Panevėžio kolegija, kasmet vis labiau žvelgianti į savo istorijos ištakas bei analizuojanti šių dienų aktualijas, pakvietė miesto šviesuomenę į konferenciją „Panevėžio mokytojų seminarijos reikšmė miesto kultūrai: tradicijos ir šiandiena“. Renginys neatsitiktinai vyko buvusiame Panevėžio mokytojų seminarijos pastate prieš dvejus metus įkurtoje kalbininko Jono Jablonskio auditorijoje.
Panevėžio kolegija miesto šviesuomenę pakvietė į konferenciją „Panevėžio mokytojų seminarijos reikšmė miesto kultūrai: tradicijos ir šiandiena“.
„Neparodyti, kokius mūsų tautos kultūros ir švietimo istorijai svarbius lobius slepia šis pastatas, būtų nusikaltimas“, – pažymėjo renginio iniciatorė Panevėžio kolegijos vedėja Vilija Raubienė. Prieš 2 metus surengtoje kolegijos dešimtmečio jubiliejui skirtoje konferencijoje žvilgsnis buvo atkreiptas į carinį (1872–1915 m.) Panevėžio mokytojų seminarijos laikotarpį bei tuo metu (1906–1908 m.) joje dirbusį kalbininką Joną Jablonskį, o šį kartą, anot V. Raubienės, dėmesys skirtas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Panevėžyje veikusiai mokytojų seminarijai (1919–1936 m.) bei prieš devyniasdešimt metų (1925 m.) parengtai pirmajai pradžios mokytojų laidai.
Renginį vedusi kolegijos lektorė etnologė Vitalija Vasiliauskaitė pabrėžė, jog kalbėti apie seminarijos raidą yra prasmė, nes ji pirmoji įsitraukė į tautinės mokyklos kūrimą, šia dvasia ugdė būsimuosius pedagogus. Į humanitarinės minties raidą Panevėžio mokytojų seminarijoje gilinusis VšĮ komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ direktorė Lionė Lapinskienė teigė, kad 1925 m. išleista absolventų karta išskirtinė, dar direktoriaus Juozo Balčikonio išugdyta. Vienas ryškiausių jos bruožų ir yra altruistinių humanitarinių vertybių puoselėjimas vėlesniame darbe. Tai, anot jos, pasakytina apie mokytoją, kalbininkę, ilgametę Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentę Juliją Žukauskaitę, kuri savo darbais prasmingai tęsė J. Balčikonio praktinės lietuvių kalbos mokymo tradicijas. Taip pat jos bendramokslius: nepriklausomos Lietuvos švietimo viceministrą, vertėją, kalbininką Kazimierą Masiliūną, kalbininką žodynininką, J. Balčikonio mokinį ir bendramintį Napalį Grigą ir kt.
Panevėžio mokytojų seminarijos rankraštinį ir fotografijos paveldą, saugomą Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, apžvelgusi šios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė pažymėjo, kad su Panevėžio mokytojų seminarija siejama daugiau nei 150 dokumentų aprašų – tai portretinės, buvusių studijų draugų susitikimų nuotraukos, prisiminimai.
Didžioji dalis šių dokumentų saugoma pedagogės Aleksandros Šilgalytės, kalbininkės Julijos Žukauskaitės, pedagogų Motiejaus Lukšio, Leono Kuodžio, Petronėlės Bernadišienės, tetrologės Laimos Rapšytės, kraštotyrininko Prano Tamošiūno ir kitų archyvuose.
Ilgametė J. Švedo pedagoginės mokyklos, konservatorijos, vėliau ir Panevėžio kolegijos dėstytoja, buvusi Pedagogikos katedros vedėja Ona Aleksiūnienė pranešime „Nuo mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ (1944–2002 m.) apžvelgė net kelis istorinius laikotarpius, palietusius ir keitusius šių švietimo įstaigų veidus.
Pirmiausia – patį dramatiškiausią, kai griuvo tautinė mokykla ir iš patriotiško mokytojo reikėjo persiorientuoti į komunizmo statytojo ugdytoją. Vėlesnį, nuo 1969 iki 1991 metų, pranešėja įvardijo kaip pakilimo laikotarpį rengiant pedagogus: tada į vieną vietą pretenduodavo tris kandidatai, studijuodavo apie 800 būsimųjų mokytojų ir ikimokyklinio ugdymo specialistų. „Ir dabar Panevėžyje ir Panevėžio regione nėra mokyklos, kurioje nedirbtų tuo metu mūsų ruošti pedagogai“, – sakė O. Aleksiūnienė. 1991 metais nepriklausomybės atgavimas taip pat įnešė daug pokyčių ir sumaišties. Tai, kaip pripažino pranešėja, buvęs skausmingas laikotarpis: vyko privatizacija, vaikų darželiai buvo uždaromi ir virto aludėmis, studentai nebegaudavo paskyrimų ir darbo ieškodavęsi patys. O 2002 metus, kai vyko kolegijos kūrimas, ji apibūdino kaip juodo katino gaudymą tamsiame kambaryje: atsivėrė kalnai popierių – teko ruošti naujus standartus ir naujas studijų programas. Tačiau skaudžiausia, anot ilgametės pedagogės, jog įsivyravo prekiniai santykiai, kai dėstytojas turi parduoti žinias, o studentas įsivaizduoja galįs nusipirkti diplomą.
„Todėl, kaip yra viešai pastebėjusi Aušra Povilionienė, vieni mokytojai dabar yra „Padėk, Dieve“, o kiti „Neduok, Dieve“, – užbaigė pranešėja.
Kaip Panevėžio kolegijoje pedagogai rengiami dabar? Kolegijos Socialinių mokslų katedros vedėja Rimanta Pagirienė sakė, jog būsimųjų mokytojų priimama nedaug, kaina už studijas išaugusi beveik dvigubai. Tačiau kolegijos pasididžiavimas – puikūs būsimųjų mokytojų praktiniai įgūdžiai ir įdarbinimas.
Savo pranešime „Panevėžio kolegijos istorijos (priešistorijos) vizualizacija: vietos dvasios beieškant“ konferencijos iniciatorė ir rengėja, kolegijos bibliotekos vedėja V. Raubienė sakė: „Dėlioju šios vietos, o kartu ir Panevėžio kolegijos istoriją, gal tiksliau priešistorę tarsi lego kaladėles. Kai tik kokią nors paimu – iš karto lobis. Mūsų valstybės įstatymai numato, kad lobiais reikia dalintis. Tai aš ir dalinuosi: pirmiausia su Panevėžio kolegijos bendruomene, su miestu, kuriame jau du dešimtmečius gyvenu, galiausiai su Lietuva ir jos žmonėmis“.
Pranešėja prisiminė, kaip minint kolegijos dešimties metų jubiliejų kilo mintis paviešinti miestui turtingą ir įvairialypę kolegijos priešistorę. Taip gimė projektas, kurį įgyvendinus kolegijoje buvo įkurta J. Jablonskio, 1906–1908 metais dirbusio Panevėžio mokytojų seminarijoje ir šiame pastate, auditorija, sukurtas istorinis spektaklis-misterija „Nubudom kalbos geležy“ ir suorganizuota konferencija.
Konferencijos metu buvo atidaryta paroda, skirta Panevėžio mokytojų seminarijos pirmos laidos (1925 m.) 90-mečiui paminėti. Kaip sakė parodą pristačiusi V. Raubienė, tai tik pirmasis šios parodos akcentas. Ekspozicija, kaip ir kolegijos istorija bei jos paieškos, dar plėsis ir turtės.
Laima Lapėnienė
