Panevėžio pašonėje – pasaulinio masto muziejus

Vos už keturiasdešimties kilometrų nuo Panevėžio esančioje Šeduvoje kyla lietuviškai architektūrai nebūdingi pastatai – savotiškas miestas mieste.

Dalies jų aukštis sulig Šeduvos bažnyčia, o statybų teritorija apimtų, ko gero, visą centrinę miestelio dalį.

Už privačias lėšas čia statomas žydiškas miestelis – štetlas. Šis vietinių jau išmoktas jidiš kalbos žodis reiškia vietovę, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudaro žydai. Tokia iki 1941-ųjų vasaros buvo ir pati Šeduva. Lietuvą okupavę naciai tų metų vasarą sušaudė 700 jos gyventojų žydų. Štetlo gyventojai buvo ir paties statybų mecenato protėviai.

Jų, Šeduvos, Rytų Europos, o ir viso pasaulio žydų istorijai įamžinti pasirinkta Šeduva. Joje kyla pasaulinio lygio muziejus „Dingęs štetlas“, planuojamas atidaryti jau po metų. Jame žadama perteikti Lietuvos miestelių žydų gyvenimą, atskleisti jų istoriją, kultūrą, tikėjimą, folklorą, buitį.

Kūrėjai – iš viso pasaulio

Radviliškio rajono meras Vytautas Simelis sako, jog muziejų-štetlą statyti sumanyta prieš dešimt metų. Tokios idėjos autorius – nenorintis viešintis mecenatas, ne Lietuvoje gyvenantis žydų tautybės žmogus, kurio senelis kadaise buvo įsikūręs Šeduvoje.

Mero žiniomis, didžiulio, 3 700 kvadratinių metrų žydų miestelio-muziejaus, stovėsiančio senųjų žydų kapinių pašonėje, architektūrinį projektą parengė Suomijos bendrovė. Statybos darbus vertina Šveicarijos bendrovė, o paties muziejaus įrengimu rūpinasi žymiuosius pasaulio muziejus įrengiantys specialistai iš JAV, talkinami kolegų iš Lietuvos.

„Šeduvos štetlo statybos pradėtos 2018-aisiais. Muziejaus atidarymas numatytas 2023-iaisiais“, – vardijo V. Simelis.

Meras pabrėžė, jog Šeduva įtraukta į Europos memorialinių vietų sąrašą. Tad ir dėl to muziejaus statytojams keliami ypač dideli reikalavimai. Rajono vadovo teigimu, pradėjus statyti šį žydų miestelį, jo atidarymas planuotas jau po metų. Tačiau taip neįvyko – statybos užsitęsė ketverius metus. Matant, kokiais tempais jos vyksta dabar, tikima, kad kitąmet planuojamas atidarymas nebebus nukeltas.

Atrodė kaip stebuklas

„Šis neabejotinai pasaulio dėmesio sulauksiantis muziejus yra tąsa Šeduvos žydų gyvenimo, jų istorijos įprasminimo ir atskleidimo Šeduvoje. Žydų žudynių vietose, esančiose Liaudiškių bei Pakutenių miškuose, pastatyti paminklai, sutvarkytos pačioje Šeduvoje esančios senosios žydų kapinės. Muziejus statomas kaip tik šalia šių kapinių“, – vardijo meras.

Radviliškio rajono savivaldybė, anot mero, prisidėdama prie žydų istorinės atminties įamžinimo, įsipareigojo išasfaltuoti kelią, vedantį į būsimą muziejų.

„Neslėpsiu, ir aš pats ne iškart patikėjau žinia, kad turėsime pasaulinio lygio muziejų, kuriame žydų gyvenimas bus perteiktas itin moderniomis technologijomis. Ir Šeduvos gyventojams, nors žmonės ir mato kylančius būsimojo muziejaus pastatus, ta žinia atrodo šiek tiek stebuklas“, – prasitarė V. Simelis.

Visgi jis viliasi, jog štetlo muziejus taps paspirtimi atsigauti ir bemaž Lietuvos viduryje, šalia strateginių Lietuvos kelių sankirtos įsikūrusiai Šeduvai.

Didikų pakviesti

Istoriniai duomenys skelbia, jog Šeduvoje šaknis žydai suleido XV–XVII amžiais. Pasibaigus karams su švedais, kad atgaivintų karų ir ligų nustekentą šalį, Lietuvos didikai viliojo žydus keltis į jų valdas ir taip kūrėsi štetlai. Tai žydų miesteliai su maldos namais, mokyklomis, žydiškomis pirtimis, parduotuvėmis, užeigomis, to meto viešbučiais. Pagal savo tradicijas gaminamam maistui žydai turėjo netgi atskirą skerdyklą. Žydų kapinės taip pat būdavo kitoje vietoje nei krikščionių.

