Panevėžys – pasirinkimo kryžkelėje

Po pusės tūkstantmečio kryžkelėje atsidūręs ir drastiškai žmonių netenkantis Panevėžys vėl sprendžia galvosūkį, kaip prie Nevėžio susigrąžinti būrius išvažiavusiųjų.

Panevėžys pradeda švęsti 514-ąjį gimtadienį. Kai prieš daugiau nei penkis šimtmečius Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras, susirūpinęs šio krašto pagonis paversti krikščionimis, pasirašė nurodymą Ramygalos klebonui ant Nevėžio kranto pastatyti bažnyčią, numatė, kad žmonėms pritraukti dvasinio peno neužteks. Po pusės tūkstantmečio kryžkelėje atsidūręs ir drastiškai žmonių netenkantis Panevėžys vėl sprendžia galvosūkį, kaip prie Nevėžio susigrąžinti būrius išvažiavusiųjų.

1503 m. rugsėjo 7-osios raštu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui, tačiau su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia, kovosianti su krašte įsitvirtinusia pagonybe. Mat, kaip rašoma rašte, „pagoniškos gentys šventame miškelyje atlieka savo religines apeigas ir savo dievams degina kvapiuosius sakus“. Kunigaikščio būta įžvalgaus – suprato žmonėms vien maldų nepakaksiant. Dėl to, kaip teigia istoriniai šaltiniai, „žmonių patogumui arba dėl dieviško reikalo, bet ne dėl kitos priežasties“, prie naujos bažnyčios leista Ramygalos klebonui pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir „joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medaus vyną (midų), duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius“.

Maža to, kunigaikštis, suvokdamas verslo svarbą visuomenės suklestėjimui, karčemą ir jos šeimininką atleido „nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti“.

Pilietiškumą neša kaip vėliavą

Kunigaikščio klebonui dovanotoje žemėje dešiniajame Nevėžio krante, dabartinėje Senamiesčio gatvėje, pastatyta medinė bažnyčia ir klebonija. Priešais bažnyčią – turgaus aikštė, joje stovėjo karčema ir aludė su pirtimi. Gyvenvietei prigijo Senojo Panevėžio vardas.

Nors tarp istorikų nusistovėjusi nuomonė miesto įkūrimo data laikyti pirmąjį jo vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose, visgi, pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, tai tėra simbolinis atskaitos taškas, nes dažnai toje vietovėje žmonės gyvenę šimtus ar net tūkstančius metų.

Panevėžio dabartinėje teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, Berčiūnų pilkapiai, siekia dar 7–8 a., o tai yra keliais šimtais metų daugiau nei istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas miesto vardas. Tai rodo, kad dar iki didžiojo kunigaikščio Aleksandro istorinio rašto Ramygalos klebonui dabartinė Panevėžio teritorija buvo gyvenama.

Pasak A. Astramsko, tą įrodo ir pačiame didžiojo kunigaikščio rašte minimos sodybos, karčemos, užtvankos.

Ant Nevėžio kranto iškilus medinei bažnytėlei, o dargi ir karčemai, Panevėžys pradėjo vystytis kaip gyvenvietė, tiesa, ne per didžiausia. 16 a. ji įgavo administracinę galią ir ėmėsi kurtis apskrities įstaigos. Tačiau modernaus miesto bruožai ėmė ryškėti tik 19 a.: pradėta plėtoti prekyba tolimais atstumais, ėmė kurtis kultūros, švietimo įstaigos – Panevėžys tapo ekonomikos ir švietimo centru.

A. Astramsko teigimu, nuo 19 a. vidurio Panevėžys tampo regioninio centru ir tokį statusą sugebėjo išlaikyti iki šiol.

Istoriko teigimu, Lietuvos kontekste Panevėžys išsiskyrė pilietiškumo raiška: 20 a. pirmoje pusėje mieste buvusių pilietinių iniciatyvų, savanoriškų asociacijų veikė gerokai mažiau nei sovietmečiu, tačiau bene tiek pat, kiek jų veikia dabar.

„Pilietiškumą galime kelti kaip Panevėžio vėliavą. Tai labai ryški žymė miesto istorijoje nuo pat praėjusio šimtmečio pradžios“, – pažymi A. Astramskas.

Miestas moteriškėja ir sensta

Aukštaitijos sostinė garsiausiai klegėjo 1993-iaisiais. Tais metais miestas buvo pasiekęs per savo istoriją didžiausią gyventojų skaičių – 132 tūkst. Panevėžiečiams antrąją pusę susirasti savame krašte tuomet nebuvo sudėtinga: moterų būta vos 3 proc. daugiau nei vyrų.

Tačiau jau vos po 7-erių metų gyventojų kreivė smuko žemyn. Statistikos departamento duomenimis, 2001-aisiais mieste beliko 119 tūkst. panevėžiečių.

Dabar šis skaičius Aukštaitijos sostinei – tik siekiamybė. 2017-ųjų pradžioje čia gyveno jau tik 91 tūkst. žmonių. Panevėžys akivaizdžiai moteriškėja ir sensta: damų mieste dabar net 12 proc. daugiau nei vyrų ir net penktadalis (per 20 proc.) panevėžiečių – pensinio amžiaus.

