Šią savaitę prasidėjusi unikali fotomenininkų Marijos Čičirkienės ir Algimanto Aleksandravičiaus organizuota tarptautinė fotobienalė “Panevėžys-Europa 2005” į Panevėžį sukvietė užsienio šalių fotomeno korifėjus. Nuo trečiadienio viena šeima tapusių ir kalbos barjerą peržengusių 14 fotomenininkų dalijasi patirtimi, diskutuoja ir vertina vieni kitų kūrybą, stebi mūsų miestą ir jo gyventojus.
Ką užfiksuos jų fotoaparatai, kokiu žvilgsniu svečiai įvertins Panevėžį, fotografijos meno mylėtojai išvys sekmadienį atidaromoje bienalės dalyvių parodoje “Susipažinkime: Panevėžys!” Kol kas svečiai dar bando pažinti ir prisijaukinti Aukštaitijos sostinę, tačiau ir per kelias dienas jau spėjo patirti nekasdienių akimirkų, pastebėti skurdą, elegantiškai aukštakulniais kaukšinčias moteris ir žavų vaikystės pasaulį.
Į akis krito vargeta
Iš Liublino (Lenkija) atvykusi 28-erių Monika Malec, Liublino fotografų draugijos narė, menine fotografija teigė susidomėjusi dar studijuodama meno istoriją – tuomet teko važinėti po Lenkijos miestus ir įamžinti nepaprastas akimirkas. Jos darbuose vyrauja architektūriniai meno kūriniai, jų detalės, vaizdeliai. Žmonės jos fotografijose atsirado vėliau.
“Kartą pamačiau idealiai apšviestą žmogų. Nuo tada ir pradėjau ieškoti įdomių tipų nuotraukoms”, – pasakojo fotomenininkė. M.Malec nekuria reportažinių fotografijų. Sutikusi įdomų žmogų, visada atsiklausianti, ar gali jį įamžinti. Mergina neslėpė sulaukianti įvairių reakcijų, tačiau atsisakančiųjų beveik nebūna. Įdomių tipažų viešnia iš Lenkijos teigė sutikusi ir mūsų mieste. Fotomenininkė džiaugėsi, kad net kalbos barjeras nesutrukdė įkalbėti panevėžiečius fotografuotis. “Jūsų labai malonūs žmonės”, – komplimento Panevėžio gyventojams nepagailėjo lenkų fotomenininkė.
M.Malec prisipažino: sunkiausia fotografuojant žmones yra tai, kad nuolatos tenka mokytis, kaip perteikti jų būdą. Ieškant įdomių vaizdų, pristatančių mūsų miestą, jai į akis krito prie bažnyčios po savo ryšulius benaršanti vargeta rauplėtu veidu ir žaizdotom rankom. Užkalbintoji iš išmaldos gyvenanti panevėžietė pasirodė esanti rusė. Sulaukusi užsienietės dėmesio moteriškė ryžosi išsipasakoti visą savo gyvenimo istoriją – kaip ištekėjo, kaip vyras bendro gyvenimo pradžioje ją karštai mylėjęs, o vėliau mušti pradėjęs.
Šypsomės daugiau už lenkus
Panevėžietė, prisistačiusi Liudmila Nikolajevna, mielai sutiko būti fotografuojama, nors ir buvo perspėta, kad už tai užmokesčio negaus. “Man nereikia statiškos nuotraukos. Paprašiau, kad ji ir toliau natūraliai raustųsi po savo daiktus”, – apie susitikimą kalbėjo bienalės dalyvė. Panevėžietė nepraleido progos užsienietei padejuoti dėl skurdaus savo gyvenimo. “Nežinau, bet galvoju, kuo galėčiau jai padėti. Jos tokie suplyšę drabužiai, bet nėra galimybės jos aprengti naujais. Mano duoti pinigai taip pat nelabai jai padėtų”, – svarstė, kaip pagelbėti į skurdą įklimpusiai moteriai fotomenininkė. Tačiau M.Malec neprarado vilties, jog ką nors pavyks sugalvoti – iki viešnagės Panevėžyje pabaigos moterys susitarė dar susitikti.