Neslėpsiu, ir aš pats ne iškart patikėjau žinia, kad turėsime pasaulinio lygio muziejų, kuriame žydų gyvenimas bus perteiktas itin moderniomis technologijomis.

V. Simelis

Į klausimą, kodėl būtent žydai buvo kviečiami į nualintą Lietuvą, atsakymas toks: būdami kito tikėjimo jie nekėlė grėsmės, kad kada nors paims vadovavimą, įgaus valdžios. Dabar pasakytume, kad žydai nekėlė politinės grėsmės. Nuo daugumos lietuvių žydai tuomet skyrėsi tuo, kad buvo išsilavinusi tauta: mokėjo rašyti, skaityti, skaičiuoti. Jų žinių reikėjo didikams, ne vieną žydą įdarbinusiems savo valdų ekonomu.

Žydai taip pat daug geriau už žemę dirbusius lietuvius išmanė amatus bei prekybą.

Žydai kėlėsi į Lietuvą ir dėl to, kad ši šalis jiems leido išpažinti savąjį tikėjimą, o Vakarų Europoje jie patirdavo persekiojimų.

Stulbins didingumu

Istoriniai faktai byloja, kad 1880 metais Šeduvoje gyveno 2 386 žydai, o šios tautos žmonės sudarė 63 procentus miestelio gyventojų. 1941-ųjų birželį į Šeduvą įžengę naciai iš pradžių žydų tautybės žmones suvarė į getą gretimame Pavartyčių kaime, o netrukus juos sušaudė Liaudiškių ir Pakutenių miškuose. Gyvybė buvo atimta 700 žmonių.

Štai tokia Šeduvos žydų gyvenimo istorija ir turėtų atsispindėti muziejuje „Dingęs štetlas“. Kodėl dingęs? Todėl, kad prasiautus naciams, Šeduvoje liko tik žydų statyti pastatai, šios tautos žmonės – išžudyti.

Šeduvoje kuriamam muziejui eksponatų ieškoma po visą pasaulį dalyvaujant aukcionuose, naršant archyvus, muziejus, bibliotekas, bendraujant su gyvais štetlų gyventojais.

„Sykį girdėjau mūsų premjerę Ingridą Šimonytę sakant, kad žydų istorijai skirtą muziejų reikėtų pastatyti toje vietoje, kur dabar Vilniuje stovi nebeveikiantys sporto rūmai, beje, sovietmečiu pastatyti ant žydų kapinių. Aš manyčiau, kad geresnio ir didingesnio muziejaus, nei įvairių pasaulio tautų atstovų kuriamas Šeduvoje, nepastatys ir sostinė“, – įsitikinęs Radviliškio rajono meras V. Simelis.

Pažinti žmones

„Dingęs štetlas“ – tai viešosios įstaigos Šeduvos žydų memorialinio fondo nuo 2012 metų vykdomas Lietuvos žydų kultūros ir paveldo projektas. Šio fondo steigėjas – eseistas, poetas Sergejus Kanovičius – garsaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, autentiškų prisiminimų romano „Miestelio romansas“ autoriaus, sūnus. Už nuopelnus saugant ir puoselėjant Lietuvos žydų paveldą S. Kanovičius 2018-ųjų vasario 15 dieną Lietuvos prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

„Šeduva pasirinkta todėl, kad rėmėjų šaknys yra iš šio miestelio. Jų pirminis noras buvo sutvarkyti apleistas Šeduvos žydų kapines ir įrengti naujus paminklus masinių žudynių vietose. Kai šie darbai ėjo į pabaigą, pasiūliau rėmėjams muziejaus idėją. Jie ją palaikė. Taip prasidėjo ir muziejaus kūrybos darbai, imta burti komandą. Šiandien mūsų kolektyve aštuoni žmonės, kuriems talkina gal tuzinas pasaulinio garso mokslininkų“, – „Sekundei“ prieš pusantrų metų pasakojo Belgijoje gyvenantis, bet nuolat į Lietuvą grįžtantis ir čia prasmingą veiklą vykdantis S. Kanovičius.

Jis dažnai pabrėžia, kad norint suvokti, įsisąmoninti tragediją, visų pirma reikia pažinti žmones, kurie žuvo, sužinoti, kaip jie gyveno, ką pastatė, ką paliko.

„Žmogų galima nužudyti, atimti ir išdalinti jo turtą, sudeginti jo maldos namus, bet neįmanoma nužudyti atminimo apie jį. Lietuvos žydai ir jų palikimas negali gyventi tik minėjimuose ir iškilmingose proginėse kalbose, kad ir kokios gražios jos būtų. Po Lietuvos dangumi mes palikome pėdsakus. Ir šitas muziejus juos įamžins“, – per renginį prieš pradedant muziejaus statybas yra kalbėjęs S. Kanovičius.