Partizanų kova už tėvynės laisvę truko maždaug dešimtmetį. Šiaurės Lietuvoje veikusi Algimanto apygarda išsiskiria tuo, kad įkurta vėliausiai ir jos veikla truko trumpiausiai. Nepaisant to, jos reikšmė pasipriešinimo istorijoje didžiulė.
Algimanto apygardos partizanai. Iš kairės: Algimanto apygardos ryšių skyriaus viršininkas A. Kubilius-Rūgštymas, Žaliosios rinktinės vadas V. Česnakavičius-Valas, Šarūno rinktinės vadas A. Starkus-Montė.
Aktyvi veikla
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, lietuviai aktyviai priešinosi. Daug gyventojų patraukė į miškus ar bent talkino partizanams. Sugebėję atsilaikyti prieš didžiulę sovietų saugumo mašiną beveik dešimtmetį, partizanai jiems buvo kietas riešutėlis.
Deja, pasitelkę net ir pačias žiauriausias priemones, apgaulę, sovietai vieną po kito naikino partizanus. Algimanto apygardos partizanai Aukštaitijoje, palyginti su kitais, veikė trumpai, tačiau jų reikšmė buvo ganėtinai ryški.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1945 metais Šiaurės Rytų Aukštaitijos kovotojus suvienijo Vytauto apygarda. Partizanų daliniai veikė Panevėžio, Utenos, Rokiškio ir Zarasų apskrityse. Tuo metu ji buvo didžiausia šalyje, tad bėgant laikui dėl nemenkų atstumų tapo neįmanoma palaikyti efektyvių ryšių. Būtent dėl to nuspręsta įsteigti naują teritorinį vienetą.
1947 metų sausį Aukštaitijoje buvo įkurta Šiaurės Rytų sritis (vėliau pavadinta Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sritimi), sujungusi iki tol veikusias partizanų grupuotes. Vadu paskirtas Jonas Kimštas-Žalgiris. Jis įpareigotas sukurti atskirą apygardą.
Vadovauti naujai Algimanto apygardai paskirtas buvęs Šarūno rinktinės vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Kuriant apygardą suformuotos trys rinktinės: Žalioji, Kunigaikščio Margio ir Šarūno. Pastarąją, pasak D. Pilkausko, veikusią Anykščių, Troškūnų, Kavarsko, Svėdasų, Viešintų ir Šimonių valsčiuose, įkūrė ir pirmasis vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas. Jam pradėjus rūpintis Algimanto apygardos reikalais, 1947 metų birželį naujuoju vadu paskirtas Antanas Starkus-Blinda, Montė, buvęs Algirdo kuopos vadas. 1948 metais Algirdo kuopa įjungta į Kunigaikščio Margio rinktinę ir iš pradžių vadinta Žalgirio, vėliau – Dariaus ir Girėno.
Pačią Šarūno rinktinę sudarė trys kuopos: Algirdo, Butigeidžio ir Gražinos, 1949 metų pavasarį rinktinės veikimo teritorijoje įkurta ir ketvirtoji – Plechavičiaus kuopa. 1948 metų kovą Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir kaimyninius Radviliškių bei Šiaulių valsčius. Kiek žinoma, vėliausiai į Algimanto apygardos sudėtį įjungta Kunigaikščio Margio rinktinė. Šioje rinktinėje 1949 metais sudarytos trys kuopos: Žalgirio, Gedimino ir Vaižganto.
Muziejininkas pasakoja, kad išlikę archyviniai dokumentai rodo, jog 1947–1949 metais Algimanto apygarda buvo pagrindinė Aukštaitijos kovotojus vienijusi organizacija. Jos teritorijoje buvo Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadovybė, vyko svarbūs Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžiai ir pasitarimai.
Kaip ir visoje šalyje, Aukštaitijoje su okupantais kovojusius partizanus nuolat persekiojo. Pasak D. Pilkausko, 1947 metais Algimanto apygardos teritorijoje pradėjo veikti Aleksejaus Sokolovo specialiosios grupės provokatoriai.
