Jau kelerius metus Lietuvą įvairiuose neįgaliųjų
orientacinio sporto čempionatuose garsinantis Panevėžio rajono Krekenavos
seniūnijos gyventojas Evaldas Butrimas šiemet sugebėjo parodyti pasauliui, kad
lietuviai – ne iš kelmo spirti: rugpjūčio 9-13 dienomis Japonijoje vykusiame
pasaulio neįgaliųjų orientavimosi sporto čempionate trisdešimtmetis mūsų rajono
sportininkas aplenkė solidžius varžovus iš JAV bei Anglijos ir tapo šių varžybų
čempionu asmeninėje įskaitoje. Be to, Lietuvos komanda, vadovaujama trenerės
Genutės Dambrauskienės, su kuria į Tekančios saulės šalį vyko Evaldas,
komandinėje įskaitoje tarp dešimties pasaulio šalių iškovojo antrąją vietą.
Stiprybės sportuoti surado ir po nelaimės
E.Butrimui vykti į tolimą ir brangią kelionę, kainavusią net 7 tūkst. Lt, padėjo Panevėžio rajono savivaldybė bei Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas, nes savo lėšomis, kaip tvirtina neįgalaus vaikino mama Aldona Butrimienė, tai padaryti būtų buvę neįmanoma. “Kai sužinojau, kad toks čempionatas vyks, labai norėjau, kad sūnus važiuotų, galvojau, iš kur būtų galima gauti pinigų. Apie tai pasikalbėjau su viena pažįstama, ji ir pasiryžo ieškoti rėmėjų. Labai jai už tai esame dėkingi”, – sako perspektyvaus sportininko motina.
E.Butrimas orientavimosi sportu pradėjo domėtis dar besimokydamas Krekenavos Mykolo Antanaičio vidurinėje mokykloje. Jo pirmuoju treneriu tapo V.Dulius, iki šiol konsultuojantis sportininką namuose. Po to, kai devyniolikmečiam vaikinui, pradėjusiam studijas tuomečiame Šeduvos žemės ūkio technikume, likimas lėmė patekti į avariją, po kurios jis tapo prikaustytas prie invalido vežimėlio, orientavimosi sporto mėgėjas nemanė, kad toliau galės užsiimti ta veikla. Tačiau atradęs stiprybės savyje susitaikyti su esama padėtimi, jos Evaldas rado ir tolesnei sportininko karjerai, tik jau tarp neįgaliųjų.
Sporto ir žvejybos atsisakyti negali
Jau maždaug aštuoneri metai, kai krekenavietis dalyvauja įvairiuose Lietuvos neįgaliųjų orientavimosi sporto čempionatuose ir skina juose pergales. Vaikinas yra buvęs ir Europos čempionatuose Šveicarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, rungėsi Ukrainoje: Europos čempionatuose jo aukščiausia iškovota pergalė buvo kartą laimėta trečioji vieta.
Antrus metus vykstančiame pasaulio neįgaliųjų čempionate tapti nugalėtoju E.Butrimui pasisekė pirmą kartą: pernai Švedijoje vykusiose varžybose asmeninėje įskaitoje sportininkas buvo tik šeštas, o su Lietuvos komanda užėmė trečiąją vietą. “Prieš šį čempionatą pagalvodavau, kad gerai būtų užėmus prizinę vietą. O kodėl gi ne?” – mano pašnekovas.
Evaldo mama tvirtina, kad sūnus nuolat užsiėmęs pamėgta sporto šaka: vasarą beveik visi savaitgaliai sportui skirti, jis dalyvauja treniruočių stovyklose Ignalinoje, Druskininkuose, Vilniuje. Evaldas priduria, kad savaitgaliais dar mėgsta nuvažiuoti į Panevėžį pažaisti krepšinio. Nors kelionės nuosavu automobiliu, kurį vairuoja jau kelerius metus, iš tolimo rajono pakraščio į centrą vaikinui kainuoja ne mažiau kaip 30 litų, jų atsisakyti negali. Kaip ir žvejybos: kai atvažiuoja brolis, meta visus darbus ir lekia žvejoti. Didžiausias jaunuolio laimikis – Nevėžyje sužvejotas kilogramą ir 300 gramų svėręs karšis.
