Panevėžio istorijai ieškoma naujų šeimininkų

Panevėžio centre stūksantys istoriniai miesto simboliai – Juozo Masiulio knygynas ir buvęs konservų fabrikas – laukia naujų savininkų, kurie pratęstų šimtametę šių pastatų gyvavimo istoriją.

Kaip tvirtina nekilnojamojo turto ekspertai, potencialūs investuotojai pirmiausia vertina tokios investicijos atsiperkamumo galimybes, tačiau kartais būna ir išimčių, kai perkama siekiant išsaugoti miesto istoriją, paveldą ar meną.

Nekilnojamojo turto pardavimo portaluose prieš kelias savaites atsirado skelbimas, kad už 1,6 mln. eurų parduodamas šimtametę istoriją skaičiuojantis kultūros židinys, išgyvenęs spaudos draudimo laikus, karus ir okupacijas, bet neatsilaikęs prieš besikeičiančius visuomenės įpročius – J. Masiulio knygyno pastatas.

Ties Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių sankirta esantis kultūros paveldo pastatas – net 842 kv. m, jam priklauso ir 8,78 aro sklypas.

Šiame pastate veikia ne tik knygynas, bet ir raštinių prekių parduotuvė, antrame aukšte – įvairios kūrybinės studijos, biurai, paslaugų įstaigos, o mansardoje įrengti du butai.

Šį istorinį pastatą pardavinėjančios nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Panevėžio biuro vadovas Romualdas Paulauskas teigia, kad kol kas potencialių investuotojų nesulaukta, tačiau objektas ką tik pasirodęs rinkoje.

„Knygyną parduodame neseniai, susidomėjimas juo yra, bet tokio kliento, su kuriuo galėtume rimtai kalbėtis, dar neturime. Kaina nėra maža, tad investuotojai dar laukia. Vieta strategiškai gera, o ir pats pastatas gražus, bet vien grožio neužtenka, potencialūs investuotojai pirmiausia vertina atsiperkamumą. Nebent atsirastų koks meno filantropas, kuris nupirktų kaip miesto istorijos dalį, kaip kad MO muziejų Vilniuje savo lėšomis pastatė privatūs asmenys“, – svarsto R. Paulauskas.

Keičiasi įpročiai

J. Masiulio knygyno vienas iš savininkų Arūnas Povilas Paliulis kiek anksčiau „Sekundei“ teigė, kad parduoti istorinį pastatą, labai brangų šeimai, buvo skausmingas sprendimas. Tačiau gyvenant tarp Vilniaus ir Kauno rūpintis Panevėžyje esančiu turtu darosi vis sunkiau.

„Su Karolina (Karolina Masiulyte-Paliuliene – aut. past.) jau esame sulaukę gražaus amžiaus, mūsų turto paveldėtoja dukra Lina gyvena Švedijoje, Stokholme, ir neskuba grįžti į tėvynę. Nenorime dukrai palikti vargo, kai mes iškeliausime į amžinybę. Jai tektų spręsti labai daug įvairių turtinių klausimų“, – kalbėjo A. P. Paliulis.

O ir knygyną išlaikyti tampa vis sunkiau.

Knygynų veikla silpnėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Atsilaikyti prieš internetinę prekybą tampa iššūkiu.

„Mūsų didysis noras, kad knygyno veikla būtų tęsiama. Bet panevėžiečiai knygų mažai beskaito. Daug kas knygas ar mokyklinę literatūrą perka internete ar prekybos centruose, ateina į mūsų knygyną, pavarto, pačiupinėja knygas, bet išsirenka norimą ir perka internetu“, – apie besikeičiančius pirkėjų įpročius pasakojo A. P. Paliulis.

Vertina atsiperkamumą

Nekilnojamojo turto eksperto R. Paulausko teigimu, nors Panevėžys – ne Vilnius ar Kaunas, kur potencialių investuotojų gerokai daugiau, tačiau ir Aukštaitijos sostinėje sulaukiama perkančiųjų brangesnius, bet potencialą turinčius pastatus.

Per keletą pastarųjų metų buvo nupirkti bankų, uždarytų mokyklų pastatai, buvęs pašto pastatas.

„Investuotojai skaičiuoja, vertina tokio objekto potencialią investicinę grąžą. Tokių, kurie kažką pirktų nesitikėdami grąžos, praktiškai nebūna“, – pabrėžė R. Paulauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad pardavinėjant gana svarbus kriterijus, ar pastatas pripažintas saugomu kultūros paveldu.

