Paryžius – miestas, kuriame kiekvienas pastatas, tiltas, skersgatvis turi savo istoriją. Kartais jos pasakojamos gidų, kartais rašytojų ar menininkų, o kartais tiesiog pačios alsuoja iš senų akmenų. Nesvarbu, ar esate pirmą, ar šimtąjį kartą Paryžiuje – jis visada turi kuo nustebinti.
Paryžius. Miestas, kuris daugeliui pirmiausia asocijuojasi su romantiškais pasivaikščiojimais prie Senos, Eifelio bokštu, Monmartro menininkais ir gardžiais kruasanais.
Tačiau Prancūzijos sostinė – tai miestas, kuris žavi ne tik išore, bet ir savo paslaptimis ar keistenybėmis.
Beje, nors šiandien Paryžius dažnai vadinamas „meilės miestu“, jo pavadinimas neturi nieko bendro su žodžiu „amour“ (meilė).
Iš tikrųjų jis kilo nuo galų genties Parisii, gyvenusios šiame regione dar iki romėnų atėjimo.
Netylios kapinės
Viena įspūdingiausių, nors ir netikėčiausių, Paryžiaus lankytinų vietų – Per Lašezo kapinės. Tai ne tik ramybės vieta, bet ir savotiškas muziejus po atviru dangumi.
Čia ilsisi tokios legendos kaip Oskaras Vaildas, Edit Piaf, Frederikas Šopenas, Marselis Prustas ar Džimas Morisonas.
Pastarojo kapas nuolat lankomas roko gerbėjų, o O. Vaildo antkapis kadaise buvo nusėtas lūpdažių žymėmis – tai virto simboline gerbėjų meilės išraiška.
Šiose vienose žymiausių pasaulyje kapinėse, kolumbariume palaidotas ir lietuvis – grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013).
Per Lašezo kapinės, įkurtos dar 1804 m., yra didžiausios Paryžiuje ir užima daugiau nei 44 hektarus.
Tai tarsi miestas mieste – su alėjomis, žemėlapiais, architektūra ir lankytojų minia.
Čia nėra liūdesio atmosferos, būdingos daugeliui kapinių. Priešingai – tai vieta, kur gyvena prisiminimai, menas ir pagarba.
Šimtmečius garsiausi architektai, skulptoriai ir menininkai čia kūrė įspūdingus antkapius, paminklus, mauzoliejus.
Dėl to Per Lašezo kapinės vadinamos vienu gražiausių nekropolinių parkų pasaulyje, o pasivaikščiojimas jomis – tarsi kelionė laiku.
Čia palaidota daugiau nei milijonas žmonių, tarp jų – ne tik prancūzai, bet ir pasaulio kultūros ikonos: žmonės, kurie savo kūryba pakeitė pasaulį. Gal todėl šios kapinės – vienas lankomiausių objektų Paryžiuje, kiekvienais metais sulaukiantis milijonų lankytojų.
Požemių miestas
Po romantiškuoju Paryžiumi slypi visiškai kitoks pasaulis – tamsus, tylus, bet stulbinantis savo istorija.
Nuo romėniškų griuvėsių po Dievo Motinos aikšte iki milžiniškų katakombų su milijonais palaikų – šie požemiai atskleidžia kitą, paslaptingąją, miesto pusę.
Vos žingsnis nuo garsiosios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, po šiuolaikinės miesto aikštės grindiniu slepiasi senovinis pasaulis – romėniškoji Lutetija, kurios pamatus vis dar galima pamatyti.
Įžengus į kriptas, atsiveria autentiški romėnų laikų griuvėsiai, bylojantys apie laikus, kai Paryžius dar buvo vadinamas Lutetija ir priklausė Romos imperijai.
Lankytojai gali iš arti apžiūrėti akmenimis grįstas senąsias gatves, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų liekanas, gyvenamųjų pastatų pamatus bei viešojo forumo fragmentus – viskas išlikę ten, kur ir buvo prieš beveik du tūkstančius metų.