Gyrė organizatorius
Į Japoniją E.Butrimas kartu su komandos draugais iš Pabradės ir Vilniaus bei trenere G.Dambrauskiene skrido iš Amsterdamo. Kaip prisimena A.Butrimienė, kelionei sudėtas krepšys buvo beveik nepakeliamas ir ji labai nervinosi, kaip Evaldas su tokiu nešuliu susitvarkys. Pasak paties sportininko, nervintis dėl bagažo jam visai nereikėjo, nes organizatoriai pasitiko komandą oro uoste ir apskritai priėmimas ir varžybos mieste tarp Tokijo ir Osakos buvo gerai organizuoti.
Per 5 viešnagės dienas vyriškis pasakoja turėjęs tik vieną laisvą nuo varžybų ir treniruočių dieną, ją praleido lankydamasis “Expo” parodoje prie Ramiojo vandenyno. Mūsų šalies komanda, pasak jo dalyvio, buvo apgyvendinta kurortiniame miestelyje prie jūros, turinčiame 80 tūkst. gyventojų. Dabar čempionato dalyvis apgailestauja, kad iki šiol vis neprisiruošė mokytis anglų kalbos, nors apie tai galvojo: tuomet be trenerės pagalbos pats būtų galėjęs susikalbėti, daug ką suprasti. “Kai tik grįždavau iš Europos čempionato, vis pasižadėdavau mokytis angliškai, tačiau taip ir neprisiruošdavau”, – savikritiškai save vertina Evaldas.
Į namus – su kimono ir sake
Japonijoje E.Butrimą labiausiai nustebino itin didelis tos šalies žmonių mandagumas, išreiškiamas nusilenkimu, išsiauklėjimo kultūra ir gerokai visus nuvarginęs karštis: net pavėsyje, anot pašnekovo, jis siekė 36 laipsnius. Grįždamas iš šios šalies mūsų rajono gyventojas parsivežė populiariausių japoniškų suvenyrų – kimono bei sakės. Pastarosios savo svečiams pasiūlo gerti iš tradicinio japonų puodelio – keturkampio medinio, dėžutę primenančio indo.
Orientavimosi sporto esmė, kaip teigia krekenavietis, – gavus žemėlapį, laiku ir tiksliai atsižymėti punktuose pagal “legendą”. Tai šiemet jam ir pavyko padaryti geriausiai, aplenkus 15 varžovų iš dešimties pasaulio šalių – Japonijos, JAV, Anglijos, Danijos, Rusijos, Pietų Korėjos, Suomijos, Švedijos, Kanados bei Lietuvos. Pajėgiausius varžovus sportininkas prisipažįsta šiek tiek nustebinęs, nes jie veikiausiai to nesitikėjo. Į Lietuvą E.Butrimas grįžo su japonų ir anglų kalbomis surašytais diplomais, aukso medaliu bei japonišku suvenyru. Žinoma, nugalėtojams nepagailėta ir gėlių.
Liftas – langas į žmones
Pasaulio čempioną ketina pasveikinti ir mūsų rajono Savivaldybė. Pasiteiravus, kokios dovanos jam labiausiai norėtųsi, šiuo metu su tėvais gyvenantis vyriškis juokavo: “Labiausiai tai reikėtų buto. Kiek galima gyventi pas tėvus?”
Antrame Bartašiūnų pradinės mokyklos aukšte su tėvais gyvenančiam Evaldui po nelaimės, pasodinusios jį į vežimėlį, nebuvo lengva išvykti iš namų ar išvažiuoti į kiemą, tačiau, kaip pasakoja pašnekovo mama, vyresnis brolis jam padovanojo labai svarbią dovaną – įrengė namuose liftą, tapusį Evaldui langu į šviesą.
Motina ir tėvas džiaugiasi, kad jų jaunėlį labai myli bei palaiko sunkiais gyvenimo momentais ir brolis, ir sesuo – jie puikiai sutaria, daug bendrauja. A.Butrimienė taip pat laiminga, kad nuo sūnaus po nelaimės nenusigręžė nė vienas draugas: jį lanko klasės, kurso draugai, vienas kasmet į svečius atvyksta net iš Rokiškio. “Galbūt todėl, kad Evaldas yra gero, ramaus būdo, su draugais būna netgi linksmas”, – apibūdina sūnų A.Butrimienė. Motina kaip niekas kitas gerai prisimena ir pirmuosius metus po Evaldo nelaimės, kai jaunėliui prireikė nemažai laiko apsiprasti su likimu, atgaivinti norą vėl bendrauti su žmonėmis.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Šią dovaną mūsų rajono sportininkas parsivežė iš pasaulio čempionato.
