Galerijoje “2-asis aukštas” atidaryta tarptautinė dailės
paroda “Priesaika”. Savo darbus eksponuoja apie penkiasdešimt menininkų iš 22 pasaulio šalių.
Pristatydamas šią parodą, jos kuratorius vilnietis dailininkas Alfonsas Čepauskas prisipažino, kad idėja surengti tokios iki šiol dar mene negvildentos temos parodą gimė 2003-iaisiais labai siaurame ratelyje. Nuogąstauta, ar ta tema sudomins menininkus. Tačiau sulaukus pritarimo ir paskatinimo, vėliau ši idėja išaugo į bendrą Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir dailės parodų rengimo grupės “Ars” projektą. Paskelbus tarptautinį konkursą-parodą menininkai atsiuntė daugiau nei 70 dailės kūrinių, iš jų dailininkų komisija atrinko pačius geriausius ir premijas skyrė dailininkams T.Pecararo (Italija) ir S.Anastasovui (Bulgarija). Dar 8 darbų autoriams skirti Kultūros ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos padėkos raštai, Žurnalistų bei Rašytojų sąjungų prizai.
“Priesaikos ritualas yra šventas ir iškilmingas aktas. Jos ištakos siekia tolimus amžius, kai priesaika buvo viena iš pagrindinių priemonių savo nekaltumui įrodyti. Prisiekdavo karo vadai ginti šalį, nubausti tėvynės užpuolikus ir skriaudėjus. Ištikimai tarnauti savo valdovui prisiekdavo pavaldiniai, savo ponui – tarnai. Visais laikais laikytis priesaikos buvo šventa pareiga, o ją sulaužyti – didelis nusikaltimas. Dabar priesaika taip pat neprarado savo reikšmės, ji yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo aktas. Juk beveik visi esame davę priesaką – kas prie altoriaus, kas kario.
Už valstybės valdymą, žmonių gerovės kėlimą prisiekia valstybės vadovas, Seimo nariai, ministrai, kiti atsakingi asmenys. Tik gaila, kad kartais ta priesaika negarbingai pamirštama”, – taip priesaikos reikšmę apibūdino parodos kuratorius Alfonsas Čepauskas. Jis pabrėžė, kad parodoje žiūrovas nepamatys paties priesaikos ritualo, nes dailininkai gilinosi į šio įsipareigojimo esmę ir stengėsi perteikti pačius svarbiausius niuansus. Tą patį parodos kataloge akcentuoja ir menotyrininkė Auksė Kuckaitė: “Menininkai labiausiai siekė išryškinti priesaikos esmę ir prigimtį: ne žmones ir ne pavardes, ne tautas ir vardus, ne tuos, kuriems ji duodama, taip pat ne aplinkybes, kuriomis tai atliekama, bet ypač tai, kokia gili ar net skaudžiai aštri ji yra, kaip organiškai ji įauga į būtį ir kūną”.
Parodos kuratorius džiaugėsi, kad dailininkams pavyko įgyvendinti šią idėją, nes ta pati priesaika galioja tiek Lietuvoje, tiek Meksikoje. Jis atkreipė dėmesį į vieną įspūdingiausių parodos darbų – premija apdovanotą S.Anastasovo (Bulgarija), kuriame – didžiulis suaižėjusio ir apgruzdusio delno atspaudas. A.Čepauskas apgailestavo tik dėl vienintelio dalyko – kad labai nedaug savo darbų konkursui pateikė Lietuvos menininkai. “Bet pralaimėjo tie, kurie nedalyvavo”, – sakė jis.
Parodos atidarymas ir konkurso laimėtojų apdovanojimas vyko 2003 metais Vilniuje, Karininkų ramovėje. Paskui paroda pradėjo savo kelionę po Lietuvą. Prieš atvežant į Panevėžį ji jau buvo Tauragėje, Jonavoje, Nemenčinėje.
Parodos atidarymas galerijoje “2-asis aukštas” sulaukė didelio profesionalių menininkų susidomėjimo. Žodį taręs dailininkas Povilas Šiaučiūnas pažymėjo, kad ekspozicijos darbai įdomūs ir kaip specifinių įvairių kultūrų ženklų nešėjai. Pietų Amerikos menininkų darbuose dominuoja ryškiaspalvės ornamentų kompozicijos, nesunku atpažinti vidurio Europos tipiškus folkloro motyvus, Japonijos stilių ir kt. Pasak dailininko, nesvarbu, kokią techniką naudoja menininkai: lino ar medžio raižinius, graviūrą, šilkografiją, monotipijas, ofortus, akvarelę ar net pieštuką, jų darbuose atsiskleidžia didelis meistriškumas.
Laima Lapėnienė
