Panevėžys atsisveikino su ilgamečiu vadovu

Panevėžyje į paskutinę kelionę išlydėtas ilgametis jo vadovas Bronius Kačkus.

Su velioniu atsisveikinti ir atiduoti pagarbą susirinko ir miesto gyventojai, ir dabartiniai vadovai.

Amžino poilsio B. Kačkus atgulė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, kur jau ilsisi jo žmona ir dukra.

„Aš visą gyvenimą labai stengiausi, kad gera būtų panevėžiečiams, kad šis miestas klestėtų, kad jame gyvendami jaustumės laimingi“, – yra sakęs B. Kačkus.

Nuo inžinerijos iki kulinarijos

B. Kačkus gimė 1929 metais Kauno rajone, Garančiškėje.

Kauno politechnikos institute įgijo maisto pramonės inžinieriaus technologo specialybę.

Karjerą Panevėžyje būsimasis jo vadovas pradėjo Cukraus fabrike.

B. Kačkus „Sekundei“ yra pasakojęs, kad į Panevėžį važiavęs noriai, nes fabrike jau buvo atlikęs praktiką. Tiesa, atsisveikinti su Kaunu nebuvo lengva – laikinojoje sostinėje dar kuriam laikui pasiliko būsimoji žmona Janina Regina, tuomet dar tebestudijavusi Kauno medicinos institute.

Panevėžyje B. Kačkus kurį laiką dirbo Cukraus fabriko inžinieriumi, vėliau paskirtas direktoriumi. Jis yra pasakojęs, kad Panevėžyje tuo laiku buvo tik 29 inžinieriai, baigę aukštuosius mokslus, tad juos subūrė į miesto inžinierių klubą.

Meninė veikla B. Kačkų lydėjo visą laiką: pats dainavo įvairiuose choruose, grojo. Tad ir Cukraus fabrike subūrė chorą. Domėjosi ir fotografija, mieste organizuodavo technikos dienas, rimtos muzikos pirmadienius ir pan.

B. Kačkus išleido keletą knygų, tarp jų – ir kulinarinių.

Širdį paliko Panevėžyje

Po kelerių metų vadovavimo Cukraus fabrikui B. Kačkus paskirtas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininku – tai daugmaž atitiktų dabartines mero pareigas.

„Aš, 34-erių metų vyras, ir nenorėjau, ir bijojau tų pareigų. Bet mano nerimas niekam nerūpėjo. Paskyrė – turėjau imtis darbo. Ir dirbau jį kone ketvirtį amžiaus – dvidešimt ketverius metus“, – „Sekundei“ yra pasakojęs B. Kačkus.

1963-iųjų kovą jam pradėjus eiti naująsias pareigas, augantis pramonės miestas Panevėžys turėjo 60 tūkst. gyventojų.

Po bemaž ketvirčio amžiaus, 1987-aisiais, panevėžiečių jau buvo 120 tūkstančių, pristatyta gamyklų, mokyklų, daugiabučių, gydymo įstaigų, pasodintas Kultūros ir poilsio parkas.

Palikęs dvigubai išaugusį miestą, B. Kačkus išvyko dirbti ir gyventi į sostinę.

Tačiau, kaip yra tvirtinęs „Sekundės“ žurnalistams, širdį paliko Panevėžyje.

Išvykęs gyventi į Vilnių, vadovavo sostinėje susikūrusiam Vilniaus panevėžiečių klubui „Nevėžis“. Jis neslėpė, kad dar tebegyvendamas Panevėžyje ne kartą sulaukęs pasiūlymų užimti aukštas pareigas sostinėje, tačiau atsisakydavęs.

Vizitinė kortelė

B. Kačkaus vadovavimo miestui dešimtmečių bene ryškiausia palikta žymė – Panevėžio vizitine kortele tapusi Senvagė.

Ilgą laiką ši vieta buvo miesto piktžaizde – pelke, pilna mašalų ir verčiamų šiukšlių. Kol galop 1972 metais imtasi ją tvarkyti.

„Žmonės ten mesdavo viską, kas nereikalinga, versdavo atliekas. Miesto centre pasidarė šiukšlynas. Atsimenu, kai pastatėme „Nevėžio“ viešbutį dabartinėje Laisvės aikštėje, svečiai, ypač maskviečiai, sakydavo, kad jiems trukdo Senvagėje kurkiančios varlės. Pagalvojome, kad būtinai reikia šią vietą sutvarkyti. Pagal miesto generalinį planą ten buvo numatyta poilsio zona – nedidelis skverelis. Pasamprotavome, kad vis tiek įrengiant skverą reikės išvežti atliekas, nusprendėme daryti baseiną“, – „Sekundei“ yra pasakojęs B. Kačkus.

Darbai vyko ilgai, kone dešimtmetį. Tvarkant tuometę miesto piktžaizdę, į kurią panevėžiečiai versdavo šiukšles ir stengdavosi apeiti ratu, išvežta tonos atliekų, vietomis buvo taip gilu, kad net ekskavatoriai skendo. Darbai vasarą beveik nevykdavo, nes melioratoriai turėjo dirbti tiesioginius darbus, tad Senvagėje technika ūždavo dažniausiai rudenį ar žiemą.

Nauja panevėžiečių traukos vieta baigta tvarkyti 1981 metais.

Pelkės vietoje atsirado trijų hektarų vandens telkinys su sala. Įrengtas fontanas, šviestuvai, mažoji architektūra. Būtent ši rekonstrukcija suformavo dabartinį vaizdą.

Istoriją suguldė į knygą

Paskutinį kartą su panevėžiečiais B. Kačkus susitiko Panevėžio 519-ojo gimtadienio išvakarėse G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatydamas knygą „Dvidešimt metų drauge. Puoselėjant gimtojo miesto atmintį“, išleistą kartu su bičiule, iš Panevėžio kilusia Rita Aleknaite-Bieliauskiene.

Abu Vilniaus panevėžiečių klubo nariai į jos puslapius sudėjo dviejų dešimtmečių savo veiklos istoriją.

„Tebus ši knyga mūsų dovana Panevėžio gimtadieniui“, – linkėjo B. Kačkus.