Tačiau tai dar ne viskas, kas slepiasi po Prancūzijos sostine.
Pietinėje Paryžiaus dalyje, po 14-uoju miesto rajonu driekiasi Paryžiaus katakombos.
Šios katakombos atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, kai perpildytos miesto kapinės, ypač jau nebeegzistuojančios Nekaltųjų („Les Innocents“), ėmė kelti rimtą grėsmę visuomenės sveikatai.
Nuspręsta perkelti milijonus palaikų į buvusias kalkakmenio kasyklas po miestu. Taip buvę tuneliai virto požemine nekropolija, kurioje dabar ilsisi daugiau nei 6 milijonai žmonių.
Vietoje chaotiško kaulų išdėstymo darbininkai ėmė kurti ornamentuotas sienas iš kaukolių ir ilgųjų kaulų, o tarp jų – plokštės su pamokomais ar baugiais užrašais.
Vaizdas ir šiandien stebina, žavi ir kartu baugina, todėl katakombos laikomos viena keisčiausių turistinių vietų Europoje.
Bokštas, kurio neturėjo būti
Eifelio bokštas – viena garsiausių, bet kadaise labiausiai ginčytų Paryžiaus ikonų.
Kai Gustavas Eifelis 1887 m. pradėjo statyti savo revoliucinį bokštą, skirtą 1889 m. Pasaulinei parodai paminėti Prancūzijos revoliucijos šimtmečiui, daugelis paryžiečių buvo šokiruoti.
Šis 300 metrų aukščio geležinis milžinas – tuomet aukščiausias pastatas pasaulyje – buvo vadinamas „monstru“, „bjaurastimi“, „geležies krūva“, ir tapo diskusijų taikiniu.
Grupė žymių menininkų ir intelektualų, tarp jų Gi de Mopasanas, sūnus Aleksandras Diuma, Šarlis Guno, pasirašė garsųjį protesto laišką miesto valdžiai, kuriame rašė: „Mes rašome, pasibaisėję ir nuliūdę, dėl šio nereikalingo, bjauraus, milžiniško metalinio stulpo, kuris darko visą mūsų mylimą miestą.“
Gi de Mopasanas – garsus rašytojas – sakoma, pietaudavo būtent Eifelio bokšto restorane, nes tai buvo vienintelė vieta Paryžiuje, iš kurios nesimatė paties bokšto.
Iš pradžių bokštas buvo suprojektuotas kaip laikina konstrukcija – po 20 metų jį ketinta išardyti.
Bet G. Eifelis buvo gudrus – jis įtikino valdžią bokštą naudoti radijo ryšiams ir moksliniams eksperimentams, o vėliau – kariniams tikslams, todėl konstrukcija liko stovėti.
Eifelio bokštas – ne tik estetinis objektas, bet ir technikos šedevras. Jis sukurtas iš daugiau nei 18 tūkstančių metalinių dalių, sujungtų apie 2,5 milijono kniedžių. Bokštas gali paaukštėti arba susitraukti apie 15 cm priklausomai nuo temperatūros, o pučiant stipriam vėjui šiek tiek svyruoja – iki 12 cm.
Šiandien Eifelio bokštas yra vienas lankomiausių paminklų pasaulyje – jį aplanko daugiau nei 7 milijonai turistų per metus. Jis buvo atkartotas šimtus kartų: nuo Las Vegaso iki Tokijo. Tačiau tikrasis „geležies stebuklas“ stovi Marso laukuose – vietoje, kur prieš daugiau nei 130 metų kilo didžiausias architektūrinis skandalas Paryžiuje.
Slaptos aikštės ir kiemai
Paryžiuje galima atrasti daugybę slaptų kiemų, uždarų sodų, paslėptų pasažų. Vienas jų – Galerie Vivienne – XIX amžiaus prekybos pasažas, elegancijos ir laiko kapsulė.
