Antanas ir Sofija Smetonos iki šiol visuomenę domina ne tik kaip svarios istorinės asmenybės, bet ir kaip aukščiausią Lietuvos elito viršūnę pasiekusi šeima.
Antanas ir Sofija Smetonos su sūnumi Juliumi ir dukra Maryte Smetonaite-Valušiene bei jos vyru Aloyzu Valušiu.
„Prie Smetonos būdavo kitaip“, – sovietmečiu augusiems vaikams prasitardavo tėvai ir tas praeities laikas daugeliui jaunųjų tuomet regėjosi kažkoks ypatingas, viliojantis. Būdavo smalsu, kaip gyventa tais paslaptingais Smetonos laikais, koks buvo pats valstybės vadovas Antanas Smetona. Šiandien apie ilgametį Lietuvos prezidentą , regis, žinome viską – plačiai pateikiami jo gyvenimo, veiklos faktai, susipažinti kviečia Ukmergės rajone atnaujintas A. Smetonos dvaras.
Tačiau dienos šviesą išvydus naujai Ingridos Jakubavičienės knygai, paaiškėjo, kad apie šį iškilų žmogų ir jo šeimą iš tikrųjų žinojome gana mažai. Daug daugiau vertingos informacijos slypėjo už laiko ir užmaršties uždangų.
Surinkusi daugybę Sofijos ir Antano Smetonų gyvenimą bei veiklą liudijančių faktų, sukaupusi gausybę įdomios istorinės medžiagos knygos autorė lengvu ir įdomiu pasakojimu imasi vesti skaitytojus šių garsių žmonių gyvenimo keliais. Smetonų duetas suskamba ne tik asmeninio gyvenimo erdvėje, bet ir Lietuvos istorijos kontekste.
Pristatydama knygą I. Jakubavičienė tikino nesanti rašytoja, tad negalinti išgalvoti, fantazuoti, pridėti ar atimti – įspūdinga knyga parašyta remiantis tik konkrečiais faktais ir atskleidžia tikrus herojų gyvenimus – nuo jų gimimo, vaikystės, studijų metų, pažinties, santuokos, buvimo kartu iki pat mirties.
Knyga – po metų
Knygos autorė I. Jakubavičienė atkreipė dėmesį, kad Smetonos buvo gana skirtingo temperamento: prie santūraus, intelektualaus, diplomatiško vyro puikiai tiko ryžtingas, veržlus žmonos būdas, jos praktiškas požiūris į gyvenimą. U. Mikaliūno nuotr.
Knygos pristatyme Panevėžyje kartus su autore dalyvavo recenzentė, istorikė, Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė. Prieš metus G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje buvo pristatyta kita tos pačios autorės knyga „Seserys“, joje pasakota apie dvi įtakingiausias tarpukario Lietuvos moteris, seseris – prezidentienę Sofiją Smetonienę ir ministro pirmininko žmoną Jadvygą Tūbelienę.
Knyga sulaukė pasisekimo, taip pat ir gausių skaitytojų klausimų, tad autorė ryžosi dar vienam didžiuliam darbui – per palyginti trumpą laiką parašyti sutuoktiniams Smetonoms skirtą knygą. „Duetas“ tapo tarsi knygos „Seserys“ tęsiniu.
Autorė prisiminė, kaip vienas istorikas siūlė knygą pavadinti ne „Duetas“, o „Trio“, nes minimi trys pagrindiniai veikėjai: Antanas, Sofija ir valstybė.
Imdamasi šios temos, I. Jakubavičienė jautė, jog ji nebus paprasta – juk kalbėti apie A. Smetoną gerai neįprasta. Vis dar atrodo, kad apie jį dera kalbėti kritikuojant, smerkiant jo autoritarinį režimą, pasišaipant iš Sofijos.
Tačiau, remdamasi tikrais istoriniais faktais, autorė piešia visai kitokį, šviesų prezidento ir jo šeimos portretą.
„Smetonos buvo pavyzdinė, darni šeima – viena iškiliausių dvidešimtojo amžiaus Lietuvos šeimų. Prezidento žmona buvo išsilavinusi moteris – aktyvi, labai tvirto charakterio, ji Lietuvos gyvenime taip pat vaidino nemenką vaidmenį. Žinoma, jie buvo kaip ir visi žmonės. Negalima sakyti, kad Smetonos nedarė klaidų, bet taisė jas ir ėjo į priekį“, – sakė autorė.
