Sutuoktiniai aktoriai Ligita Kondrotaitė ir Rimantas Teresas galėjo skleistis bet kurioje didžiojoje Lietuvos ar užsienio scenoje, tačiau savo talentą, energiją ir kūrybos aistrą pasirinko dovanoti Panevėžiui.
Panevėžyje teatras visuomet buvo daugiau nei kultūros židinys.
Ilgus dešimtmečius Juozo Miltinio dramos teatras formavo miesto kultūrinę tapatybę, subrandino ypatingų talentų, kurie tapo tikrais Panevėžio ambasadoriais – žmonėmis, garsinančiais šį miestą savo kūryba, profesionalumu ir ištikimybe scenai.
Sutuoktiniai aktorė Ligita Kondrotaitė ir aktorius bei režisierius Rimantas Teresas galėjo skleistis bet kurioje didžiojoje Lietuvos ar užsienio scenoje, tačiau savo talentą, energiją ir kūrybos aistrą pasirinko dovanoti Panevėžiui.
Scenos šviesos Panevėžiui
Prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius į tuomet dar Panevėžio dramos teatrą atvykę ką tik studijas baigę aktorius ir režisierius Rimantas Teresas, o po poros metų ir aktorė Ligita Kondrotaitė buvo pirmoji karta, ugdyta jau ne paties maestro režisieriaus Juozo Miltinio, o teatralų kalvės Teatro ir muzikos akademijos.
Nors jaunieji talentai, prisiklausę įvairių legendų apie J. Miltinio talento svorį ir jo reiklumą aktoriams, pripažįsta nerimavę, ar pavyks tapti visaverte teatro dalimi, juk jie buvo, kaip juokauja, be švytinčios J. Miltinio auros, tačiau čia sutikti žmonės – visas senosios kartos teatro žvaigždynas – ne tik kad šiltai priėmė į savo šeimą, bet ir tapo nuostabiais draugais, mokytojais, kūrybos vedliais.
R. Tereso ir L. Kondrotaitės gyvenimas ir kūryba – tarsi tiltas tarp praeities žvaigždžių ir dabarties scenos, o ištikimybė teatrui ir miestui liudija, kad tikrosios vertybės – žmogaus viduje.
L. Kondrotaitė šypsosi, kad pats gyvenimas yra scena, todėl reikia priimti visas gyvenimo dovanas, o kai kada – ir sunkumus, ir skaudulius.
„Jau labai ilgai esu teatre, tad žinau viena – kad ir kokie vėjai pūstų, turi gyventi savo gyvenimą. Tavo norai ir galimybės kartais mažai priklauso nuo aplinkybių, bet vis tiek reikia gyventi įdomiai, pilna koja. O tų vėjų visuomet buvo ir bus. Kiekviena pabaiga turi pradžią. Linkiu ir sau, ir kiekvienam tiesiog gyventi čia ir dabar, neprarasti žmogiškumo, padorumo, neužsisėdėti vienoje vietoje“, – savuoju gyvenimo receptu pasidalija talentingoji aktorė.
Didieji mokytojai
L. Kondrotaitė įsitikinusi: labiausiai augina sutikti žmonės. Aktorė sako likimui esanti dėkinga, kad jos kelyje buvo ir tebėra daug nuostabių, įkvepiančių žmonių, kurie ir pačią verčia augti.
Viena svarbiausių mokyklų ji laiko Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Gal jau dešimtoje klasėje suprato, kad labiausiai norėtų studijuoti keramiką, prancūzų kalbą arba aktorystę. Rokiškyje gimusi, Kupiškyje augusi L. Kondrotaitė baigusi mokyklą sparnus pakėlė į sostinę.
„Tuo metu kaip tik rinko televizijos režisierių kursą. Aš, mergaitė iš kaimo, įveikiau atranką. Tuo metu į vieną vietą pretendavo 27 kandidatai. Po dvejų metų perėjau į aktorinį, bet režisūros studijos ir čia sutikti žmonės man davė labai daug“, – pasakoja aktorė.
