Nemažą žilagalvių būrį sutraukė Parko bibliotekoje vykęs Stasės Raudonienės knygos „Iš praeities dienų“ pristatymas.
Knygoje – pasakojimas apie protėvius, apie Naujamiesčio valsčiaus Čiūrų, Stultiškių bei Papiškių kaimus, senuosius Vadaktėlių parapijos gyventojus, plačią Zopelių giminę. Knygos autorės turima lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikacija padėjo sklandžia ir raiškia kalba sukurti įdomių ir turiningų tekstų, vaizduojančių praeities žmonių gyvenimą, darbą ir nuotykius.
Kaip sakė pati S. Raudonienė, knygą, sudarytą iš daugelio žmonių prisiminimų, rašyti sunku todėl, jog nesinori, kad būtų netikslu, nesinori ką nors įžeisti. Rinkti medžiagą reikia pradėti nuo dar gyvenančiųjų, remtis jų prisiminimais. Tikslesnių duomenų teko ieškoti įvairiakalbėje bažnytinėje metrikoje (čia padėjo ir lenkų kalbos žinios), kurioje išlikusius svarbius praeities faktus bei įvykius autorė papildė senuose raštuose, istorinėse knygose ir laikraščiuose surasta medžiaga.
Autorė pasidžiaugė, kad rinkdama medžiagą, lankydamasi archyvuose, vartydama metrikas bažnyčiose pastebėjo, jog žmonės nėra abejingi savo praeičiai, ypač dabartinis jaunimas domisi savo šaknimis, ieško protėvių pėdsakų. Juokaudama ji paaiškino ir kodėl knygos viršelis raudonas: „Ne todėl, kad aš Raudonienė, bet todėl, kad viršelyje už medžių – Zopelių sodybvietė, namas sudegė ir liko tik raudonų aguonų laukas.“
Jau renkama medžiaga kitai knygai – apie Naujamiesčio valsčių. Joje bus ir apie tai, kaip Garšvių knygnešiams sekėsi nešti lietuvišką spaudą, jiems itin pagelbėjo platūs giminystės ryšiai. Klausytojams, kurių nemaža dalis, kaip paaiškėjo, buvo vienaip ar kitaip susiję su aprašomomis vietovėmis, padalytos autorės vizitinės kortelės, o žmonių paprašyta rašyti atsiminimus, kas ką žino apie praeities įvykius, giminystės ryšius. Kaip sakė autorė: „Mes čia visi savi ir labiau paieškojus visi kiek nors susiję.“
Laima Vilčinskaitė, Parko bibliotekos vedėja
