Panevėžyje leis dvasiai pasivyti kūną

Italas kunigas ir vienuolis Aleksandras Barelis Lietuvą vadina savo namais, o Panevėžį – ramybės uostu po ilgametės tarnystės Vilniuje.

Misijas kadaise įsivaizdavęs Afrikoje ar Azijoje, jis jau beveik tris dešimtmečius tikėjimo šviesą skleidžia Lietuvoje.

Per tą laiką spėjo tapti Lietuvos piliečiu ne tik pagal dokumentus, bet ir širdimi.

Žurnalo redaktorius, jaunimo sielovadininkas, piligrimų gidas ir misionierius leidžia sau pirmą kartą šiek tiek sulėtinti tempą – metams persikėlė į Panevėžį, kur, kaip pats sako, leis dvasiai pasivyti kūną.

Namai – visas pasaulis

Kunigas, vienuolis salezietis Aleksandras Barelis iki šiol į Panevėžį buvo atvykęs tris kartus.

Į Aukštaitijos sostinę važiavo atsiimti Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“.

Kitą kartą porai dienų į Panevėžį buvo atvežęs saleziečių vienuolijos įkūrėjo, šventojo Jono Bosko palaikus.

Ir trečiąkart lankėsi, kai mieste vyko Lietuvos katalikiškojo jaunimo dienos.

„Mums, vienuoliams, namai yra visas pasaulis, o mūsų tėvynė – Dangus.“

Kun. A. Barelis

O nuo šio rugsėjo kunigas Aleksandras – panevėžietis.

„Iš tiesų mums, vienuoliams, namai yra visas pasaulis, o mūsų tėvynė – Dangus“, – šypsosi italas kunigas.

Jis sako Panevėžį pasirinkęs vieta metus truksiančiam poilsiui po beveik ketvirtį amžiaus tarnystės Vilniuje.

Misijų laukas Lietuva

Kunigas Aleksandras teigia esantis misionierius. Jau trys dešimtmečiai jo misijų laukas – Lietuva.

„Kol dar Italijoje studijavau, kad tapčiau kunigu, įsivaizdavau, jog misijoms vykstama kur nors į Afrikos, Azijos šalis. Nebūčiau pagalvojęs, kad katalikiškai Lietuvai reikia misionierių. Dabar suprantu, kad tikėjimą skleidžiančių žmonių reikia ir Lietuvai, ir mano gimtajai Italijai, taip pat ir visai Europai“, – tvirtina dvasininkas.

Lietuvoje A. Barelis kunigauja jau 27-erius metus. Iki tol į mūsų šalį atvykdavo keliems vasaros mėnesiams, tikėjimą skleidė bendraudamas su Alytaus, paskui Kauno jaunimu.

Pirmoji jo kunigiškos tarnystės Lietuvoje vieta buvo tapęs Kaunas, vėliau persikėlė į Vilnių.

Dabar kunigas Aleksandras Panevėžyje.

Pasak dvasininko, vienuolių saleziečių pašaukimas, jų misija ir yra Dievo žinią pirmiausia skleisti jaunimui. Šią vienuoliją įkūrė taip pat italas, gyvenęs XVIII amžiuje, Jonas Boskas. Katalikų bažnyčia jį yra pripažinusi šventuoju.

O jo įkurta kongregacija saleziečiais pavadinta dėl kito šventojo – Pranciškaus Salezo. Karšto būdo Jonas Boskas iš pastarojo išmoko kantrybės ir ramumo. Tokiais tapti visą gyvenimą mokosi visi saleziečiai.

Kunigu įšventintam A. Bareliui vykti į Lietuvą skleisti salezietiškos dvasios pasiūlė šios vienuolijos vyresnybė.

„Nors italų ir lietuvių kalbos yra skirtingos, neturi jokių panašumų, man ir suprasti lietuviškus žodžius, ir prabilti lietuviškai pavyko Lietuvoje pagyvenus pusmetį. Iš pradžių kalbos mokiausi iš žodyno, vėliau, žinodamas kelių žodžių reikšmę, skaitydamas pradėjau suprasti visą sakinį. Dabar žmonės man sako, kad lietuviškai kalbu puikiai“, – šypsosi kunigas A. Barelis.

