Panevėžio dailės galerijoje ir „Midenės“ keramikos studijoje jau 25-ąjį kartą susirinko šešių šalių menininkai, kad daugiau nei tris savaites kartu gyventų, kurtų ir dalintųsi patirtimis Panevėžio tarptautiniame keramikos simpoziume. Tai – ilgiausiai be pertraukos Lietuvoje organizuojamas tarptautinis keramikos meno renginys, kurio įsikūrimo istorija siekia dar 1989 metus.
Dabar, kai geopolitinė padėtis daugelyje regionų kelia nerimą, kai žmonės ieško prieglobsčio, ryšio ir prasmės, tokie kultūros renginiai tampa ne tik meno, bet ir solidarumo, kultūrinio dialogo bei dvasinio atsigavimo vieta.
Ir būtent tokia yra 2025-aisiais Panevėžyje organizuojamo jubiliejinio simpoziumo žinutė.
Žvelgti pro atvirus langus
Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas šįmet subūrė aštuonis menininkus iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Portugalijos ir Danijos.
Tarp jų – ir jau patyrę profesionalai, ir dar tik pradedantys kūrybinį kelią autoriai.
Šios keramikos šventės kuratorės, Panevėžio dailės galerijos laikinosios direktorės Aurelijos Seilienės teigimu, simpoziume visada ieškoma balanso: „Turime tikslą kviesti ir jau pripažintus, ir jaunus menininkus, kurie dar tik formuoja savo braižą. Taip skatiname kartų dialogą, įkvepiame vieni kitus.“
Simpoziumas tampa ir kultūriniu atsaku į pasaulio įvykius, nes kviečia menininkus kalbėti apie aktualijas per molio kalbą, per formą, spalvą, temą. Tai galimybė ne tik parodyti, bet ir išgirsti, žvelgti pro atvirus langus, kaip sako šių metų simpoziumo tema.
Keramikų svajonių vieta
Jaunoji Lietuvos menininkė Elena Laurinavičiūtė Panevėžyje kuria iki šiol didžiausią savo skulptūrą – kelių aukštų instaliaciją, primenančią kaukolių katakombas.
„Paprastai dirbu su garso instaliacijomis, jos man simbolizuoja gyvybę, bet šiame simpoziume pasirinkau lipdyti nebylias kaukoles. Tai savotiška metafora, tyrinėjimas tarp gyvo ir negyvo“, – pasakoja keramikė.
Malvinos Kovalevskos iš Lenkijos kūrinys bus iš dviejų dalių.
Viena jų įkvėpta bronzos amžiaus vežimo, matyto muziejuje Kopenhagoje.
Šis vaizdinys menininkę ilgai persekiojo, o noras jį perkelti į keraminę formą tapo asmenine kūrybine užduotimi.
Latvis Aivaras Baranovskis – vienas iš tų menininkų, kurie laukė progos dalyvauti šiame simpoziume.
,,Dirbu keramikos srityje dvylika metų. Žinojau apie šį simpoziumą. Baltijos regiono keramikams tai svajonių vieta“, – pripažįsta jis.
A. Baranovskis pabrėžia, kad Panevėžys jam padarė itin stiprų įspūdį – miestas šiuolaikiškas, bet išlaikęs savo kultūrinę tapatybę.
,,Anksčiau tai buvo miestas, per kurį tik važiuoji, o dabar tikrai verta jame sustoti“, – teigia menininkas iš Latvijos.
Jo tautietė Elina Titanė pasakoja irgi labai laukusi galimybės dalyvauti simpoziume Panevėžyje.
Keramikė kuria abstrakčias skulptūras, eksperimentuoja su paviršiaus apdorojimo technikomis, glazūra ir forma.
,,Turiu kryptį, bet leidžiu kūrybai vystytis sąveikaujant su aplinka“, – sako E. Titanė ir pabrėžia, kad jai ypač svarbus kūrybos procesas, o ne tik rezultatas.
Atsakas geopolitinėms aktualijoms
Natalija Antypina iš Ukrainos savo kūrinyje nagrinėja vidinius žmogaus pokyčius.
Nors tėvynėje karas, ji randa jėgų kurti.
,,Sunku būti toli nuo šeimos, bet kūryba padeda atsiriboti nuo nerimo ir atsipalaiduoti“, – teigia Natalija.
Metė Maja Gregersen iš Danijos šiame simpoziume kuria skulptūras, įkvėptas bangų formų. Jos simbolizuoja nuolatinį judėjimą ir jungtį tarp žmonių.
,,Atvykau čia neturėdama konkrečios idėjos. Tiesiog leidau sau būti įkvėptai aplinkos ir žmonių“, – apibūdina M. M. Gregersen.