Nekilnojamojo turto brokerio teigimu, pačiame miesto centre Kranto gatvėje stovintis buvęs konservų fabrikas gal jau būtų nupirktas, bet investuotojus atbaido griežti paveldosauginiai reikalavimai.

„Kai pastatas pripažintas saugomu, negali jo tiesiog nugriauti ir pastatyti naują, nors tai būtų gerokai pigiau ir paprasčiau. Privaloma laikytis griežtų paveldosauginių nurodymų, kas pakelia ir viso projekto įgyvendinimo kainą“, – tvirtina R. Paulauskas.

Laukia visas miestas

Už 70 arų sklype išsidėsčiusį keturių pastatų buvusio konservų fabriko kompleksą, kurio plotas siekia 4300 kv. m, prašoma milijono eurų plius PVM.

Kartu su pastatų kompleksu parduodamas ir priešprojektinis variantas, kuris jau yra suderintas su Kultūros paveldo departamentu ir pasirašytos tvarkybos darbų projektavimo sąlygos.

Pasak R. Paulausko, jau baigiami derinti paskutiniai dokumentai, tai turėtų padėti investuotojams apsispręsti dėl šio pirkinio.

„Aš pats noriu įgyvendinti šį projektą ir esu pasiryžęs tai padaryti per kelerius ateinančius metus, bet jeigu atsirastų koks jaunesnis, ambicingesnis, nebijantis tų biurokratinių iššūkių, perleisčiau jam.“

D. Davidonis

Po rekonstrukcijos buvusio fabriko bendras plotas išaugtų iki 6557 kv. m: jame numatytos gyvenamosios, biuro, maitinimo, prekybos ir paslaugų paskirties patalpos. Suprojektuotos erdvės kavinėms, restoranui su terasa, iš kurios atsivertų panoraminis vaizdas į Senvagę.

„Konservų fabrikui turėjome ne vieną potencialų pirkėją. Bet visi vertina, kad tai nebūtų tik visuomeninės erdvės, bet ir komercinės ar gyvenamosios patalpos, kurios atsipirktų“, – kalbėjo R. Paulauskas.

Anot jo, buvęs konservų fabrikas Kranto gatvėje – išties gera vieta investicijoms, kurios duotų pridėtinės vertės ir visam miestui.

„Kažkada už šį pirkinį buvo prašoma milijono litų, o dabar – milijono eurų. Keitėsi savininkai, bet nė vienas neįgyvendino savo sumanymų prikelti fabriką naujam gyvenimui. Būtų gerai, kad ši teritorija būtų sutvarkyta. Tada ne tik taptų patrauklesnis miesto centras, bet ir kitus verslus paskatintų pasitempti“, – mano R. Paulauskas.

Kaltina biurokratiją

Konservų fabriko savininkės bendrovės „Litforina property“ generalinis direktorius Dainius Davidonis teigė, kad potencialių pirkėjų būta, tačiau juos atbaidydavo biurokratinės kliūtys.

„Norinčiųjų investuoti netrūko, praktiškai kiekvieną mėnesį atsirasdavo po naują potencialų investuotoją, bet kai pamato, kokia čia biurokratija, nesiryžta investuoti. Visa įstatyminė bazė stabdo pokyčius. Kai visi žiūri tik įstatymo raidės, turime ką turime. Be to, iš šio pastato vargu ar bus galima kažką uždirbti, tai daugiau altruistinis projektas, nesitikint grąžos“, – komentavo D. Davidonis.

Verslininko teigimu, nors buvusiam konservų fabrikui ne vienerius metus ieškoma pirkėjų, tačiau įmonė ir pati neatsisako ambicijų įgyvendinti šį projektą.

„Jeigu atsirastų, kas greičiau įgyvendintų šį projektą, nesilaikytume jo įsikibę, parduotume, kad tik miestas greičiau taptų gražesnis. Bet tuo pačiu galvojame, kaip patiems jį įgyvendinti. Šiemet vyko mūsų įmonės reorganizacija, reikia sutvarkyti didžiausią šūsnį įvairių popierių. Kai tokia biurokratija, niekas greitai nesidaro. Vien žemės nuomos dokumentų tvarkymas trunka pusmetį“, – kalbėjo D. Davidonis.

Anot jo, padarytas didžiulis įdirbis – pastato paveldosauginiai klausimai jau išspręsti. Liko tik statybos projektas.

„Aš pats noriu įgyvendinti šį projektą ir esu pasiryžęs tai padaryti per kelerius ateinančius metus, bet jeigu atsirastų koks jaunesnis, ambicingesnis, nebijantis tų biurokratinių iššūkių, perleisčiau jam“, – sako D. Davidonis.