M.Malec neslėpė, kad šis atvejis – pirmasis jos, kaip fotomenininkės, praktikoje. Tačiau, jos teigimu, prie bažnyčios sutikta elgeta nesudarė įspūdžio, kad Panevėžys – vargingas miestas. “Vargetos su miesto įvaizdžio nesieju – visur tokių žmonių galima rasti. Neigiamo įspūdžio tikrai nepadarė”, – tikino fotomenininkė. Viešnia iš Liublino tvirtino pastebėjusi, kad panevėžiečiai šypsosi daug daugiau nei lenkai, o Panevėžys – labai švarus miestas. Tik nustebino jo mažaaukščiai pastatai, tokių Liubline nėra gausu.
M.Malec, be meno istorijos, baigusi ir žurnalistikos studijas. Viešnia džiaugėsi, kad dirbdama radijo žurnaliste ir rengdama reportažus turi galimybę iškelti visuomenės aktualijas ir taip padėti žmonėms. “Įdomu kalbėtis su pašnekovais, o dabar pradėjau rengti reportažus, kuriuose esu tarsi stebėtoja iš šalies”, – apie darbą radijuje pasakojo Monika. Fotomenininkė tikisi, kad ras būdą pagelbėti ir elgetaujančiai panevėžietei.
Idėją “pavogs”
Iš Kalmaro (Švedija) į bienalę atvykusio 56-erių Bertilio Hertzbergo fotografijose – teatro akimirkos. “Jis – mano meilė”, – apie scenos meną kalbėjo B.Hertzbergas. Nors teatras laikomas vienu sunkiausių fotografijos objektų, švedas tikino, kad jam, 25-erius metus išdirbusiam teatro režisieriumi, ši sritis neatrodo sudėtinga. Nors Panevėžyje ponas Bertilis lankosi pirmą kartą, tačiau mūsų miestas švedui seniai žinomas – kažkada buvo planų užmegzti bendradarbiavimo ryšius su J.Miltinio dramos teatru ir pastatyti H.Ibseno “Perą Giuntą”. B.Hertzbergas teigė fotografuojantis tik kitų režisierių darbus, savo – niekada. “Režisūra ir fotografija – du skirtingi dalykai”, – teigė nesistengiantis šių sričių maišyti fotomenininkas.
Nuo 12-os metų pradėjęs fotografuoti ponas Bertilis teigė tokiu būdu “užšaldantis” vaizdus. “Fotografijos – mano protestas prieš mirtį”, – stabdo viską griaunantį laiką švedų režisierius ir fotomenininkas.
Pirmą kartą Lietuvoje besilankantis B.Hertzbergas tvirtino, kad jį nustebino nuoširdūs žmonės – švedai santūresni. “Be to, didelį įspūdį padarė aukštas jūsų fotomenininkų darbų lygis”, – akcentavo svečias iš Švedijos.
Besižvalgančiam po mūsų miestą švedų fotomenininkui į akis krito moterų ypač pamėgti aukštakulniai ir smailianosiai bateliai. “Švedijoje tokių labai nedaug pamatysi”, – tikino vyriškis. Ponas Bertilis juokavo, kad galbūt juos ir pamatysime bienalę užbaigiančioje parodoje eksponuojamose nuotraukose. “Būtinai fotografuosiu moterų kojas”, – šypsojosi švedas ir pridūrė besitikintis, kad dailios lietuvaitės jam bus atlaidžios. Ponas B.Hertzbergas tvirtino, jog Panevėžio fotomenininkų surengta tarptautinė fotobienalė – geniali idėja. “Vogsime ir ką nors panašaus mes darysime”, – prisipažino Švedijos fotografijos korifėjus.
Į akis krito pasaulis vaikams
43-ejų Baltarusijos visuomeninio susivienijimo “Fotoiskustvo” narys Sergejus Budko apie Panevėžį kalbėjo tolerantiškai. “Gražus miestas su savais kontrastais – turtas ir nepriteklius. Bet tai nieko nestebina”, – sakė fotomenininkas. Labiausiai svečią nustebino aptiktas privataus namo kiemas, pilnas spalvingų vaikiškų dekoracijų – piešinių ant sienų, skulptūrų ir pan. “Tokių dalykų dideliame mieste neteko matyti. Bet tai labai malonu”, – stebėjosi S.Budko. Menininkas pasakojo fotografija susidomėjęs 22-ejų. “Paskui iš to užsidirbdavau, kol vėl sugrįžau į meną. Vadinasi, ko nors neužteko, jei sugrįžau”, – svarstė ponas Sergejus.
