo gyventojus palydėdavo pusė kaimo, dabar vieniši senoliai tampa tik laidojimo namų darbuotojų rūpesčiu“, – priduria S. Talačkienė.
Laidojimo namų vadovė pažymi, kad paprotį per laidotuves susiburti visai giminei yra išlaikę vieninteliai romai.
„Romai vis dar į paskutinę kelionę lydi savo artimuosius su visa šeima – nuo kūdikių, paauglių iki vyriausių giminės atstovų. Lietuvių organizuojamose laidotuvėse vaikus pamatome gal vieną ar du
kartus per mėnesį“, – sako ji.