Baigusi studijas L. Kondrotaitė galėjo rinktis Vilniaus arba Kauno teatrus, bet pasirinko Panevėžį.
Čia jau dirbo sutuoktinis, taip pat aktorius ir režisierius Rimantas Teresas. Meilė tarp žinomų aktorių užgimė dar studijų suole.
„Mus, penkis aktorius, į Panevėžį pakvietė Donatas Banionis ir tuo labai džiaugiuosi. Grimo kambariu teko dalytis su tokiomis teatro legendomis kaip Regina Zdanavičiūtė, Henrika Hokušaitė – tarp šitokių matronų būti man buvo didžiulis pasiekimas“, – karjeros pradžią prisimena L. Kondrotaitė.
Raudonos lūpos
Dirbdama J. Miltinio dramos teatre, tuo pat metu vaidmenų L. Kondrotaitė turėjo ir Vilniaus, Kauno, Šiaulių teatruose, taip pat rengė poezijos vakarus visoje Lietuvoje.
Nors buvo galimybių karjerą kurti bet kuriame kitame teatre, ji liko ištikima Panevėžiui.
J. Miltinio dramos teatre ji visuomet turėjo vaidmenų ir čia supo neeilinės asmenybės. Be to, pasak aktorės, Panevėžys be galo gražus ir patogus gyventi miestas.
„Mano gyvenimas turtingas sutiktų žmonių. Man likimas tikrai drėbtelėjo gausiai. Ir ne tik džiaugsmų, bet ir sudėtingų išgyvenimų, ašarų. Bet aš esu nesveika optimistė. Kai tiek daug sunkumų, dar jaudintis dėl to, ko negali pakeisti, neverta. Kai būna labai sunku, kartais tereikia raudonai pasidažyti lūpas ir pasipuošti gražiausiais karoliais“, – patarimu, kaip padėti sau užgriuvus sunkumams, pasidalija L. Kondrotaitė.
Žinoma moteris neslepia gana dažnai sulaukianti pastebėjimų, kad yra „sužvaigždėjusi“ ar net arogantiška, nes vengianti kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir šeimą.
Ji sako dėl to nė kiek nesijaudinanti, nes svarbiausius išgyvenimus nori turėti sau.
„Man svarbiau, kas vyksta su manimi, o ne išorinis spindesys. Aš mėgstu daug ką laikyti tik sau. Noriu laisvai gyventi, man nereikia to pseudosusireikšminimo“, – šypsosi L. Kondrotaitė.
Anot jos, teatras yra akimirkos menas, vieni žiūrovai tave myli, dievina, o kiti nė neslepia nemeilės. Todėl labai svarbu išmokti atsiriboti nuo „o ką kiti pasakys“.
„Niekas tavęs nelaiko pririšęs nei šioje profesijoje, nei mieste, nei name. Visuomet žmogus turi laisvę ir dėl savo pasirinkimų nereikia kaltinti kitų. Nereikia laukti, kad kas nors kažką tau duotų, pirmiausia reikia pareikalauti iš savęs. Kokią aplinką susikuri pats, tokią ir turi. Jei atėjai į šventę, tai ir šok, nelauk, kol tave palinksmins kiti“, – kalbėjo L. Kondrotaitė.
Kūrybos žmonės
L. Kondrotaitės teatro kraitėje – beveik šimtas įvairiausių vaidmenų.
Už Blanšos vaidmenį spektaklyje T. Viljamso „Geismų tramvajus“ aktorė pelnė geriausio metų moters vaidmens apdovanojimą, taip pat pristatyta Kultūros ministerijos nominacijai už moters vaidmenį spektaklyje T. Stopard „Tikras dalykas“.