Kunigas redaktorius

Be to, kad yra kunigas, A. Barelis – ir žurnalistas.

Jau ketvirtį amžiaus jis leidžia žurnalo „Saleziečių žinios“ lietuvišką variantą, yra jo redaktorius. Šis žurnalas leidžiamas 57 pasaulio kalbomis.

„Ne kartą manęs klausė, kam reikia žurnalo, spausdinto žodžio, jei galima viską sudėti į internetinę svetainę. Tačiau ir tyrimai rodo, ir pats puikiai suvokiu, kad popieriuje išspausdintą žodį žmonės geriau įsisąmonina nei perskaitę kompiuterio ekrane. Skaitant popieriuje, paprasčiau stabtelėti, nukreipti mintis apmąstymui“, – įsitikinęs.

Kunigas Aleksandras teigė dabar rengiantis „Saleziečių žinias“, kuriose bus 2026-ųjų kalendorius. Jose bus ir tekstų, supažindinsiančių su italės vienuolės salezietės Marijos Tronkati gyvenimu. Šią vienuolę popiežius Leonas XIV spalio 19-ąją turėtų paskelbti šventąja.

„Medžiagą, kurią surinkau apie seserį Mariją, išsiunčiau visiems pasaulyje leidžiamų „Saleziečių žinių“ redaktoriams“, – sako dvasininkas.

Lietuvoje savas

Kunigas Aleksandras pasidžiaugė, kad prieš 21-erius metus tuometis šalies prezidentas jam suteikė Lietuvos pilietybę.

„Dabar turiu dvi – Italijos ir Lietuvos pilietybes. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje esu savas“, – teigia pašnekovas.

Jo darbas su jaunimu, skatinant savanorystę bei pagalbą, ne kartą buvo įvertintas. Už šią veiklą A. Bareliui įteiktas G. Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“, o Vilniaus savivaldybė apdovanojusi šventojo Kristoforo statulėle.

Šiemet prezidentas Gitanas Nausėda kunigui A. Bareliui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių. Taip įvertintas šio dvasininko išskirtinis indėlis Lietuvai ir dvasinė lyderystė.

„Ką darau, darau tikrai ne dėl apdovanojimų. Bet neslėpsiu, jų gauti yra malonu. Tai tavo darbo pripažinimas, įrodymas, kad tai, ką darai, darai gerai ir to reikia žmonėms. Beje, kai prezidentas įteikė apdovanojimą, parapijiečiai Vilniuje džiaugėsi taip, tarsi patys būtų apdovanoti. Smagu buvo“, – šypsosi kunigas.

Darbuosis mažesniu tempu

Kun. A. Barelis neslepia, kad darbai, už kuriuos buvo apdovanotas, kiek nuvargino.

Tad kreipėsi į Panevėžio vyskupijos ganytoją vienuolį pranciškoną Liną Vodopjanovą ir papasakojo apie nuovargį.

„Vyskupas Linas išsyk suprato mane ir pasiūlė metams atvykti pailsėti į Panevėžį. Gavau butą Švenčiausiosios Trejybės parapijos namuose, į kurį ir atvažiavome kartu su šuneliu Margiu“, – sako kunigas.

Visgi dvasininko poilsis nebus gulėjimas ar sėdėjimas.

Ilsėtis, pasak kunigo Aleksandro, tai daryti tą patį, ką darei, bet darbuotis mažesniu tempu.

„Afrikiečiai pasakoja, jog nutinka taip, kad dvasia nebepaveja kūno. Tai reiškia, kad puolam, dirbam, triūsiam nebegalvodami. Todėl turime sustoti ir pamąstyti. Tą aš ir darysiu Panevėžyje“, – teigia kun. A. Barelis.

Tarnauti jis žada Švč. Trejybės bažnyčioje.

Ar tuoks, krikštys bei laidos, pasak kunigo Aleksandro, dar tarsis su šios bažnyčios rektoriumi Pavelu Andžejevskiu. Ar, be to, kad toliau leis „Saleziečių žinias“, imsis ir kitos veiklos, dar svarstysiantis.