Šis uždaras prekybos pasažas – tikra architektūrinė retenybė. Jo stiklinis stogas, mozaikinės grindys, detalėmis išpuoštos kolonos ir antikvarinių knygų parduotuvės sukuria atmosferą, primenančią laikotarpį, kai apsipirkimas buvo ritualas, o ne rutina. Čia galima sutikti ne tik mados gurmanų, bet ir ramybės ieškančių romantikų.
Vos keli žingsniai nuo pagrindinių turistinių trasų yra Marė – vienas seniausių Paryžiaus rajonų, slepiantis visą labirintą vidinių kiemų ir sodų. Juos surasti gali tik vietiniai… arba smalsūs keliautojai.
Paryžius turi ir slaptų sodų, tokių kaip Square Saint-Gilles Grand Veneur – tai žavingas parkelis, kuriame retai pamatysi turistų. Jis įsikūręs už Marė rajono mūro ir žinomas tik tiems, kurie mėgsta sekti žemėlapyje nepažymėtus takus.
Luvro muziejus – ne tik dėl meno
Pačioje Prancūzijos širdyje, Paryžiaus centre, įsikūręs vienas didžiausių ir bene populiariausių muziejų pasaulyje – Luvras.
Luvre eksponuojama tūkstančiai kūrinių, tarp jų ir garsioji „Mona Liza“, bet pati rūmų istorija – ne mažiau intriguojanti. Viduramžiais tai buvo karinis fortas, o po Prancūzijos revoliucijos – liaudies muziejus.
Luvro muziejus – tai ne tik meno lobynas, bet ir gyvas Paryžiaus istorijos liudininkas. Jame saugoma daugiau nei 35 000 meno kūrinių, tačiau norint apžiūrėti kiekvieną jų po 30 sekundžių, prireiktų apie 200 dienų.
1190 m. karalius Pilypas II Augustas pastatė Luvrą kaip gynybinę tvirtovę, kad apsaugotų Paryžių nuo išorės priešų, ypač iš Normandijos. Tai buvo viduramžių tvirtovė su grioviais, bokštais ir storomis sienomis. XIV a., valdant Karoliui V, Luvras buvo paverstas karališkaisiais rūmais – šis etapas žymėjo perėjimą nuo karinės paskirties prie reprezentacinės ir gyvenamosios.
XVI–XVII a., valdant monarchams, rūmai buvo plėtojami ir keitė architektūrinį veidą – atsirado elegantiškos renesansinės ir barokinės detalės.
1793 m., po Prancūzijos revoliucijos, Luvras buvo atidarytas kaip viešas muziejus. Tai buvo svarbus politinis žingsnis – menas, anksčiau priklausęs karaliams ir aristokratijai, tapo „liaudies nuosavybe“.
O kaip dėl stiklinės piramidės?
1989 m. kieme pastatyta stiklinė piramidė, suprojektuota architekto I. M. Pei – kaip moderni įėjimo struktūra į muziejų. Ji neturi nieko bendro su Luvro atsiradimu, bet yra svarbus šiuolaikinis akcentas istoriniame kontekste.
Iš pradžių ši piramidė sukėlė daug diskusijų. Kritikai teigė, kad moderni struktūra nesiderina su renesansine rūmų architektūra ir netgi įžvelgė masonų simboliką. Nepatenkintieji piramidę vadino netgi randu ant Paryžiaus veido.
Nepaisant to, šiandien piramidė laikoma vienu iš Paryžiaus simbolių.
Daugiau nei bažnyčia
Tarp vingiuojančių Senos upės krantų, pačioje Paryžiaus širdyje, iškyla gotikos šedevras – Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Tai ne tik religijos, bet ir kultūros, istorijos bei architektūros simbolis.