Kuris vaidmuo pačiai buvęs svarbiausias, menininkė sako negalinti išskirti. Anot jos, aktoriui svarbu kurti charakterį, eiti į gylį, o ne paviršiumi, tuomet ir personažas tampa įdomus ne tik pačiam, bet ir žiūrovui.
„Žinoma aktorė Eglė Gabrėnaitė visada sakydavo, kad nesvarbu ką, svarbu su kuo. Tad labiausiai vertinu ne patį vaidmenį, o – savo kolegas, su kuriais tenka vaidinti spektaklyje. Būtent tai suteikia spektakliui ypatingo skonio, kvapo, jausmo“, – mano L. Kondrotaitė.
O nusileidus scenos uždangai ji su didžiuliu malonumu neria į knygų pasaulį – vertina ne tik grožinę, bet ir psichologinę literatūrą.
Bet didžioji jos meilė – poezija. L. Kondrotaitės rengiami poezijos vakarai tampa sielos atgaiva visiems eiliuoto žodžio gerbėjams. Taip pat aktorė dievina muziką, fotografiją, keliones, parodas. Mėgsta pasimėgauti ir geru kinu ar spektakliu.
Gal kiek paradoksalu, kad ne tiek teatras, o būtent bendri pomėgiai ir aistra kūrybai vienija aktorių šeimą.
Užkoduota genuose
Prieš porą savaičių 70-mečio sulaukęs R. Teresas – taip pat įvairiapusio talento žmogus.
Žinomas aktorius ir režisierius svarsto, kad jo gyvenimo kelias tikriausiai užkoduotas genuose: mama – Lietuvos meno saviveiklos žymūnė, chorvedė, ilgametė pedagogė, nepabūgusi savo pradinuko sūnaus iš nedidelio Naujosios Akmenės miestelio vieno išsiųsti mokytis baleto į Vilnių, M. K. Čiurlionio menų mokyklą.
Vėliau dėl sveikatos baletą teko iškeisti į dailę.
Ir dabar teptuko iš rankų nepaleidžiantis, ne vieną savo tapybos darbų parodą surengęs R. Teresas pasirinko aktorystę ir jau 44 sezoną vaidina J. Miltinio dramos teatre.
Anot aktoriaus, tikriausiai pats J. Miltinio dramos teatras jį pašaukęs – iš viso kurso keturis jaunuosius aktorius atsirinko J. Miltinio dramos teatro vadovai.
„Taip, tai buvo kita mokykla, Panevėžyje buvo Prancūzija, J. Miltinis. Bet Donatas Banionis man yra pasakęs: teatro principas vienas – menas, o kokia mokykla – niekam nesvarbu, svarbiausia, ką darai scenoje“, – kalba R. Teresas.
Gydanti kūrybos galia
Visgi R. Teresas pamena: važiuojant į Panevėžį nerimo būta. Juk apie J. Miltinį ir jo darbo metodus sklandė įvairiausios legendos. Tačiau, pačių naujokų nuostabai, iš senosios kartos aktorių sulaukė tik didžiulio palaikymo, o ir J. Miltinio elgesys visuomet buvo pagarbus.
„Vyresnioji karta labai gražiai mus, jaunuosius aktorius, priėmė, savotiškai globojo. Netgi pats J. Miltinis yra pasakęs, kad visiems naujiems žmonėms linki kūrybinės laisvės, džiaugsmo, patirti teatro katarsį“, – kaip dabar pamena teatro grandas.
R. Tereso teigimu, galimybių pakelti sparnus į dar didesnes scenas buvo, bet širdis nešaukė jomis pasinaudoti: vienas po kito J. Miltinio dramos teatre buvo siūlomi vaidmenys, buvo puiki terpė pačiam imtis režisūros, teatro vadovai sudarė galimybes išvykti studijuoti į Bratislavos aukštąją menų mokyklą, A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje.
Net penkiolika metų R. Teresas ir pats vadovavo J. Miltinio dramos teatrui.
