Šimtmečius skaičiuojančioje Ramygaloje Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios keitė viena kitą, kol tikinčiųjų lėšomis – be rėmėjų pagalbos – pastatyta dabartinė, garsėjanti penkių amžių sulaukusiu varpu ir turtinga praeitimi.
Norintiesiems geriau ir giliau pažinti vienintelį Panevėžio rajono miestą – Ramygalą reikėtų jame atsidurti per patį vidurdienį. Tada, kai kiekvieną mielą dieną skamba pačiame miesto centre stūksančios didelės raudonos bažnyčios varpas.
Per patį šiokiadienio skubėjimą netikėtai išgirsti varpo dūžiai nustebina ir skatina pasidomėti ne tik bažnyčios bei jos tradicijų, bet ir viso šio krašto istorija.
O sekmadieniais, kai varpų gausmas kitur įprastesnis, Ramygala skamba ypatingai – visais trimis Šv. Jono bažnyčios varpais.
Ramygalos klebonas Alfredas Puško sako, kad visi trys Arkangelo Mykolo, Apaštalo Povilo ir Jono Krikštytojo vardais vadinami varpai draugėn suburti ne taip seniai.
Anksčiau čia skambėjo vienintelis, bet užtat ypatingas – daugiau kaip prieš 500 metų Prūsijoje nuliedintas, vienas seniausių ir didžiausių varpų Lietuvoje.
Jis vertas išskirtinės pagarbos. Kaip pasakoja klebonas, 2021-aisiais, kai arkangelui Mykolui sukako 500 metų, tokio pat amžiaus sulaukė ir vienos lenkų bažnyčios varpas.
„Visa Lenkija iškilmingai minėjo tą svarbią progą, o apie tokio pat amžiaus Ramygalos varpą retas Lietuvoje buvo girdėjęs“, – sako dvasininkas.
Todėl imta tokią klaidą taisyti ir surengta varpo jubiliejaus šventė.
Kadaise Margarita vadintas, paskui Arkangelo Mykolo vardu perkrikštytas varpas minint jubiliejų suskambo naujai.
Per 500 metų daug patyręs ir nukentėjęs varpas buvo atnaujintas, pakeistas jo liežuvis, o permontavus jį laikiusią seną konstrukciją, bažnyčios bokšte vėl įsiūbuotas.
Ir legendos, ir tiesa
Po šių iškilmių netrukus buvo įsigyti ir pašventinti du nauji parapijos varpai, pavadinti Apaštalo Povilo ir Jono Krikštytojo vardais.
Apaštalo Povilo vardą gavusįjį savo gimtajai parapijai dovanojo monsinjoras kun. Povilas Miškinis, o Jono Krikštytojo varpą nupirko pats klebonas A. Puško.
Visi trys tikėjimo šaukliai kartu pirmą kartą suskambėjo prieš porą metų birželio mėnesį per Šv. Jono Krikštytojo atlaidus.
Dabar visi trys varpai eina savo tarnystę, darniai sutaria ir kviečia miesto svečius išsamiau pasidomėti senosios parapijos bažnyčių varpų istorija.
Apie juos net legenda žinoma. Sakoma, kad kadaise nuliedintus senosios Ramygalos bažnyčios varpus pavadino Jonu, Petru ir Kondrotu.
Vežant tuos varpus per Upytę tiltas įlūžęs. Kondrotas įkritęs į vandenį ir paskendęs.
Kiti du varpai, jau savo vietoje atsidūrę, tarp savęs vis tarsi šnekėdavosi. Miestiečiai iššifravo jų kalbą: vienas varpas sako: „Jonai“, kitas atsiliepia: „Petrai“ ir abu prisimena: „Kondrotas nuskendo.“
Skambūs ir skardūs buvę tų varpų balsai, net per aštuonis kilometrus aplinkui girdėdavosi.
O tikrovėje taip pat būta skaudžių faktų.