Pasigenda nuomonių gausos

Apie Panevėžį kunigas Aleksandras teigė dar negalintis daug pasakyti.

Jis tvirtina iš ankstesnių apsilankymų patyręs, kad Panevėžys anaiptol ne provincialus miestas, o jo žmonės – šviesūs, draugiški, paslaugūs.

Paprašytas palyginti italus su lietuviais, dvasininkas sako pastebėjęs, lietuviai ne taip greitai leidžiasi į draugystę.

„Tačiau nereikia apsigauti. Italai itin draugiški tik iš pirmo žvilgsnio, vos susipažinę vieni kitus vadina bičiuliais. Tačiau greitai tokios draugystės išblėsta. Lietuvoje, kad taptum bičiuliu, turi praeiti bent jau pusmetis, bet per tiek laiko draugystė dažniausiai tampa tikra“, – dėmesį atkreipė kunigas.

O Italijos ir Lietuvos žiniasklaida, dvasininko nuomone, skiriasi.

Didelėje Italijoje daug leidinių, tad juos skaitydamas ar tik užmetęs akį gali susidaryti aiškesnį įvykių vaizdą.

„Mažoje Lietuvoje leidinių mažai, tad nedaug ir išsakytų skirtingų nuomonių. Sakyčiau, trūksta pliuralizmo“, – mano kun. A. Barelis.

Jis svarsto, kad nelengvai išgyvendama Lietuvos žiniasklaida vaikosi pigių sensacijų, tad dvasininkas pasigenda analitinių, mąstyti skatinančių straipsnių.

„Spalio 4-ąją Vilniaus Gedimino prospektu žengė kelių tūkstančių žmonių eisena, jos tikslas – pasisakyti už žmogaus gyvybę nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties. Išėjo tūkstančiai, tačiau tai nesensacingas įvykis, neradau jo aprašymų“, – konstatavo kunigas.

Atsigauna vesdamas ekskursijas

Pats būdamas žiniasklaidos atstovas, dargi – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, kunigas A. Barelis tvirtino nežiūrintis televizijos laidų.

Žinias apie pasaulio įvykius jis susirenka iš interneto.

„Televizorių kartais įsijungiu, kai rodo serialus. Jų žiūrėjimas man – savotiškas poilsis“, – pripažįsta kunigas.

Ilsisi jis ir išėjęs pasivaikščioti su Margiu.

Senutėlis ligotas Margis liko našlaitis mirus ankstesniems šeimininkams. Gyveno jis keliose prieglaudose, kol prieš septynerius metus šunelį priglaudė kunigas Aleksandras.

Dabar Margiui jau 14 metų.

Dėl turimos alergijos šuo negali ėsti mėsos ir žuvies, tad kunigui tenka rūpinti specialiu ėdesiu augintiniui.

„Margis atrodo labai mielas šuo, bet iš tiesų toks nėra. Ypač nepažįstamiems“, – perspėjo pašnekovas.

Prie žmonių Margį šeimininkas paprastai kalbina lietuviškai, o kai lieka vienu du, į keturkojį prabyla itališkai.

Paklaustas apie pomėgius, kunigas Aleksandras pasisakė mėgstantis būti gidu.

Pažįstamiems italams jis mielai aprodo Lietuvą, o lietuviams – savąją šalį.

Šiemet į Romą jis lydėjęs dvi piligrimų grupes.

Šypsosi prisiminęs, kaip jaunimo grupė tarstelėjo nebespėjanti eiti jam, jau nebejaunam, iš paskos.

„Atsakiau, kad aš greitas, nes esu gidas. Vesdamas ekskursijas atsigaunu“, – sako dvasininkas.

O paprašytas palyginti savo tautiečių ir lietuvių tikėjimo gilumą, kunigas A. Barelis atsakė, kad žmonės vienodi visur.

Jis yra misionierius ir siekia, kad žmonių tikėjimas būtų ir tikras, ir gilus, o ne tradicinis, kai į bažnyčią per šventes einama dėl to, kad daugelis taip daro.