„Gal man pasisekė, kad atsirasdavau laiku ir vietoje. Žinoma, per tiek metų buvo visko, buvo ir ne pačių maloniausių recenzijų, ir laikas, kai visai neturėjau vaidmenų. Visko buvo, net ir tokių sunkių dienų, kai viską norėjosi mesti ir baigti. Mano vienintelis receptas išlipti iš gyvenimo duobės – darbas. Tiesiog pasinerti į jį visa galva, gyventi tuo ir tiesiog išlaukti tą sunkų metą. Nes jeigu pasiduosi, ar iš viso verta dirbti teatre“, – svarsto aktorius.
Vaikystės miestas
Nors gimė Kuršėnuose, augo Naujojoje Akmenėje, o mokėsi Vilniuje, R. Teresui Panevėžys visada buvo brangus vasaros vaikystės miestas.
Iš M. K. Čiurlionio meno mokyklos atostogų grįždavo ne į namus Naujojoje Akmenėje, o pas Panevėžyje gyvenusius giminaičius, kurių dabar jau nugriauti medinukai stūksojo prie pat Nevėžio, visai šalia Panevėžio kultūros centro.
Simboliška, kad nors ši vaikystės vieta pasikeitusi nebeatpažįstamai, pro teatro grimo kambario langus puikiai matyti, kur kadaise stovėjo vaikystės namai, o mažasis Rimantas traukdavo pusiau prinokusių obuolių iš šalimais esančio kiek sulaukėjusio sodo ar žvejoti prie į Nevėžio.
„Panevėžys yra mano vaikystės atsiminimų miestas, bet jis man brangus ir tuo, kad čia gimė mūsų sūnus Martynas“, – pasakoja R. Teresas.
Anot pašnekovo, jei būtų galima iš naujo rinktis gyvenimo kelią, nieko nekeistų.
Svarsto, kad gal būtų buvęs ir neblogas gydytojas ar kunigas, tačiau teatras ir apskritai kūryba per daug giliai įtraukė.
Visais vaidmenimis jis tiesiog mėgaujasi.
Šį sezoną R. Teresą bus galima pamatyti A. Latėno režisuotame spektaklyje „Aprengėjas“, kur atlieka juokdario Džefrio Tortono vaidmenį.
Patį labiausiai palietę Podkoliosino ir Vaclovo vaidmenys Rolando Atkočiūno spektakliuose „Vedybos“ bei „Hanana, kelkis ir eik“ – už juos aktorius buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
„Nežinau, ar dar turiu svajonių vaidmenį, kurį norėčiau suvaidinti, nebent tai būtų ypatinga dramaturgija. Bet mielai pastatyčiau dar vieną spektaklį“, – prasitaria R. Teresas.
Atgimstanti istorija
Režisūra R. Teresui taip pat atnešė ne vieną svarbų įvertinimą.
Tačiau jo artimiausiuose planuose – atrasti įkvėpimo vėl paimti teptuką ir prisėsti prie antrosios, memuarinės savo knygos apie J. Miltinio dramos teatro legendas.
Režisierius šypsosi, kad kol kas ši knyga rašoma tik į stalčių, bet ji tikrai išvys dienos šviesą.
„Rašyti, kas vyksta dabar – labai neobjektyvu, nes tai bus veikiama emocijų, o objektyviai į viską pasižiūrėti reikia laiko atstumo, tam tikro atsiribojimo. Kai atėjau dirbti į teatrą, čia buvo tikras žvaigždynas, aš ir mano kolegos aną talentų kartą vieną po kito išlaidojome. Šie žmonės buvo ne tik kolegos, bet ir draugai, mokytojai. Man norisi ne tiesmuko pasakojimo, o istorijos, kaip šie žmonės formavo ir kitas asmenybes. Kol kas knyga rašoma tik į stalčių. Su metais vis mažiau drąsos ir vis daugiau reikalavimų sau, noro padaryti viską maksimaliai gerai. Bet noriu tikėti, kad ji tikrai bus“, – sako R. Teresas.