Katedros statyba prasidėjo 1163 m., karaliaus Liudviko VII valdymo laikotarpiu, ir tęsėsi beveik 200 metų. Tai vienas ankstyviausių ir svarbiausių gotikinės architektūros pavyzdžių visame pasaulyje.
Jos konstrukcija tapo techniniu stebuklu: aukšti skliautai, dailūs vitražai, skulptūriniai fasadai ir grakščios arkinės atramos darė įspūdį ne tik tikintiesiems, bet ir visiems, patekusiems į šventovės vidų.
Du monumentalūs bokštai, kylantys 69 metrų aukštyje, šimtmečius buvo aukščiausi miesto taškai. O garsusis varpas – Emanuelis – sveriantis daugiau nei 13 tonų, iki šiol skamba ypatingomis progomis.
Paryžiaus Dievo Motinos katedra visada buvo daugiau nei maldos namai. Čia vyko reikšmingiausi valstybės ir miesto įvykiai – Napoleono Bonaparto karūnavimas imperatoriumi, Paryžiaus išvadavimas po Antrojo pasaulinio karo, įvairios karališkosios vestuvės ir laidotuvių ceremonijos.
Per Prancūzijos revoliuciją katedra buvo smarkiai nuniokota – ji paversta sandėliu.
Tačiau XIX a. ją išgelbėjo kultūrinis atgimimas, kurį įkvėpė Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“.
Kai degė miesto širdis
2019-ųjų balandžio 15 dieną pasaulis sulaikė kvapą – Paryžiaus Dievo Motinos katedrą apėmė liepsnos.
Gaisras, kilęs vykdant restauravimo darbus, sunaikino medinius stogo konstrukcijų karkasus iš XIII a. ąžuolinių sijų bei legendinę smailę, kilusią į dangų net 93 metrus.
Laimė, pagrindinė akmeninė struktūra, bokštai ir vitražai išliko.
Vienas po kito pasaulio lyderiai, meno globėjai, net paprasti piliečiai pradėjo aukoti restauracijai – per pirmąsias dienas buvo pažadėta daugiau nei milijardas eurų.
Ši tragedija suvienijo ne tik Prancūziją, bet ir visą pasaulį.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pažadėjo atstatyti katedrą „gražesnę nei bet kada“.
Šventovė iškilmingai atidaryta 2024 m. gruodžio 7 d., praėjus beveik penkeriems metams po ją nuniokojusio gaisro.
Jau kitą dieną buvo aukojamos pirmosios mišios atstatytoje katedroje.
Virtuvei – atskiros ovacijos
Paryžietiška virtuvė – tai ne tik maistas, bet ir gyvenimo būdo dalis.
Ji garsėja išskirtiniu dėmesiu kokybei, autentiškoms skonių dermėms ir elegancija net kasdienėje lėkštėje.
Paryžiečiai didžiuojasi savo gastronominiu paveldu, kuris apima ir pasaulyje žinomus patiekalus, ir mažus kulinarinius džiaugsmus, būdingus tik vietinėms kepyklėlėms ar bistro.
Paryžiaus restoranų kultūra tokia gili, kad 2010 m. prancūziškos gastronomijos menas įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Taigi Paryžiaus virtuvė žavi tuo, kad čia galima pasimėgauti tiek paprastu sviestiniu kruasanu, tiek gurmaniška penkių patiekalų vakariene – viskas bus pagaminta su meile, preciziškumu ir pagarba skoniui.
Kuo garsėja paryžietiška virtuvė? Kepiniais ir desertais. Mieste veikia daugiau nei 1 800 kepyklų, todėl kasryt iš jų sklindantis kvapas – lyg užburianti simfonija.
Kruasanai – rytinis ritualas be jų tiesiog neįsivaizduojamas. Gaminami iš sluoksniuotos sviestinės tešlos – trapūs, kvapnūs ir burnoje tirpstantys.
Brioš – puri, lengvai saldi bandelė, puikiai tinkanti su džemu ar net foie gras – žąsų kepenėlių paštetu.