Partizanai taip pat neatsiliko. Be aktyvių kovotojų, nuo 1949 metų Algimanto apygardoje veikė suformuoti rajonų operatyviniai sektoriai. Prie apygardos veikė Juostino pogrindinė organizacija. Jos žmonės turėjo konkrečias užduotis – kas parūpindavo dokumentus, kas platindavo spaudą ir pan.
Be to, Algimanto apygardos partizanams pavyko užmegzti ryšius su MGB (Valstybės saugumo ministerijos) pareigūnais, kurie teikė įvairią svarbią informaciją. Kovotojai į savo pusę patraukė ir dalį „liaudies gynėjų“. Partizanams jie tiekdavo šovinių ar net ginklų. Buvo surengta ir ne viena karinė operacija.
D. Pilkausko teigimu, po 1949 metų antrosios pagal dydį masinių trėmimų bangos partizanai paskelbė gedulą. Gegužės 1-ąją Šimonių klube partinis vietos aktyvas surengė iškilmingą minėjimą ir šokių vakarą. Naktį partizanai į patalpas įmetė miną. Žuvo daugiau nei dešimt žmonių. Dalis jų buvo aktyvistai, komjaunuoliai, prijaučiantys sovietams asmenys. Partizanai apšaudė tremtinius gabenusius sovietus ir kt.
Žiaurus likimas
1949 metai Algimanto apygardai buvo lemtingi. Dar 1948 metų vasarą MGB 2N valdyba pradėjo įgyvendinti agentūrinę bylą „Kanibalai“. Buvo nuspręsta nužudyti arba suimti Algimanto apygardos, o vėliau ir Karaliaus Mindaugo srities vadą Antaną Slučką-Šarūną, Atlantą.
Šiam tikslui tų metų rudenį užverbuotas Vytautas Kučys – agentas Mikas.
Jis palaikė ryšius su apygardos vadu Šarūnu, kitais partizanais, pats 1944–1945 metais buvo partizanas. Jis ne kartą teikė informaciją sovietų saugumo darbuotojams, o to pasekmės buvo pražūtingos. Remdamiesi agento informacija, saugumiečiai surengė operacijas.
1949 metų gegužę nužudyti 6 Algimanto apygardos Gražinos kuopos partizanai, 1 suimtas. Karaliaus Mindaugo srities Ryšių skyriaus viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas ir asmeninis Šarūno ryšininkas Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis buvo klasta sučiupti. Muziejininkas pasakoja, kad abu vyrus agentas pavaišino degtine su migdomaisiais preparatais „Neptun 20“. Žiauriai tardant buvo išgauta žinia, kur yra Šarūno bunkeris.
Manyta, kad partizanai jau žino apie jų suėmimą ir bus saugiai pasitraukę. Deja, realybė buvo kitokia. Sovietų saugumas aptiko bunkerį. Prieš tai sunaikinę dokumentus, jame susisprogdino vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona, Karaliaus Mindaugo srities finansų skyriaus viršininkė Joana Railaitė-Neringa, Vincukas, Pūga ir partizanas Juozas Jovaiša-Lokys. Štabo adjutantas Balys Žukauskas-Komendantas, Princas, buvo suimtas.
Kiek vėliau, remiantis per jo kankinimus išgautais parodymais, buvo apsupti Šarūno rinktinės, Algimanto apygardos štabo ir ūkio dalies viršininko bunkeriai. Visi bunkeriuose buvę žmonės susisprogdino. Tarp jų ir Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Blinda, Montė. Vėliau buvo užpultas dar ne vienas bunkeris ir žuvo ne vienas partizanas.
Pasak muziejininko, įgyvendinus agentūrinę bylą „Kanibalai“, žuvo 16 vadų. Iš viso žuvo 38 partizanai, suimta 15, taip pat suimti 21 ryšininkas ir partizanų rėmėjas. Po operacijos 1949 metų pabaigos slaptoje saugumo pažymoje apie Šarūno rinktinės veiklą Kupiškio apskrityje rašoma, kad partizanai veikia nedidelėmis grupelėmis.
