Panevėžyje atidaryta paroda, kuriai akstiną suteikė … viena ypatinga dėžutė. Tiksliau – visai nemaža dėžė.
Prieš 125-erius metus ją Panevėžio, Kėdainių bei Radviliškio apylinkių, vadintų Liaudos žeme, bajorai padovanojo garsiam Lenkijos rašytojui, Nobelio literatūros premijos laureatui, Henrikui Senkevičiui, romano „Tvanas“ autoriui.
Į dėžutę bajorai sudėjo romane užfiksuotų šio regiono vietovių nuotraukas ir dovanotojų sąrašus.
O panevėžiečių istorikų surinkta medžiaga apie tai, kas buvo toje dėžutėje, virto tikrai įspūdinga paroda.
Intriguojanti dovana
Panevėžio dailės galerijoje eksponuojamą parodą „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ parengė Panevėžio kraštotyros muziejus.
Tokio masto parodai muziejus pristigo savų patalpų.
Atėjusius apžiūrėti parodos pirmiausiai pasitinka … upė – dešinysis Nevėžio intakas Liauda, dar kitaip pavadinama Liaude.
Išteka Liauda Radviliškio rajone netoli Pociūnėlių, vinguriuoja per Panevėžio rajoną ir įteka į Nevėžį netoli Kėdainių rajone esančio Surviliškio.
Įžengus į Liaudą – mėlyną paklotą ant Dailės galerijos grindų, paėjėjus juo ir praskleidus galerijos vidury pakabintas mėlynas užuolaidas, prieš akis atsiveria savotiškas lobis: maždaug lagamino dydžio originali, 1900 metais Lenkijos rašytojui H. Senkevičiui dovanota meniška dėžutė, papuošta Vyčiu, o jo „spinduliuose“ įrašyti „Senkevičiaus Liaudos“ vietovių pavadinimai.
Dėžutės viduje – panevėžiečio fotografo Mečislovo Puhačevskio darytų 30 nuotraukų vietovių, aprašytų H. Senkevičiaus garsiajame romane „Tvanas“: Panevėžio rajone esantys Vadaktai, Mitriūnai, Upytė, Krekenava, Radviliškio rajonui dabar priklausantys Pociūnėliai ir kitos.
Į dėželę įdėti ir dovanotojų sąrašai – 152 asmenų, dauguma lenkų bajorų, bet ir keleto lietuvių, tarp jų Vasario 16-osios akto signataro Kazimiero Šaulio pavardės.
Taip pat iš Rodų dvaro Panevėžio rajone kilusio dailininko, H. Senkevičiaus bičiulio Romano Švoinickio akvarelių.
Keliama versija, kad jis ir buvo šios dovanos iniciatorius.
Ši, dabar ypatingą istorinę vertę turinti, dovana rašytojui įteikta jo kūrybinės veiklos 25-mečio proga.
Tai – vietos bajorijos padėka rašytojui už šio krašto, istorinės Liaudos žemės, išgarsinimą.
Laiko pėdsakais
Apie tai, kad H. Senkevičiaus memorialiniame muziejuje Oblengoreke, Lenkijoje, saugomas Panevėžiui ypatingas istorinis artefaktas – Liaudos krašto bajorų dovanota dėžė su Vyčiu, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas išgirdęs iš Varšuvos universiteto profesorės Inesos Šulskos.
A. Astramskui parūpo palyginti, kaip 1900-aisiais atrodė rašytojui dovanotose nuotraukose užfiksuotos šio krašto vietovės ir kas jose išlikę iki šių dienų.
Prasidėjo abiejų šalių istorikų bendradarbiavimas, parengtas projektas tyrinėjimams atlikti, gauta lėšų iš Lietuvos kultūros tarybos bei Panevėžio miesto savivaldybes ir imtasi darbo.
Panevėžio muziejininkai važinėjo po tas pačias vietoves, kurios fotografuotos prieš 125-erius metus, ir vėl darė jų nuotraukas.
Ieškodama romane minimų statinių, muziejaus komanda dažnai aptikdavo tik menkų buvusią didybę menančių pėdsakų: sunykusios dvarvietės parko senų medžių, pamatų akmenų ar tik plyną lauką. Toks likimas ištiko Liubičiaus, Vadaktų, Valmontavičių dvarus.