Svečias iš Baltarusijos juokavo nuotykių patyręs vos atvykęs į Panevėžį. “Kad nefotografuočiau, ko nereikia, jūsų paukščiukas mane paženklino”, – šypsojosi fotomenininkas.
Po JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais, Baltarusiją pavadinusios “paskutine Europos šalyje likusia diktatūra”, viso pasaulio akys nukrypo į šią valstybę. Tačiau, anot S.Budko, Baltarusijoje dar labai stiprus kolektyvizmas. Ir permainomis baltarusiai nesižavi. “Kas dirba, tas neprapuls. O pensininkams gyventi gera – pinigus jie gauna laiku, o pensijos – vienos didžiausių iš NVS šalių. Jie laimingi”, – kalbėjo fotomenininkas.
Ieško nuotaikų
Sekmadienį atidaromoje tarptautinės fotobienalės dalyvių parodoje “Susipažinkime: Panevėžys!” lankytojai pirmą kartą po dešimties metų pertraukos išvys ir Lietuvos fotomenininko klaipėdiečio Remigijaus Treigio darbus – užfiksuotas akimirkas mūsų mieste. Praėjusiais metais R.Treigys, gavęs Roberto Bošo fondo stipendiją, fotografavo Berlyną. Beveik mėnesio darbo Vokietijos sostinėje rezultatas – gimęs fotografijų ciklas “21 diena Berlyne”, eksponuotas Vilniuje, Klaipėdoje ir sugrįžęs į pradžių pradžią – Berlyną. Iki gegužės 14-osios vokiečiams pristatoma jų sostinė užsieniečio akimis.
R.Treigio autentiškose fotografijose – peizažai, natiurmortai. Fotomenininko teigimu, nors juose žmonių nematyti, tačiau jie egzistuoja – gyvena už įamžinto namo sienos, ėję ar dar tik eisiantys nuotraukoje matomu keliu. Kaip teigia autorius, jo darbai – savotiška garso ir vaizdo sintezė. “Nesutinku, kad mano nuotraukos tarsi pasendintos. Tie brūkšniai jose – tarsi senos plokštelės ar daug kartų persukto kino filmo traškesiai”, – sako R.Treigys. Fotomenininkas tvirtino dar nežinantis, kokį savo miestą jo darbuose išvys panevėžiečiai. Tik galintis patvirtinti, kad šį kartą nuotraukų stilius skirsis nuo jam būdingo.
“Kol kas esu tik stebėtojas, o galutinis rezultatas bus matyti paskutinę dieną”, – neskuba R.Treigys. Kol kas fotomenininkas bando prisijaukinti vietas. “Ieškau nuotaikų, ne vaizdų. Fotografavau Berlyną, bet jis juk gali būti visur. Ne vieta svarbiausia”, – tvirtino fotomenininkas.
Ilgą laiką dėstęs Dailės akademijos Klaipėdos fakultete jau metus R.Treigys, kaip pats sako, bando būti laisvu menininku. Anot jo, menas yra ta pati kasdienybė, ne atitrūkimas nuo jos. “Informaciją imi kasdien – savyje ją regeneruoji, kol atiduodi atgal per vaizdą”, – kalbėjo R.Treigys. Vienatvę mėgstantis fotomenininkas net lyjant traukia prie jūros. “Nuo Klaipėdos iki Palangos pajūriu einu dvi valandas nieko negalvodamas, o kitas tris valandas ir mintys užplūsta”, – apie tylius pasivaikščiojimus vienumoje kalbėjo R.Treigys.
Fotomenininkas teigė nesistebįs, kad unikalus bienalės projektas vykdomas panevėžiečių. “Man net įdomu, kad bienalė – Panevėžyje. Jis kitų fotografų akimis dar nėra pakankamai eksploatuotas, o savi jau nebepastebi, ką svetimi gali pamatyti iš šalies”, – apie naujas galimybes kalbėjo R.Treigys.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotraukos B.Hertzbergas tikisi, jog panevėžiečių bienalės idėja bus įgyvendinta ir Kalmare.