Dalyvavimą šiame renginyje menininkė vadina ne tik kūrybiniu, bet ir asmeniniu augimu.
Susitinka naujokai ir senbuviai
Portugalas Manuelis Seita stebina struktūriškais kūriniais, kuriuose vyrauja architektūriniai motyvai: langai, plytelės, sienų fragmentai.
Jis siekia, kad žiūrovas galėtų tyrinėti darbą iš vidaus – tarsi patekti į jį.
Portugalijos atstovas šiame simpoziume dalyvauja pirmą kartą.
„Visada ieškome būdų įtraukti atstovus tų šalių, kurios dar nėra buvusios mūsų renginyje. Šiemet tai Portugalija, ir tuo labai džiaugiamės“, – sako A. Seilienė.
O patyrusi Lietuvos keramikė Eglė Einikytė-Narkevičienė į simpoziumą atvyko antrą kartą.
Jos tikslas – išplėsti savo technines ribas ir didinti skulptūrų mastelį.
Eglė atkreipė dėmesį, jog Panevėžį garsinantis keramikos renginys išsiskiria iš kitų.
,,Dažnai simpoziumai būna daugiau bendravimas, o čia – rimtas darbas turint labai aiškų tikslą, terminus. Tai padeda susikoncentruoti ir kurti profesionaliai“, – tvirtina E. Einikytė-Narkevičienė.
Laisvė eksperimentuoti
Kiekvienas menininkas į simpoziumą atsiveža savo pasaulio matymą, bet visi kuria vienoje erdvėje. Tai skatina bendrystę, idėjų mainus ir naujų kultūrinių tiltų tiesimą.
Vienas svarbiausių šio simpoziumo bruožų – jo dalyviai turi kūrybinę laisvę.
Šiais metais organizatoriai pateikė teminį pasiūlymą „Atviri langai“, bet menininkai nėra įpareigoti jį interpretuoti.
Tema veikiau skatina atsiverti naujoms patirtims, žvilgsniui į pasaulį.
Panevėžio simpoziumas išsiskiria ir tuo, kad suteikia galimybę kurti didelio mastelio keramikos darbus, kuriems išdegti naudojama aukšto degimo dujinė krosnis.
„Tokių galimybių retai kur yra. Mums labai svarbu, kad menininkai galėtų eksperimentuoti“, – sako A. Seilienė.
Ugnis simpoziume tampa tikruoju bendrakūrėju.
Menininkams tenka prisitaikyti prie jos charakterio: liepsnos gali sustiprinti ar sugriauti formą, pakeisti glazūros atspalvius, o kartais net sugrąžinti menininką į pradinį tašką. Bet tokios staigmenos irgi yra dalis kūrybos grožio.
Netikėtumas ir pokytis tampa kūrinio dalimi.
Lieka Panevėžiui
Jau daugiau nei tris dešimtmečius Panevėžyje organizuojamas tarptautinis keramikos simpoziumas – neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis.
Per jį ne tik sukuriami unikalūs meno darbai, bet ir stiprinamas Panevėžio kaip kultūrinio centro įvaizdis tarptautiniu mastu.
Viena iš simpoziumo taisyklių – jame gimę keramikos kūriniai lieka Panevėžiui.
Miesto Dailės galerijos saugyklose jau sukaupta beveik 700 simpoziumuose sukurtų darbų kolekcija – didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje.
Tai ne tik miesto turtas, bet ir įrašas į jo kultūrinę atmintį.
Pasak A. Seilienės, šis renginys keramikų pasaulyje jau užsitarnavęs vardą.
„Menininkai kalba, kad su savo darbu patekti į Panevėžio kolekciją – tai beveik kaip gauti pripažinimo ženklą. Ir, žinoma, pats simpoziumo organizavimas jau yra tapęs pavyzdžiu kitų šalių renginiams“, – sako galerijos vadovė.
Finalas – darbų paroda
A. Seilienė viliasi ateityje išplėsti kolekcijos saugyklas ir sustiprinti edukacinius aspektus.
Anot jos, didžiausias noras – turėti daugiau finansinių galimybių pakviesti kuo didesnį būrį menininkų, kaip tai buvo daroma pačioje simpoziumo pradžioje.
„Jei atsirastų galimybė plėsti galerijos saugyklas ir padidėtų finansavimas menininkams apgyvendinti bei kitiems materialiems poreikiams, tikrai norėtume augti“, – teigia A. Seilienė.
Jubiliejinis 25-asis Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas tęsiasi.
Darbai jau lipdomi, idėjos verda, o molis laukia ugnies.
Simpoziume sukurti darbai visuomenei bus pristatyti rugpjūčio 8-ąją Dailės galerijoje atidaromoje parodoje.
Vėliau ekspozicija keliaus į Kauną ir Vilnių.