Makarunai – spalvingi, saldūs ir rafinuoti desertai, tapę pasauliniu paryžietiškos konditerijos simboliu.
Ekleras – ilgas pyragaitis su kremu viduje ir glaistu viršuje, dažnai pripildytas kavos, šokolado ar vanilės skonio kremo.
„Tarte tatin“ – apverstas karamelizuotų obuolių pyragas, išrastas netyčia, bet tapęs klasika.
Prancūzai sako, kad turi sūrių daugiau nei metų dienų – ir Paryžiuje galima rasti visų rūšių: kamamberą, bri, rokforą, Comtė, ševr – tai tik keletas jų pasididžiavimų, dažnai derinamų su šviežia duona ir vynu.
Dienos pietų klasika: bistro patiekalai. Croque Monsieur/Croque Madame – skrudintas sumuštinis su kumpiu, sūriu, bešamelio padažu, o Madame versija – ir keptu kiaušiniu viršuje.
Soupe à l’oignon (svogūnų sriuba) – tiršta, kvapni sriuba su karamelizuotais svogūnais, dažnai patiekiama su skrudinta duona ir lydytu sūriu.
Garsūs vakarienės patiekalai: Coq au vin – vištiena troškinta vyne su daržovėmis ir prieskoniais.
Taip pat Boeuf Bourguignon – jautiena, ilgai troškinta raudonajame vyne su grybais, morkomis, svogūnais ir lauro lapais.
Confit de Canard – anties kulšelė, ilgai kepta riebaluose – išorėje traški, viduje sultinga.
Duona – kasdienis ritualas. Bagetė – ne tik maistas, bet ir kultūra. Paryžiečiai ją perka kone kasdien, dažnai dar šiltą iš vietinės „boulangerie“.
Paryžiečiai itin vertina gerą vyną, dažnai derinamą su sūriu ar sočia vakariene.
Espreso ar café crème – neatsiejama kasdienybės dalis, dažniausiai geriama lauko kavinėse stebint praeivius.
Net Paryžiuj nebuvot…
Ir pabaigai – kas sieja Paryžių ir Panevėžį?
Per vieną iš savo lietuvių teatro istorijos paskaitų profesorė Irena Aleksaitė yra pasakojusi istoriją apie savo viešnagę pas režisierių Juozą Miltinį.
Kartą, profesorei viešint Panevėžio dramos teatre, J. Miltinis pasikvietė ją į svečius.
Viešnia jautėsi labai pamaloninta ir, žinoma, sutiko. Nors ir labai bijojo – visi žinojo, kad su J. Miltiniu nėra paprasta.
Viešnią režisierius sutiko draugiškai ir pasodinęs nuėjo virti kavos.
Netrukus grįžo su dviem mažyčiais kavos puodeliais. Atsisėdęs priešais pradėjo kalbėti, filosofuoti. I. Aleksaitė sėdėjo sutrikusi ir žiūrėjo į savo puodelį – tokio mažo dar nebuvo mačiusi.
Galop ryžosi kavą išgerti.
„J. Miltinis staiga nutilo ir nebyliai žiūrėjo į mane kažkokiu pašaipiai priekaištingu žvilgsniu. Nuleidusi akis sėdėjau ir tylėjau: supratau, kad kažką padariau ne taip… Po ilgos nejaukios pauzės J. Miltinis prabilo: „Drauge kritike, o jūs gi net kavos gerti žmoniškai nemokate. Nežinote štai, kad kavą reikia ne maukti, o gurkšnoti – pasigardžiuojant, iš lėto, kokią valandą… o… Jūs gi, ko gero, net Paryžiuj nebuvot…“, – tokią dėstytojos istoriją papasakojo Šarūnė Trinkūnaitė straipsnyje „Paryžius Panevėžy: Juozo Miltinio fenomenas“.
