Gamtos grožį, jos ypatumus atskleidžiantys nacionaliniai parkai įkurti bene visuose Lietuvos regionuose. Vis dėlto tik aukštaičiai gali didžiuotis, jog jų krašte toks parkas atsirado anksčiausiai – netrukus Aukštaitijos nacionalinis parkas minės keturiasdešimties metų sukaktį.
Parkas dar nemiega
Kol ruduo neišblukino visų spalvų, dar galima pasigrožėti Aukštaitijos nacionalinio parko vaizdais, pavaikščioti takais ir takeliais, ežerų pakrantėmis, atsigerti Medžiukalnio šaltinio vandens, užkopti į apžvalgos bokštą. Spalis – paskutinis mėnuo, kai nuo žiemos dar nepasislėpė visos parko grožybės.
Nors visi metų laikai parke turi savo žavesio, vis dėlto gegužė–rugsėjis lankytojams pats tinkamiausias metas. Spalio pradžioje apsilankyti parke taip pat ne per vėlu – dar vilioja gelstantys, ruduojantys miškai ir laukai, dar dirba kai kurie netrukus duris užversiantys muziejai.
Pažintį su parku naujokams geriausia pradėti Palūšėje įsikūrusioje Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijoje. Tiesa, direkcija abiem parkams viena – lankytojų centrai du. Nuo 2010-ųjų Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos sujungtos į vieną.
Norintiesiems platesnės pažinties su Labanoro regioniniu parku reikėtų važiuoti į Labanoro gyvenvietę, ten įsikūręs šio parko lankytojų centras.
O „Sekundė“ suka į Palūšę – į Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centrą. Kaip ir visus lankytojus, mus pasitinka vyresnioji specialistė kultūrologė Sigutė Mudinienė, ji pirmiausia siūlo aptarti pageidaujamą maršrutą – mažuoju ar didžiuoju žiedu grupė pageidauja keliauti.
Vandens turistams
Kad nereikėtų vartyti užrašų, bukletų, knygų, lankytojai pirmiausia gali stabtelėti prie ant fojė sienos įtaisyto didžiulio modernaus parko žemėlapio. Prie jo pritvirtiname kompiuteryje, surinkus norimų pamatyti vietovių pavadinimus, žemėlapyje iš karto įsižiebia raudonos lemputės, nurodančios visą maršrutą – į kurią pusę reikėtų sukti, kur ir kaip keliauti.
Viena parko tradicijų – galimybė pasiūlyti turistams vandens maršrutą. Tiesa, šiuo metų laiku jau vėloka galvoti apie vandens turizmą, bet pavasaris neužtruks ir vėl sukvies šimtus mėgėjų.
„Vandens turistų rojus“, – apie Aukštaitijos nacionalinį parką sako S. Mudinienė.
Jokiais laikais vandens turizmo trauka nebuvo išblėsusi, pomėgis nebuvo pamirštas ar apleistas. Tačiau dabar jis ypač populiarus – kuriasi daug valčių bei baidarių nuomos centrų, poilsiaviečių.
Sėdus į valtį ar baidarę Palūšėje galima plaukti iš ežero į ežerą ir taip net Kuršių marias pasiekti.
S. Mudinienė sako, kad tas maršrutas sielininkų keliu sudėtingas, nedaug būna norinčiųjų jį įveikti. Tenka plaukti devynias ar daugiau dienų.
Po parko teritoriją turistai gali keliauti dviračiais – pasirinkusieji mažąjį parko žiedą 40 kilometrų galės minti asfaltuotu keliu. O nebijantieji žvyrkelių, miško keliukų gali leistis į dviejų trijų dienų kelionę.
Ne mažiau įdomu po parką keliauti ir pėsčiomis. Populiariausi maršrutai prasideda Ginučiuose – vienas jų aplanko Stripeikius, kitas Ladakalnį ir Salų kaimus.
Buvo turistinė bazė
Palūšės, kur įsikūręs Aukštaitijos nacionalinio parko centras, klestėjimo pradžia siekia tolimus laikus. 1959 metais, prasidėjus atšilimui, sovietų valdžia pradėjo skirti dėmesio turizmui, plėtoti keliavimo savo malonumui idėją. Iki tol tokio keliavimo kaip ir nebuvo. Tais pačiais metais visoje Sovietų sąjungoje buvo pradėtos kurti turistinės bazės.
Viena pirmųjų turistinių bazių atsirado ir Palūšėje. 1960 metais buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botanikos-zoologijos draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu.
Bazę Palūšėje pamėgo ne tik vandens turistai. Pailsėti nuostabiame gamtos kampelyje tarp ežerų ir miškų norėjo žmonės iš daugelio buvusios Sovietų sąjungos respublikų.
„Daug buvo vadinamųjų „dačnikų“ – vasarotojų. Atvažiuodavo žmonės iš tuomečio Leningrado, Maskvos, kitų miestų, išsinuomodavo namus, butus ir gyvendavo čia visą vasarą – daugiausia vyresni šeimos nariai, vaikai. Jie grybaudavo, uogaudavo, ruošdavo žiemai atsargas, siųsdavo jas saviesiems“, – „Sekundei“ pasakojo S. Mudinienė.
Iš didelių miestų ištrūkus malonu laiką leisti nuostabiame gamtos kampelyje.
Yra kuo žavėtis
Aukštaitijos nacionaliniame parke daugybė kraštovaizdžio, hidrografinių, telmologinių ir kitų gamtos draustinių. Nuo aukštų parko kalvų atsiveria puikūs vaizdai į ežerus, laukus ir miškus.