Mitriūnuose ir Vadaktėliuose istorikus pasitiko nykstantys dvarų pastatai. Su niokojančia laiko galia bando kovoti kai kurių aplink Upytę buvusių dvarų gaivintojai. Pačioje Upytėje Bistramams priklausiusio dvaro rekonstruotame svirno pastate dabar įsikūręs Upytės tradicinių amatų centras, jo reikmėms priklauso ir pusė pagrindinio gyvenamojo namo pastato, kitoje pusėje – privatūs butai.
Pastebėta, kad daugiau nei šimtmetį išstovėjo H. Senkevičiaus romane aprašytos bažnyčios.
Krekenavoje, Vadaktuose, Pociūnėliuose jos per šimtą metų beveik nepakito, Vadaktėliuose – perstatyta 1910 metais, o prieš 120 metų dvarininkų užsakymu fotografuota Upytės bažnyčia atrodo lygiai taip pat, kaip ir dabar.
Istoriniame romane meilės intriga
H. Senkevičiaus romanas „Tvanas“ išleistas 1886 metais. Autoriui tuomet buvo vos 40 metų.
Romane pasakojama apie laikus, kai į Abiejų Tautų Respubliką iš vienos pusės plūdo rusai, o iš kitos – švedai.
Pagrindiniai romano veikėjai yra iš Liaudos krašto.
Kūrinys pradedamas Panevėžio krašte buvusių Liaudos bajorkaimių ir vienkiemių bei jų gyventojų aprašymu: „…visi Liaudos paupiai buvo kaišyte nukaišyti vadinamomis „akalyčiomis“, arba paprastai kalbant, bajorkiemiais“.
Taip romane „Tvanas“ apibūdinami Liaudos dvarų gyventojai: „Tai buvo karingi bajorai, nepaprastai pamėgę ricierių amatą, bet užtat apie Seimelių kalbą ir darbą – mažai nusimanė. Jie težinojo, kad Jonas Kazimieras – karalius, gyvena Varšuvoje, Radvila – etmonas, Glebavičius – seniūnas Žemaičiuose, o ponas Bilevičius – Vadaktuose. Galingiems Biržų oligarchams (Radviloms – red.) ponas Bilevičius buvo daugiau bičiulis negu valdinys.“
„Tvano“ siužeto centre – Vadaktų dvarininkaitės Aleksandros Bilevičiūtės ir Oršos vėliavininko, kuriam testamentu užrašomas Liubičiaus dvaras, Andrzejaus Kmicico meilės istorija.
Pagal H. Senkevičiaus kūrybą Lenkijoje pastatyta nemažai kino filmų. Ekranizuotas ir romanas „Tvanas“.
Smulkiųjų bajorų valdos
Tikrų žinių, ar pats H. Senkevičius yra lankęsis Liaudos žemėje, nesama. Manoma, kad apie šias vietoves, jose sklandančias legendas, gyventojus rašytojui išsamiai papasakojęs bičiulis dailininkas R. Švoinickis.
Romano populiarumas Liaudoje buvo milžiniškas. Skaitytojai stebėjosi kruopščiu jų aplinkos aprašymu, atpažindavo vietovardžius ir personažus. Tai sukūrė iliuziją, kad rašytojas puikiai pažinojo kraštą ir aprašė realiai gyvenusius žmones, su kuriais vietos bajorai netgi ėmė tapatintis.
Parodos „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ ekspozicija suskirstyta į atskiras erdves. Vienoje jų – smulkaus bajoro menė.
Liaudos žemėje gyveno būtent smulkieji bajorai, kurie valdė nuo kelių iki keliolikos hektarų žemės. Dažno jų buitis neką tesiskyrė nuo prasigyvenusio valstiečio.
Tačiau smulkieji bajorai buvę laisvi Abiejų Tautų Respublikos žmonės, turėję teisę balsuoti.
„Liaudos žemė – tai bajorkaimiai, kitaip – akalicos. Kūrėsi jie stichiškai, smulkieji bajorai gyveno vienas netoli kito. Beje, Liaudos žemėje bajorkaimių tinklas buvo platesnis nei kitose vietose“, – pažymi A. Astramskas.
Anot jo, muziejininkų misija – atskleisti užmirštas, nežinomas temas. Viena tokių yra ir bajoriškasis paveldas.