1944 metų liepos pabaigoje traukiantis vokiečiams, užėję rusų kareiviai šaudė į taikinį bažnyčios bokšto lange ir tą bokštą padegė.
Nukentėjo ten kabėję du varpai, vienas išsilydė, antrasis krisdamas perskilo. Ant nukritusiojo buvo matyti data – 1765 m.
Praėjus geram dešimtmečiui po gaisro, 1956-aisiais, tuomečio klebono Petro Tarulio rūpesčiu bažnyčios bokštas atstatytas.
Darbštūs žmonės
Senas Ramygalos kraštas apipintas daugybe legendų, išsaugojęs gražių prisiminimų, tik gaila, kaip sako klebonas, kad vis dažniau akcentuojama, jog Ramygala – tik ožkų kraštas, nors iš tikrųjų džiaugtis ir didžiuotis turi daugiau kuo.
Ir pirmiausia – darbščiais krašto žmonėmis, pavertusiais pelkėtas nederlingas žemes, apleistą vietovę gražiu patraukliu kraštu.
Tiesa, ožkų Ramygaloje būta – apylinkės buvo apsuptos pelkių, durpynų, žemės tiesiog skendėjo balose, tad suprantama, kad tokioje vietoje ganyklų buvo mažai. Karves išlaikyti, jas ganyti, šienu aprūpinti nebuvo taip paprasta. Ožkelės – kitas reikalas. Jos ir buvo pagrindinės maitintojos.
Dar vienas išskirtinis Ramygalos praeities bruožas – arkliai. Jie čia laikyti mažųjų veislės, žemi, kad būtų lengviau išmaitinti, kad pelkėtomis vietovėmis žingsniuodami neklimptų.
Su tais arkliukais į Panevėžio ar kitus turgus ramygaliečiai ir vykdavo.
Būdavo, kad jiems atvažiavus kiti pasišaipydavo: „Ko čia su ožkomis važinėjate, ar arklių neturite?“
Paminėta valdovo
Domėtis Ramygalos istorija klebonas A. Puško pataria pradėti ne nuo bažnyčios pastato, kuris nėra nei labai senas, nei išskirtinis, o nuo parapijos įkūrimo.
Juk būtent Ramygalos parapija davė pradžią Panevėžio miestui ir jo regionui atsirasti.
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras 1503 m. rugsėjo 7 d. raštu žemes tarp Nevėžio ir Lėvens padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos kleboną įpareigojo pastatyti bažnyčią bei įsteigti karčemą.
„Garsiajame valdovo Aleksandro laiške svarbiausias veikėjas yra Ramygalos klebonas. Žinojimas, kad būtent Ramygala davė pradžią Panevėžiui yra didelis ramygaliečių turtas ir pasididžiavimas“, – sako klebonas.
Laiške aiškinama, kad sužinota, „jog kai kurie mūsų globojamos Vilniaus diacezijos Ramygalos miesto parapinės bažnyčios parapijiečiai yra apsigyvenę tolokai ar net labai toli nuo minėtos bažnyčios, dėl didelio nuotolio dalis jų retai arba niekada neateina sakramentų“.
Užtat ir dovanojamas didelis plotas žemės bažnyčiai statyti. Žemė dovanota su visais pastatais, laukais, miškais, pelkėmis, žuvų tvenkiniais, malūnais, bitynais ir kitais išvardytais objektais.
Laiške pabrėžiama: „Tegu minėta bažnyčia visa tai turi, valdo ir naudoja savo naudai ir didesnei gerovei laisvai ir ramiai per amžius.“
Metams bėgant Ramygala ir toliau gyveno savo įvairių įvykių kupiną gyvenimą, o gerokai toliau, aplink naująją bažnyčią sparčiai plintantis Panevėžys netrukus jau žengė savu vis labiau platėjančiu keliu.