Asociacijos su arkliais ir lėlėmis

Panevėžyje gimusi, po studijų Šiauliuose ir Klaipėdoje į gimtąjį miestą sugrįžusi, bet po 6-erių metų išvykusi į Vokietiją ir tiek pat ten gyvenanti Justė Širmulė pripažįsta, jog kaskart grįžus Aukštaitijos sostinė jai atrodanti vis mažesnė.

Kiekviename jos nueitame etape Panevėžys buvęs vis kitoks.

„Po studijų Klaipėdoje miestas būtų veikiausiai sukėlęs depresiją (atsiprašau panevėžiečių, bet prieš Panevėžį buvę Šiauliai tą skausmingą adaptaciją sušvelnino). Anuomet panevėžiečiai pasirodė susikaustę, ribojantys saviraišką. Atrodė, jog bet koks išskirtinumas Panevėžyje nepriimtinas ir smerktinas“, – pasakojo J. Širmulė.

Visgi, anot jos, į Aukštaitijos sostinę ją traukte traukė mistinė Maestro J. Miltinio dvasia.

„Per režisūros studijas tiek daug teko girdėti apie J. Miltinį iš mūsų gerbiamo dėstytojo aktoriaus Vytauto Anužio, jog rodės, kad pati tame teatre mokiausi. Buvome netiesioginiai J. Miltinio mokiniai“, – pamena Justė.
O šiandien jai Panevėžys labiau asocijuojasi nebe su J. Miltinio dramos teatru, o su kitu miesto kultūros simboliu – Lėlių vežimo teatru.

„Nemoku apsakyti, kaip būna gera kur rajone išvysti tą žirgų traukiamą teatro karietą per gastroles. Man tai kažkas nepaprasto“, – magiško vaizdo neištrynė laikas emigracijoje.

Skanus maistas ir gražios moterys

J. Širmulė atvira: kaskart grįžus į Panevėžį pirmieji įspūdžiai slogūs: labai susenę ir pilki namai, prastos gatvės be skiriamųjų juostų ir dar prastesnė vairavimo kultūra. „Panevėžio gatvėse nėra pakantumo nei kitam vairuotojui, nei dviratininkui, nei pėsčiajam. Ir kažkaip įtartinai nuolat pilnas prekybos centras miesto gale“, – stebisi emigrantė.

Ir visgi, anot jos, nepaisant apleisto ir neturtingo miesto, čia visada labai gražūs žmonės ir švyti net kasdien išsipuošusios moterys.

„Emigravau tikrai ne dėl Panevėžio specifikos. Jei būtų jis nepatikęs, būčiau į kitą miestą išvykusi. Panevėžyje labai jaukios kavinės, skanus maistas bei gėrimai. Nuostabi Senvagė ir visa žalumos apsupta upė. Ir čia gana jauku – nesunku pėsčiomis ar dviračiu į reikiamą vietą nuvykti“, – su melancholiška nostalgija apie gimtąjį Panevėžį kalba J. Širmulė.

Rodikliai suteikia vilčių

Demografines tendencijas šalyje analizuojantys sociologai išskiria Panevėžį kaip sparčiausiai dėl emigracijos nykstantį miestą.

Visgi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai Aukštaitijos sostinei suteikia mažytę viltį.
LLRI duomenimis, Panevėžio socialiniai rodikliai gerėja labiausiai iš didžiųjų savivaldybių: 2016 m., palyginti su 2015 m., nedarbo lygis mieste sumažėjo 1,2 proc. (kaimyniniuose Šiauliuose 0,4 proc.). Ilgalaikių bedarbių Panevėžyje per metus sumažėjo 2,6 proc. (Šiauliuose –1,1 proc.), o socialinės pašalpos gavėjų gretos susitraukė 1,4 proc. (Šiauliuose – 0,5 proc.).

LLRI Lietuvos savivaldybių indekso tyrimo vadovė Aistė Čepukaitė tokius rodiklius sieja su ekonominiu Panevėžio pagyvėjimu. Aukštaitijos sostinėje tiesioginių užsienio investicijų kiekis gyventojui 2015 m. buvo 168 eurais didesnis nei 2014. Tuo metu Šiauliuose šis dydis per tą patį laikotarpį paaugo vos 46 eurais. Pasak A. Čepukaitės, pagal verslo liudijimus dirbančių žmonių gretos Panevėžyje taip pat palyginti gausios. Pernai iš 1000 panevėžiečių pagal verslo liudijimus dirbo 45, o 2015 m. tokių buvo 40. A. Čepukaitės teigimu, bene didžiausias paaugimas tarp didžiųjų savivaldybių. Šiauliuose pernai iš 1000 gyventojų pagal verslo liudijimus dirbo 39.