I. Jakubavičienė atkreipė dėmesį, kad iš tikrųjų, kaip liudijo ir amžininkai, sutuoktiniai buvo gana skirtingo temperamento: prie santūraus, intelektualaus, diplomatiško vyro puikiai tiko ryžtingas, veržlus žmonos būdas, jos praktiškas požiūris į gyvenimą.
Lietuvos prezidento postas A. Smetonai tapo ne tik didžiausiu jo, kaip politinio lyderio, įvertinimu, bet ir įsitikinimų, moralinių vertybių bei visos šeimos tvirtumo išbandymu.
Rašydama apie šeimos gyvenimą, jos tarpusavio santykius autorė taip pat nušvietė ir istorinius įvykius – juk be šių įvykių konteksto šios šeimos gyvenimas, jos sprendimai nebus suprantami.
Ne tik Laikinojoje sostinėje
Recenzentė D. Bukelevičiūtė pristatydama knygą pabrėžė, kad sekančiam šios šeimos gyvenimą skaitytojui teks pabūti įvairiausiose vietose: pateikiami pasakojimai iš Vilniaus, Kauno, daugybės kitų Lietuvos kampelių, taip pat Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Mes įpratę žinoti Smetonas Laikinosios sostinės Kaune prezidentūros gyventojus. Bet labai įdomus ir šios šeimos Vilniaus periodas prieš I pasaulinį karą. Pora neseniai buvo vedusi, jauni žmonės dar tik pradėjo šeimos gyvenimą. Antanas dirba banke, bet jam tas visai nepatiko – jis labiausiai norėjo rašyti. Augo vaikai, o vyro mintyse nuolat sukosi idėjos apie valstybės kūrimą, jis planavo, rašė. Žmona primena, kad reikia ir pinigų uždirbti šeimai išlaikyti. Smetonų namuose įdomu, jų durys atviros: čia nuolat lankosi ir vyresnės kartos, ir jauni inteligentai, vyksta įdomūs susitikimai, pokalbiai. Tiesa, su kai kuriais iš tų žmonių vėliau, jau po karo, keliai išsiskirs“, – pasakojo recenzentė.
Knygoje pasakojama ir apie šeimos atostogas, poilsį Palangoje. Žinoma, pateikiamas ir įdomus ilgasis Kauno periodas – gyvenimas prezidentūroje, įvairi labdaringa veikla, pokyliai, susitikimai, išvykos. Skaitytojui teks atsidurti ir tame skausmingame laike, kai prezidento šeimai teko bėgti iš Lietuvos.
Peržengęs šalies sieną A. Smetona neteko prezidento statuso. Vokietija atsisako jį pripažinti kitaip nei eilinį pabėgėlį, tą patį nusprendžia ir Šveicarija – jokių išskirtinių sąlygų šeimai nesuteikiama.
Dar daugiau, pasiekus Jungtines Amerikos Valstijas Lietuvos ambasada atsisako priimti Smetonas – nors rūmuose yra penkiolika kambarių, o tų rūmų išlaikymas buvo remiamas iš Lietuvos. Tuo metu lietuvių išeivija skyla – vieni remia Smetoną, kiti protestuoja prieš jį. Klausimas – prezidentas jis dabar ar ne – sprendžiamas sunkiai.
Nuotraukų kalba
Knygos autorė iš Klivlando, miesto, kuriame gyveno ir mirė A. Smetona, gavo labai daug archyvinių dokumentų, nuotraukų. Didžiulė lietuvių bendruomenė ten nuo seno turi specialias patalpas, kuriose kaupia viską, kas susiję su Lietuva: dokumentus, literatūrą, paliktus asmeninius archyvus.
Daug medžiagos rasta ir apie Smetonų gyvenimą Amerikoje. Knygoje publikuojamos kai kurios anksčiau niekur neskelbtos nuotraukos iš šeimos gyvenimo, Sofijos jaunystės, Antano studijų metų.
