Viena pirmųjų Lietuvos neįgalių savanorių užsienyje panevėžietė Irma Zabulionytė grįžusi namo metė sau naują iššūkį. Šį kartą mergina nėrė į kūrybą.
Stiklo dekoravimą įvaldė per mėnesį
Per vieną mėnesį Irma įvaldė stiklo dekoravimo meną ir Kniaudiškių viešojoje bibliotekoje surengė dekoruotų stiklo kompozicijų parodą „Kur svajonės nuneš…“
Panevėžietė sakė, kad parodą taip pavadino iš pavasario ilgesio.
„Man labai prailgo žiema. Pasiilgau žalumos, žydinčių obelų, gėlių, šilto vėjo dvelksmo“, – kalbėjo ji.
Irma visada jautė poreikį kurti, tačiau pastaraisiais metais dėl laiko stokos retai kada atsiduodavo savo pomėgiui piešti. Pernai rudenį grįžusi iš Italijos, kur praleido metus, ji ėmėsi širdžiai mielos veiklos.
Sužavėjo kruopštumas ir kantrybė
Stiklo dekoravimas I. Zabulionytei buvo visiškai nauja sritis. Pradėjusi lankyti šios meno rūšies užsiėmimus neįgaliųjų užimtumo ir profesinio ugdymo centre „Dailusis ornamentas“, ji taip įsitraukė, kad tris savaites nuo ryto iki vakaro nepaleido plunksnos iš rankų.
Dėstytoja ir bendramoksliai stebėjosi jos kruopštumu ir kantrybe. Kurti kompozicijas iš dekoruoto stiklo yra ilgas procesas, čia nematai rezultato iš karto. Pasak Irmos, vien įrėminti juostomis pasirinktos formos stiklą užtrunka visą dieną. Pradėjus dekoruoti ant stiklo reikia laukti, kol išdžius vieno ornamento dažai, ir tik tada gali imtis kito.
Dėstytoja, pastebėjusi, kad mokinei puikiai sekasi, paskatino ją savo darbus parodyti didesniam ratui žmonių. Taip gimė Irmos pirmoji autorinių darbų paroda.
Įkvėpė žaislinis driežas
Kniaudiškių viešojoje bibliotekoje taip pat eksponuojama kitos „Dailiojo ornamento“ narės Ritos Jankauskaitės tapybos ant šilko darbų paroda „Amžinoji regeneracija“.
Dailės mokyklą baigusi Rita sakė, kad kūryba jai teikia didelį malonumą. Ji užsiima dekupažu, stiklo dekoravimu, lieja akvarele. Tapyba ant šilko kūrėjai buvo nauja technika. Meniškos prigimties merginai nebuvo sunku ją įvaldyti.
R. Jankauskaitės darbuose dominuoja aguonos ir driežai. Gyvūną ji pasirinko kaip priešingybę švelniai gėlei.
„Čiupinėjau žaislinį, grublėtą driežą ir nusprendžiau jį perkelti į savo darbus. Norėjau pažiūrėti, kaip toks gyvūnas atrodys paveiksle. Kai pradėjau kurti, pamačiau, kad mano driežas visai švelnus, nė kiek neagresyvus“, – pasakojo ji.
R. Jankauskaitė prisipažino, kad parodos temą sufleravo dėstytoja.
„Ji mano mintį suprato pirma, nei aš pasakiau“, – stebėjosi Rita.
Inga SMALSKIENĖ