Tačiau žmonių požiūrį į savo miesto perspektyvą, matyt, geriausiai nusako jų investicijos į ilgalaikį materialinį turtą – būstą, žemės sklypus ir pan. Šiaulių gyventojas pernai į tokį turtą investavo vidutiniškai 2048 Eur, panevėžietis – 1304 Eur.

Išvažiuoti sunku

Jolanta

Viešnia iš Miuncheno

Panevėžys miršta. Net apėjau Laisvės a. pažiūrėti, ar dar čia kas nors veikia. Daug kas mieste pasikeitė, bet darosi niūroka, liūdna. Nebėra to judėjimo, kokio būta prieš dvidešimt metų, kai išvykau į Vokietiją. Dabar grįžtu tik aplankyti tėvelių. Matau, kad mieste daugėja to, ko žmogui nelabai bereikia, – didelių prekybos centrų. O, pavyzdžiui, jaukią kavinukę užėjau vieną. Paklausiau, kas tie malonūs šeimininkai, pasirodo, sugrįžę emigrantai.

Dar labai patiko ir nudžiugino Upytės tradicinių amatų centras: draugiškai priėmė, įdomiai papasakojo ir laiko atsitiktinei lankytojai surado.

Panevėžyje labiausiai trūksta užimtumo. Net žaidimų aikštelės statomos mažiems vaikams, o ką veikti šešiamečiui ir vyresniam? Mielai ir dviračiu pasivažinėtume, jei būtų kur išsinuomoti.

Nesakau, kad visam laikui uždariau duris į Panevėžį. Gal ir nutiks taip, kad kada nors sugrįšiu. Man gera kalbėti lietuviškai, gera prisiliesti prie savųjų tradicijų. Ir nors Vokietijoje baigiau mokslus, turiu darbą, gyvenu daugiau nei 20 metų ir tikrai ten man viskas gerai, bet aš vis dar nežinau, kur mano namai.

Jau artėja laikas grįžti į Vokietiją, o išvažiuoti nesinori. Taip visada būna. Grįžus į Vokietiją ilgainiui tas jausmas nuslopsta, o po kiek laiko – vėl ir vėl sugrįžta. Bet Panevėžyje turbūt jau nebegalėčiau ilgai gyventi.

Miestui trūksta švaros

Elvyra

Gimtadienį miestas švenčia su šūkiu „Panevėžys atsinaujina“. Labai malonu, kad pakviesti koncertuoti tikrai geri atlikėjai, liaudies meno kolektyvai. Bet labai norėtųsi, kad Panevėžys atsinaujintų ne tik kultūrine prasme. Mieste ypač trūksta tvarkos ir švaros, tas ypač į akis krenta pavažinėjus po Lietuvą, o su Latvijos miesteliais negalime nė lygintis. Aišku, elementari miesto švara ne tik nuo valdžios, o nuo kiekvieno panevėžiečio priklauso.

Panevėžyje gyvenu 35-erius metus. Kokie suėjimai vykdavo Respublikos g. „Pavasarėlio“ kavinėje! Šeštadieniais, ypač pavasariop, ten kiek jaunimo šurmuliuodavo! Į „Garso“ kino teatrą bilietų nebūdavo galima gauti. Todėl dabar matant tuštėjantį miestą labai liūdna ir skaudu.

Konservų fabrikas, toks gražus paveldo pastatas, griūna akyse medžiais apaugusiu stogu. J. Balčikonis, kalbininkas, lietuvių kalbos tvarkytojas, kiek laiko sėdėjo apaugęs karklais, geriau iš viso paminklo nebūtų statę, jei prižiūrėti neišgali.

Žavi kaimyninė Latvija

Justina Valickienė

Kai grįžau iš Anglijos, Panevėžyje atrodė niūru, bet įsivažiavau ir dabar man čia gera gyventi. Matau, kad miestas atsinaujina, nors, deja, kol kas labai po truputį. Valdžia turėtų suprasti, kad miestas – ne tik jo centras, ne vien Senvagė ir Laisvės a. Gyvenamuosius mikrorajonus irgi reikia tvarkyti – prižiūrėti želdinius, dažnai pjauti žolę. Deja, tvarkinga tik centrinė dalis.

Panevėžyje trūksta traukos vietų. Svečią iš užsienio nebent į Senvagę galima nuvesti. Norėtųsi jaukių kampelių šeimoms, kad būtų kur kavos išgerti, knygą paskaityti, vaikams pažaisti. Panevėžio žaidimų aikštelės nė iš tolo neprilygsta toms, kokiose vaikai žaidžia Ventspilyje. Savivaldybės darbuotojams vertėtų nuvažiuoti pasidairyti bent į Bauskę. Miestelis su vos 14 tūkst. gyventojų, o kaip nuostabiai sutvarkytas ir kiek turistams pritaikytų lankytinų vietų: pilys, muziejai – yra ir kur nueiti, ir į ką pažiūrėti. Todėl dažnai su šeima laisvalaikį leidžiame Latvijoje.

Labai norėtųsi, kad Panevėžys iš tiesų atsinaujintų, nebūtų numarinti geri sumanymai, kad S. Eidrigevičiaus menų centro idėja nežlugtų.