Kitų metų vasarą rinktinei priklausė apie 100 kovotojų, o rudenį jau fiksuojama kiek daugiau nei septynios dešimtys, iš kurių kone trisdešimt suimta arba nužudyta, o kiti slapstėsi. Patyręs tiek netekčių Algimanto apygardos štabas nebuvo atkurtas, o 1950 metų lapkričio pabaigoje apskritai panaikintas.
A. Slučka-Šarūnas sovietų saugumo užkluptas bunkeryje susisprogdino kartu su žmona ir kitu partizanu.
Sumanūs, bebaimiai vadai
D. Pilkauskas pasakoja, kad vienas žymiausių Aukštaitijos partizanų vadų Antanas Slučka-Šarūnas gimė Troškūnuose. Tai buvo religingas žmogus.
„Buvo įstojęs į vienuolyną Troškūnuose, kiek vėliau į pranciškonų vienuolyną Kaune, tačiau po ilgų svarstymų nutarė rinktis pasauliečio kelią“, – kalbėjo D. Pilkauskas.
1936 metais išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kaune. Vėliau liko tarnauti pulke. Karo metais studijavo mediciną, o traukiantis frontui išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Tais pačiais metais grįžo į gimtinę ir suformavo pirmąjį šiose apylinkėse partizanų būrį, įkūrė Šarūno rinktinę. Pasak D. Pilkausko, jis pasirinko Šarūno slapyvardį, o vėliau, jau tapęs Rytų Lietuvos partizanų srities vadu, pasirašydavo Atlanto slapyvardžiu. 1947 metais jis paskirtas Algimanto apygardos vadu, o nuo 1949 metų pavasario – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadu.
A. Slučka daug rašė į pogrindinę partizanų spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, svariai prisidėjo kuriant partizanų vyriausiąją vadovybę. Kiek žinoma, jis pats ne kartą buvo sužeistas kovos lauke, o prireikus operuodavo kitus sužeistuosius. Ne kartą buvo ir išduotas, tačiau pavykdavo išsisukti. 1949 metų pavasarį jis susituokė su partizane, našle Joana Railaite-Varčiuviene. Abu jie, kaip minėta, susisprogdino bunkeryje. Kur jie palaidoti, iki šiol nėra žinoma.
Algimanto apygardos vadu, kaip minėta, buvo ir Antanas Starkus-Montė. Jis taip pat į Lietuvos kariuomenę išėjo savanoriu, vėliau dalyvavo 1941 metų birželio sukilime. Pasak D. Pilkausko, ne visai tiksliais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais, jis prieš Raudonąją armiją kovojo vokiečių kariuomenėje.
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje A. Starkus išvyko į Abvero žvalgybos mokyklą, kur keletą mėnesių mokėsi. Kiek žinoma, 1945 metų žiemą kartu su keliais kitais desantininkais jis buvo nuleistas Kupiškio apylinkėse.
Pasak muziejininko, kitą dieną ši grupė susidūrė su Raudonosios armijos daliniu. A. Starkui pavyko sėkmingai pasiekti gimtinę, kur suorganizavo partizanų būrį. Vėliau šis įsijungė į Šarūno rinktinę. 1946–1947 m. jis vadovavo Šimonių, Kupiškio ir Svėdasų valsčiuose veikusiai Algirdo kuopai.
1947 m. birželio 30 d. Montė paskirtas Šarūno rinktinės vadu, o suformavus naują Algimanto apygardos štabą, – jo viršininku. D. Pilkauskas pasakoja, kad Montė buvo bebaimis karys ir ne kartą tik dėl jo geros orientacijos, šaudymo įgūdžių ir sumanumo partizanams pavykdavo išsiveržti iš apsupties. Kiek žinoma, šis vadas organizavo aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolat rengdavo įvairias akcijas. Jis žuvo 1949 metais bunkeryje, apsuptas kareivių – susisprogdino.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Genocido aukų muziejaus ir Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
