Belgijoje gyvenanti rašytoja Indrė Jonušytė nepamiršta savo gimtojo miesto. Ką tik su tėčiu Algirdu Fotografijos galerijoje atidarė pirmą savo meninių nuotraukų parodą, o su mama, irgi rašytoja Liuda Jonušiene (Tile Vakare) G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje kūrybiniame vakare susitiko su skaitytojais.
Paroda – kiek neįprasta. Žaismingi plakatai skelbia, kad tai – visos Panevėžio menininkų šeimos, rašytojų Indrės, Liudos ir dailininko Algirdo Jonušių fotoakcija „Mūsų“: nuotraukos, aplikacijos, eilėraščiai ir kitokios provokacijos. Pagrindinėje salėje eksponuojamas Indrės nuotraukų ciklas „Langai, durys, eilėraščiai…“.
Indrė juokauja, kad po audringos ankstyvosios jaunystės Amerikoje, Londone, Atėnuose, šiuo metu gyvena tarp dviejų kaimų: žavingoje Belgijos provincijoje ir Graikijos Lefkados saloje. Porą kartų per metus tradiciškai aplanko gimtąjį miestą. Ir dažniausiai ne tuščiomis.
Buvusi panevėžietė baigė tuometę 5-ąją vidurinę. Pirmąjį iškart išpopuliarėjusį romaną „Rožių sala“ parašė ir išleido, gindama diplominį darbą VU Tarptautinio verslo mokykloje. Netrukus pasirodė skaitytojų pamėgti dar trys kelionių, meilės ir gyvenimo būdo romanai: „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Baltas šešėlis“. Pastarasis nominuotas irgi Lietuvos išeivio K. Barėno premijai. Šiuo metu autorės kompiuterio laikmenose – didelis fantastinis romanas, parašytas anglų kalba, komiksas – prancūziškai.
Menininkę itin žavi autentiška Graikijos kultūra. Rodo ir Santorinio salose gyveno bei dirbo jau tuomet, kai retas lietuvis apie jas ką nors žinojo. Trejus metus iš arti matė ekonominės krizės apimtus Atėnus. Toje nelengvo likimo šalyje gimė ne tik kelios knygos, bet ir pirmoji fotografijos paroda.
Autorė nelinkusi sureikšminti savo naujojo pomėgio. „Savaip pasivogti akimirką: žmogaus nuotaiką, neįtikėtiną vakaro spalvą, dūmo siluetą, saulės spindulį, krevetės uodegos mostą ar kačiuko žiovulį šiandien gali kiekvienas. Man fotografija – didelis malonumas, kuriuo norisi dalintis. Nieko neišmanau apie pikselius, apšvietimą, „fotošopą“. Jaučiuosi tarsi vaikas, stebintis mago pasirodymą. Nedarau nieko ypatingo, gal todėl nenusiviliu. Myliu Lietuvą, labai patinka Belgija ir Graikija, negaliu gyventi be saulės ir jūros, dievinu kates, mėgstu gaminti ir stebėti paprastų žmonių gyvenimus. Už kiekvienų durų, kiekvieno lango matau slėpiningą, dramatišką likimą. Langai kaip žmonės – visi skirtingi, jeigu ir panašūs išorėje – niekada viduje“, – sako Indrė ir siūlo patiems tai pajusti jos nuotraukose, darytose Santorinio, Rodo, Hydros, Milos, Lefkados ir kitose įstabaus grožio Viduržemio jūros salose.
Sekunde.lt
