Rugpjūčio mėnuo Panevėžyje skirtas Italijos kultūrai, todėl Fotografijos galerija trečiadienio vakarą trumpam persikėlė į romantikos kupiną Veneciją. Galerijoje pristatytoje keliautojo Edmundo Kolevaičio parodoje šis romantiškas miestas pateikiamas savitai.
E. Kolevaitis siekia, kad žmonės jo darbuose ne mėgintų atpažinti užfiksuotų vietų, o mėgautųsi skleidžiamu pozityvu. U.Mikaliūno nuotr.
Venecija − nauju žvilgsniu
Keliautojas ir fotografas E. Kolevaitis išnaršęs kone visą pasaulį, tačiau vis dar atranda būdų savo patirtį užfiksuoti ir perteikti originaliais ir mūsų akiai neįprastais vaizdais. Štai ir romantiškoji Venecija parodoje visai kitokia − sunkiai atpažįstama, pilna simbolių ir metaforų.
Fotomenininko darbų paroda labiau primena tapybą, o ne fotografiją − nuotraukos spausdintos ant drobės, o pati Venecija − lyg kreivų veidrodžių šalis. E. Kolevaitis su šia paroda pradėjo fotografijų ciklą, kuriame pateikiami ne kiekvienam įprasti vaizdai, o vandenyje matomi atspindžiai.
„Vaizdas per vandenį − muzikos analogija. Juk garsas sklinda bangomis ir vibracijomis. Yra ir tonai, pustoniai bei atspalviai. Tiesiog pabandžiau sukurti muzikos skambėjimą vaizdu“, − pasirinkimą fotografuoti vandens atspindžius paaiškino saksofonu grojantis ir mėgėju muzikantu save vadinantis E. Kolevaitis.
Nors keliautojas labiau linkęs fotografuoti žmones, šįkart jų vengė.
„Bandžiau apsiriboti nuo sukonkretintų vaizdų, kad nebūtų žiūrima ir koncentruojamasi į asmenį. Tiesiog siekiau darnaus spalvų ir formų žaismo“, − autoriaus tikinimu, parodoje vos kelių žmonių siluetai.
Panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas stebėjosi, kad Veneciją vis dar galima atrasti iš naujo. „Man šis miestas atrodo jau toks išfotografuotas ir atidirbtas, tad toks pateikimas vertas dešimties balų, − teigia penkerius metus Venecijoje dirbęs fotomenininkas. − Būdamas ten net neturėjau iliuzijos padaryti kažką naujo, kažką kitokio, rodos, viskas jau išfotografuota, o ir kiekvienas kampas jau pažįstamas.“
Siekia natūralumo
Keliautojas ir fotografas Edmundas Kolevaitis.
Fotografijų realizavimas ant drobės − ne atsitiktinis. E. Kolevaitis siekia susilieti su istorija ir tarsi grįžti prie tų ištakų, kai vienintelis vaizdų perteikimo būdas buvo tapyba.
„Visi norime kažko organiško. Žinoma, dėvime sintetinius, tarkim, iš poliesterio siūtus, drabužius, tačiau siekiame, kad atrodytume lyg dėvintys šilką, liną ar medvilnę“, − menininkas paaiškina, nors jo darbai sukurti naudojantis naujosiomis technologijomis, trokštantis pateikti tai kuo natūraliau.
Galerijos lankytojai juokavo, kad raidė V yra tarsi itališka trejybė – Venecija, vynas, vanduo.
„Gyvenimas teka lengvai kaip vanduo, bet staiga praplaukia koks laivelis ir tą ramybę sudrumsčia, sugadina vaizdą. Paskui dar kurį laiką toks vaizdas blogėja, o vėliau viskas grįžta į savo vėžes“, − ir pats autorius rado tam tikrą trejybę: parodoje trys atskiros nuotraukos, sukabintos viena šalia kitos. Jose to paties pastato atspindys prieš praplaukiant valčiai, jai plaukiant ir vaizdui grįžtant į pradžią.
„Dažnai mes tiesiog prabėgam, praeinam… Menininkas turi gebėti ištraukti kitokį aspektą, matomą tik jam. Aš vyresnės kartos fotografas ir laikausi nuomonės, kad kūrinys turi skleisti savo žinutę“, − E. Kolevaitis prisipažįsta, jei jo darbai žmonėms sukelia tam tikrų jausmų, vadinasi, darbas puikiai pavyko.
Keliautojas priduria, esą visos panevėžietės primenančios dailias, jausmingas tango šokėjas, todėl tikisi, kad jos geriausiai supras perteikiamas emocijas.
Anot menininko, svarbiausia parodyti tai, kas plika akimis nematoma.
„Esmė ne konkretūs vaizdai, o jausmas stebint fotografijas. Noriu, kad žmogus jaustųsi lyg klausydamasis muzikos. Jei pamatę darbą nieko nejaučiame ir tik iš aprašymo suprantame, kas pavaizduota, tuomet nesuprantame, koks tai menas − vaizdinis ar žodinis“, − autorius siekia, kad žmonės jo darbuose ne mėgintų atpažinti užfiksuotų vietų, o mėgautųsi skleidžiamu pozityvu.
Jūratė JUŠKEVIČIŪTĖ