Pastatyta liaudies
Apie Ramygalos bažnyčias žinoma, kad pirmoji buvo pastatyta tarp 1431 ir 1500 metų.
1674–1677 metų raštuose minima jau sena, begriūvanti Ramygalos bažnyčia. Ji 18-ojo amžiaus viduryje sudegė.
Po gaisro 1781 metais pastatyta nauja – medinė, šiaudais dengtu stogu, šis po maždaug 60 metų pakeistas kitu, iš lentelių.
1842 metais prie Ramygalos bažnyčios pastatyta varpinė, o 1868-aisiais sumūryta šventoriaus tvora. Netrukus pradėta rūpintis ir naujos bažnyčios statybomis.
Neogotikinė raudonų plytų mūro bažnyčia pradėta statyti 1897 metais pagal architekto Karlo Edvardo Strandmano projektą.
Statybos užsitęsė.
Pradėtą klebono Juliaus Norgėlos darbą tęsė ir 1907-aisiais baigė klebonas Juozas Genys, vėliau jos įrengimu rūpinosi klebonas Cezaris Jačinauskas.
Bažnyčia baigta tvarkyti 1914 metais ir spalio 28 dieną konsekruota vyskupo Pranciškaus Karevičiaus.
Dabartinis klebonas sako, kad pagal tą patį projektą pastatytų bažnyčių Lietuvoje yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Palangos bažnyčia su Ramygalos – tarsi dvynės.
Tačiau Ramygalos bažnyčia išskirtinė tuo, kad ji iškilo išimtinai parapijiečių lėšomis.
„Kitos bažnyčios turėjo fundatorius – turtuolius, gausiai rėmusius statybas, o Ramygaloje tokių neatsirado. Tad ne kartą buvo pabrėžiama, kad šita bažnyčia – liaudies statyta“, – paaiškino A. Puško.
Krašto turtingieji sujudo tik bažnyčią įrengiant, tada atsirado ir rėmėjų, prie šių darbų gausiai prisidėjusių.
Su Vinco Svirskio angelais
1924 metais, klebonaujant Antanui Kizniui, Ramygalos bažnyčioje baigti statyti 17 balsų vargonai.
Juos sukonstravo garsus meistras iš Panevėžio Martynas Masalskis, panaudodamas bažnyčioje buvusių vargonų vamzdžius.
Dabartinės prieš 110 metų statytos bažnyčios viduje įspūdinga – yra šeši stambūs pilioriai, langai pagražinti spalvotais stiklais, nors ypatingos puošmenos – virš centrinių durų buvusio gražaus Švč. Jėzaus Širdies vitražo nebėra. Per Antrąjį pasaulinį karą bombarduojant vitražai subyrėjo.
Įdomi ir bažnyčios prieangyje stovinti Bernardo Bučo skulptūra – nešantis kryžių Kristus.
Ši skulptūra anksčiau stovėjo miesto centre, bet sovietų valdžiai pareikalavus nugriauti, ji priglausta bažnyčioje ir joje pasiliko iki šiol.
Ramygalos bažnyčia nuo Velykų iki Vėlinių dienomis visada atrakinta, galima ateiti, pasižiūrėti, susipažinti.
„Esam atviri visiems“, – sako dvasininkas.
Kaip paveldo vertybes jis pamini ir prie altoriaus esančias garsaus meistro Vinco Svirskio (1835–1916) drožtas angelų figūras.
Jos paimtos iš senosios prieš dabartinę buvusios bažnyčios ir įkurdintos prie altoriaus.
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kaip ir daugelyje kitų, gausu Dievo garbei skirtų meno kūrinių: paveikslų, skulptūrų, liturginių indų ir įvairių puošmenų.
Anksčiau ar vėliau sukurti visi jie prisideda prie kilnaus ir prasmingo bažnyčios tikslo – skatinti tikėjimą, ugdyti dvasingumą, skleisti meilę, gėrį ir viltį.