I. Jakubavičienė sako, kad būtent nuotraukos perteikia labai daug ne tik informacijos, bet ir emocijų – jos gali daug papasakoti.
Knygoje skaitytojai matys A. ir S. Smetonas įvairiuose renginiuose, susitikimuose su žmonėmis, pokyliuose, taip pat su šeimos nariais. Autorė dėkinga leidyklai už kokybišką knygos „Duetai. Antanas ir Sofija Smetonos“ išleidimą.
„Rezultatu esu patenkinta. Prezidento šeima verta tokios knygos. Bet kaip knygos apie vieną iškiliausių Lietuvos veikėjų ir jo šeimą negalima buvo išleisti“, – sako I. Jakubavičienė.
Pasak autorės, sprendimas rašyti šią knygą atėjo specialiai temų neieškant. Vilniaus universitete istoriją baigusi būsima knygos autorė darbą gavo istorinėje Kauno prezidentūroje. Per penkerius darbo metus ji įsigilino į Laikinosios sostinės gyvenimo medžiagą, surengė ne vieną parodą ir, kaip sako autorė, Smetonos patys ją surado.
„Beje, mano darbo kabinetas įrengtas buvusiame Sofijos miegamajame“, – sako I. Jakubavičienė.
Nuolat stebinčiai, kad prezidento paveikslas mėgstamas tapyti karikatūriškai, istorikei vis norėjo sakyti: jis ne toks.
„Supratau, kad klaidą reikia ištaisyti ir pagaliau nupiešti teisingą ilgamečio šalies vadovo, valstybės kūrėjo portretą“, – aiškina knygos autorė.
Netikėta mirtis
A. Smetona ir jo šeima traukė ir trauks visuomenės dėmesį – laikui skubant į priekį, jis visada išliks vienu iškiliausių valstybės žmonių.
Kaip ir daugelis aukščiausius postus pasiekusiųjų, jis daugiaplanė, įvairiaspalvė asmenybė, todėl ir aplinkinių žmonių labai skirtingai vertinama.
Knygoje plačiai atsiveria asmeninis gyvenimas: prezidentas A. Smetona parodomas kaip šeimos galva, vyras, tėvas, brolis, senelis. Pateikiami gražūs, jaudinantys jo laiškai sūnui, kitiems šeimos nariams.
A. Smetonos gyvybės siūlas nutrūko netikėtai – Jungtinėse Amerikos Valstijose 1944 metais, jam sulaukus 69 metų. Žmones iki šiol nepaprastai domina prezidento mirties aplinkybės – ar tas gaisras, kurio metu jis užtroško dūmuose, buvo atsitiktinis, ar sukeltas sovietinių KGB agentų.
Knygos autorės nuomone, pagal visus turimus faktus dėliojasi nuosekli nelaimingo atsitikimo grandinė. Vis dėlto ši mįslė iki galo neįminta ir vargu ar kada nors pavyks tai padaryti.
Autorė sudėjo į knygą, kaip pati sako, nė žodžio neišbraukusi, nieko nepakeitusi, prezidento sūnaus Juliaus aprašytas gaisro aplinkybes. Turima ir daugiau tuos pačius faktus patvirtinančių duomenų.
Gaisras tą sausio naktį kilo rūsyje, kur kūrenosi krosnis. Čia pat, šalia krosnies, buvo prikrauta daugybė kartoninių dėžių. Taupydama pinigus šeima maistą pirkdavo esant nuolaidoms, per išpardavimus didesniais kiekiais, o tuščias dėžes vis kraudavo rūsyje. Įkaitusios krosnies ir degių dėžių kaimynystė galėjo tapti nelaimės priežastimi.
Įsiplieskus gaisrui, dūmai pradėjo kamuoliais veržtis į viršų. Ponia Sofija, nepaisydama šalto sausio oro, puolė į lauką tik su chalatėliu, šventai tikėdama, kad ir vyras bėga iš paskos.
O Antanas, neseniai persirgęs gripu ir baimindamas peršalti ir atkristi, stabtelėjo pasiimti kailinių – to užteko, kad tarp dūmų prarastų orientaciją ir sąmonę. Atvykus ugniagesiams jis buvo rastas sukniubęs pusiaukelėje iki laukujų durų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