S. Mudinienė atkreipia dėmesį, kad parko teritorijoje tyvuliuoja net 126 ežerai, daugiausia – centrinėje dalyje.
Didžiausi ežerai – Kretuonas, Dringis, Baluošas, giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas, jo gylis siekia 60,5 metro. Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais.
Turistai gali įkopti į apžvalgos bokštą. 2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 metrų aukščio telekomunikacijų bokštas, kuriame 30 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Apžvalgos aikštelės lankymas nemokamas.
Besidomintieji nepaprasta augalijos įvairove gali keliauti botanikos taku. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tako ilgis 3,5 kilometro. Einant taku galima pamatyti apie 150 rūšių augalų, 11 rūšių įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Dar turistų laukia medinių skulptūrų takas – Lūšių ežero pakrantėje stovi 16 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Pavyzdžiui, skulptūra „Laumių pasaka“ atskleidžia, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po vidurnakčio, nes atplaukusios laumės vyrus kankina keistu būdu – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.
Atvažiavus į parką būtina pamatyti beveik 800 metų sulaukusį Trainiškio ąžuolą. Jo kamieno apimtis – 6,1 metro, aukštis – 23 metrai.
Gamtos turtai
Aukštaitijos nacionaliniame parke gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Pavyzdžiui, čia auga belapė antbarzdė, blyškioji džioveklė, gyvena žvirblinė pelėda, juodkaklis naras.
Į Žeimeną atplaukia neršti lašišos, į miškus atklysta vilkai, kartais net meškos, nuolatos gyvena lūšys, aptiktos didelės šikšnosparnių, rudagalvių kirų kolonijos.
Stebėti paukščius įdomiausia Asėko ir Kretuono ežeruose.
Parke saugoma nedidelė Gervėčių aukštapelkė. Prie Tauragnų–Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas – vienas stambiausių riedulių Lietuvoje.
Tai 7,5 metrų ilgio, apie 6 metrų pločio ir 1,7 metro aukščio granito luitas. Dalis akmens atrodo lyg nuskilusi – ji vadinama Mokiuku. Sako, kad kadaise visa Mokų šeima kėlėsi per upę. Mokas su Mokiuku sėkmingai įsiropštė į statų krantą, o Moko žmona likusi upėje.
Lankytojai iš viso pasaulio
Dabartinis Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Eminuelis Leškevičius vadovauja nuo 2005 metų, kai parkas, lankytojų centras pradėjo kilti naujam gyvenimui. Per tą laiką įgyvendinta daug naujų projektų, išdygo ne vienas statinys, pertvarkytos lankytinos vietovės.
Parkas įkurtas 1974 metais. Direktorius sako, kad jis buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS, parko schemą parengė Statybos ir architektūros instituto darbuotojų grupė.
Parko gimtadieniu laikoma kovo 29-oji, kai buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema.
Daug kas keitėsi metams bėgant. Kaip teigia E. Leškevičius, dabar visai kitoks turistų koloritas, visai kitokie jų keliavimo būdai.
Dabar lankytojų sulaukiama iš viso pasaulio. Aukštaitijos nacionalinio parko gamta, jo vaizdais žavėjosi svečiai iš Naujosios Zelandijos, Afrikos, JAV, Kanados, Europos Sąjungos šalių. Ypač parke patinka turistams iš Vokietijos, čia jie dažni svečiai.
Aukštaitijos nacionaliniame parke apsilankiusi „Sekundė“ čia sutiko lietuviško rudens grožiu besižavinčius prancūzus.
83 metų ponia Pjeretė už pažintį su nuostabiu Lietuvos kampeliu sakė esanti dėkinga savo anūkei Florencijai. Mergina pirmoji atrado Palūšę. Į šį kraštą ji, nedaug ką žinodama apie Lietuvą, dar mažiau apie jos regioną Aukštaitiją, prieš keletą metų atvyko padirbėti savanore.
Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro kolektyvo iš karto pamėgta prancūzė nuveikė daug gerų darbų, buvo labai aktyvi, iniciatyvi, per labai trumpą laiką išmoko lietuviškai.
Pasibaigus savanorystės laikui Florencija į Prancūziją nebegrįžo – susipažinusi ir susidraugavusi su panevėžiečių Robertu, dėl jo liko Lietuvoje.
Iš Palūšės prancūzė persikėlė gyventi į Panevėžį. Į Lietuvą pirmą kartą jos aplankyti atvykusius giminaičius Florencija supažindino ne tik su miestu, kuriame gyvena, bet nutarė būtinai aprodyti Aukštaitijos nacionalinį parką.
Po parką vaikščiojo ne tik močiutė, bet ir Florencijos sesuo Aleksandra, ir dėdė Robertas, gyvenantys garsiame, dideliame jūrų prekybos ir žvejybos uoste Bordo. Prancūzams patiko Lietuvos gamta, plačios parko erdvės.
„O dėdę labiausiai sužavėjo lašiniai, jis tiesiog mėgaujasi jais“, – juokiasi Florencija.
Mergina iš Prancūzijos – ne vienintelė Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbusi savanorė užsienietė.
Šiuo metu čia dirba bulgarė Blagovesta. Prieš tai savanoriavo mergina iš Moldovos, be kitų gerų darbų, išvertusi medžiagą apie parką į rusų kalbą. Prancūzas sudarė ir išleido Aukštaitijos nacionaliniam parkui skirtą spalvinimo knygelę.
Gamta besidomintiems, jai neabejingiems jauniems, aktyviems žmonėms visada atsiranda darbo Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
