Jaunas keramikas, Panevėžyje pristatęs pirmąją tokio masto personalinę parodą, sulaukė ir menotyrininkų pagyrų.
Brangus menas
Panevėžio dailės galerijoje atidaryta keramiko Valdo Pukevičiaus paroda „MORASS“ susideda iš dviejų stiliaus ir formos atžvilgiu skirtingų, tačiau viena kitą papildančių dalių. Tai dvidešimt trys spalvingos, komplikuoto dekoro, puošnios lėkštės ir iš atskirų pramoninių plytelių sudaryti taip pat spalvingi, bet visiškai kitokie keraminiai pano.
Pristatyti darbai buvo kurti būtent šiai parodai. Autorius sako, kad ruošėsi jai ne vieną mėnesį, o galutinis variantas džiugina.
„Absoliučiai visi darbai sukurti šiai parodai, – patvirtino V. Pukevičius. – Pamačiau Dailės galerijos erdvę ir svarsčiau, ką galiu padaryti. Maždaug pusmetį dėliojau mintis, o paskui prasidėjo intensyvus darbas, trukęs apie tris mėnesius. Technologinis procesas reikalavo ir laiko, ir žinių. Pasirinkau plokštumas, nes norėjosi didesnio formato ne tūrio, o ploto požiūriu.“
Menininkas neslepia norįs, kad žmonės, matydami jo darbus, suprastų: pasaulis, kuriame gyvename, yra gražus ir šviesus. Anot V. Pukevičiaus, lietuviams reikėtų matyti daugiau spalvų ir daugiau džiaugsmo, nes kol kas daugelis regi tik pilkumą.
Įkvėpimo parodai autorius sėmėsi iš vaikystės prisiminimų. Daug įtakos turėjo ir įvairios spalvos, asociacijos, rokokas, barokas, populiarioji kultūra. Keramikui nėra vienos srities, iš kurios semtųsi daugiausia idėjų, – kurti skatina daugelis dalykų.
Savo darbuose Valdas naudoja dekolio ir glazūravimo technikas. Dekolis yra gana nauja, brangi ir sudėtinga technologija, todėl ja nedaug kas dirba. „Paprastoms lėkštėms užtenka dviejų arba trijų degimų, o mano lėkštėms jau reikia šešių, septynių ar daugiau kartų, – kūrybinės virtuvės užkulisius atskleidžia V. Pukevičius. – Savo kūriniuose naudoju ir tauriuosius metalus: praeitoje kolekcijoje auksą, o šioje – platiną. Taigi šis pomėgis gana brangus, paroda kainavo tikrai nemažai!“
Subtilumas ir logika
Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, tai, kad V. Pukevičius keramikos darbuose naudoja ir savo kurtus dekolius, suformuoja į akis krintančio ir jas džiuginančio spalvingo puošnumo įspūdį. Kuriamas dekoratyvios pilnatvės, asociatyviai nurodančios į praėjusių amžių prabangą, jausmas.
Valdo kūriniuose susimaišo rožės ir daržovės, natūralistiniai balandžiai, įvairūs gyvūnai, povai auksu apkraštuotomis plunksnomis ir aguonos – daugybė visko. Visa ši gausa kuriama postmodernistine logika: esu, nes to panoro autorius.
Menotyrininkė įvertino tai, kaip neįkyriai, subtiliai V. Pukevičius ironizuoja ir žaidžia simboliais, įvaizdžiais, pateikdamas viską, taip sakant, vienoje lėkštėje.
„Galima tiesiog įklimpti į lėkštes nusėjančias gėles, į plyteles dengiančias spalvas – kaip į pievą“, –keramiko Valdo darbus apibūdina J. Ludavičienė.
Kiekvienas darbas – siurprizas
Tapti menininku V. Pukevičius svajojo jau nuo vaikystės. Keramikas tikina kito gyvenimo kelio net neįsivaizdavęs.
Viskas prasidėjo nuo antros klasės, kai Valdas pradėjo lankyti dailės mokyklą. Šiuo „molio virusu“ jį užkrėtė mokytoja Nerutė Čiukšienė. Tėvai pasitikėjo sūnumi ir skatino daryti tai, ką jis nori ir sugeba geriausiai.
Keramikas Dailės akademijoje baigė bakalauro ir magistro studijas. Ir toliau sėkmingai tęsia karjerą: dirba savo studijoje ir mokykloje.
„Tai ir darbas, ir malonumas. Manęs ši veikla nevargina – tiesiog būna, kad kartais išsisemiu. Iš pradžių susikoncentruoju ir taip dirbu kokias keturias valandas. O po to – viskas. Nieko nebegaliu padaryti. Galbūt vadinamoji mūza tam kartui išeina? Bet kitą dieną vėl susikaupiu ir galiu dirbti toliau“, – juokiasi menininkas.
V. Pukevičius naudoja menines glazūras, kurios niekada nebūna vienodos: vienąkart jos gali kur nors sublizgėti, kitąkart būti matinės.
Na, o keraminiai iš plytelių sudaryti pano – darbai, balansuojantys tarp keramikos ir tapybos, atskleidžiantys autoriaus spalvos pojūtį ir kompozicijos gebėjimus. Kristalinės, meninės ir pramoninės glazūros kuria netikėtus efektus, kuriuos paprastai priskirtume akvarelei.
Tiek V. Pukevičiaus lietose glazūrose, tiek abstrakčiuose darbuose spalvos maišosi vienos su kitomis suformuodamos gaivališkai šokančių dėmių kompozicijas.
Oranžinė, žalia, mėlyna, raudona – spalvos ryškios, tirpstančios akyse, gyvos. Blizgančio ir matinio paviršių dermė atskleidžia keramikoje slypinčią tapybinę potenciją ir tapybinį keramiko talentą.
„Aš žinau, ką dedu į krosnį, bet kas bus po degimo, po 1020 laipsnių karščio, – tai net nenutuokiu, – šypsosi keramikas. – Kiekvieną kartą būna siurprizas.
Na, pavyzdžiui, raudona glazūra prieš degimą yra visiškai balta, žalia ar mėlyna – vos vos pilka. Kai užtepu glazūrą, viskas atrodo nyku, be spalvų, o kai ištraukiu iš krosnies, retai būna, kad nenustebčiau.“
Paroda „MORASS“ Panevėžio miesto dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 1 dienos.
Tomas BARDAUSKAS
