Kovo 11-osios akto signatarams rengiamuose priėmimuose
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15-mečiui paminėti dalyvaus ir panevėžietis
signataras, miesto Tarybos narys, Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio
skyriaus viršininko pavaduotojas Julius Beinortas. Žiniasklaidoje pasirodžius
pranešimams, jog dalis signatarų ketina boikotuoti priėmimą Prezidentūroje dėl
to, kad nebuvo pakviesti į Vasario 16-osios iškilmes Nacionaliniame operos ir
baleto teatre, J.Beinortas vakar dar negalėjo atsakyti, ar vyks į prezidento
rengiamą priėmimą. “Tai priklausys nuo Signatarų klubo sprendimo”,- sakė jis ir
teigė nesijaučiąs nei užmirštas, nei ignoruojamas. “Prezidentūroje dirba nauja
komanda, tai, kad buvo nepakviestųjų per Vasario 16-osios iškilmes,
paprasčiausias neapsižiūrėjimas”,- įvykio nesureikšmino J.Beinortas.
Prie Nepriklausomybės atkūrimo ištakų stovėjusį panevėžietį jaudina daug svarbesni dalykai. “Mažai kas susimąsto, ką davė ar gali duoti Lietuvai. Klausimas keliamas visiškai kitaip – ką Lietuva gali duoti, jei nieko – sparnus kelia į užsienį”,- apgailestavo dėl lietuvių patriotizmo stokos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Nepatiko būti ponu
Pokalbį apie istoriniu tapusį parašą J.Beinortas pradėjo liūdna gaida – šeši signatarai, 1990-aisiais Kovo 11-ąją pasirašę už nepriklausomos valstybės atkūrimą jau išėjo į Amžinybę. “Vieni – vyresni už mane, kiti – jaunesni. Sistemos čia nėra”,- liūdnai juokavo miesto Tarybos narys.
Paklaustas apie istorinę akimirką jį užvaldžiusius jausmus J.Beinortas šypsosi – gavęs vardinio balsavimo lapelį, išsitraukė ryškiai raudoną flomasterį ir išbraukė, jo įsitikinimu, nereikalingus žodžius “prieš” ir “susilaikau”. “Vienintelis – “riebiai” subraukytas biuletinis – manasis yra išlikęs iki šių dienų”,- pasakojo signataras.
Abejonių lemtingąją minutę panevėžietis neturėjo, nors puikiai suvokė, kad Nepriklausomybės paskelbimu džiaugsis ne visi. “Pamatas šiam žingsniui buvo – Maskvoje sovietinė Aukščiausioji Taryba Ribentrovo-Molotovo paktą jau buvo paskelbusi niekiniu. Vadinasi, ir Lietuvos įjungimas į Sąjungos sudėtį – neteisėtas”,- kalbėjo J.Beinortas. Jam, aktyviam audringo Lietuvos istorijos laikotarpio dalyviui, be galo svarbu, kad šalis į Nepriklausomybę atėjo taikiu būdu. Pasak signataro, tai – pasaulyje analogų neturintis atvejis.
Tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo buvo Sovietų Sąjungos reakcija – kovo 15-ąją ji pateikė Lietuvai ultimatumą – atšaukti Nepriklausomybės Aktą. “Tuomet mūsų diplomatai susėdo rašyti laiško Sąjungos vadovui M.Gorbačiovui. Ilgai svarstėme, kaip kreiptis į jį. Pagal protokolą derėjo kreipinys Jo Prakilnybei ponui M.Gorbačiovui. Po svarstymų taip ir liko. Netrukome sužinoti ir Maskvos reakciją. Laišką perskaitęs “perestroikos” iniciatorius savo patarėjams sakė: tik pažiūrėkite – aš jau ponas, o jūs – draugai”,- pirmųjų Nepriklausomybės dienų įvykius pasakojo signataras.
Už pedagogus nedirbs
Kovo 11-osios Akto signataras dažnai kviečiamas į mokyklas, kad papasakotų jaunajai kartai apie šalies Nepriklausomybės atgavimo ištakas. “Dabar einu rečiau. Mieliau susitikčiau su žmonėmis, kurie buvo tų įvykių liudininkai – atsakyčiau į jų klausimus ar priekaištus. Mokiniai apie 1990-uosius girdėję tik iš knygų ir ne mano darbas juos mokyti patriotizmo. Vieno pasakojimo nepakanka”,- mano J.Beinortas.
Jam pačiam labiausiai įstrigo bene skaudžiausios su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu susijusios problemos – jaunuolių šaukimas į sovietų kariuomenę ir kitoms respublikoms priklausiusio Lietuvos teritorijoje esančio turto likimas. “Sunku buvo apsaugoti mūsų vaikinus. Tikriausiai visi pamena tragediją, kai nuo tarnybos sovietų armijoje ligoninėje paslėptus lietuvius iš ten išvežė jėga. Jie buvo mušami, kankinami, išsiųsti į drausmės batalioną Magadane. Ar galėjome pasipriešinti skriaudėjams ginklu? Manau, kad ne – būtų viską nušlavę nuo žemės paviršiaus”,- svarstė signataras.
Civilizuotas demokratinis pasaulis siūlė viską spręsti derybomis, tačiau, anot J.Beinorto, Sovietų Sąjunga numirė jų nepradėjusi – dialogas buvo įmanomas tik į valdžią atėjus B.Jelcinui.
Vedė romantika ir idealizmas
Paklaustas, ar tokios Lietuvos tikėjosi, už Nepriklausomybės atkūrimą pasirašęs panevėžietis tik šypteli. “Mes visi buvome romantikai ir idealistai, apie laukinį kapitalizmą tada dar nesusimąstėme”,- sakė J.Beinortas. Ir čia pat pridūrė: žinoma, niekas ir netikėjo, kad nepriklausoma Lietuva toliau kurs socializmą – rinkos ekonomika – neišvengiamas procesas. “Laikai pasikeitė. Europos Sąjunga mus padarys turtingesnius materialiai, tačiau neišmokys patriotizmo ir atsidavimo savo šaliai – šito mums bene labiausiai trūksta šiandien”,- akcentavo signataras.
Jis nemano, kad signatarai kiekvienais metais vis labiau grimzta į užmarštį ir jų nuopelnai šaliai deramai neįvertinami. “Tris kadencijas išbuvęs Seime darbo ieškojausi keturis mėnesius. Tačiau suradau, todėl skųstis tikrai neturiu ko, nors žinau, kad yra signatarų, kurie neturi darbo ir verčiasi sunkiai”,- kalbėjo miesto Tarybos narys. Jo nuomone, signatarai – neeilinės asmenybės – sugebėjusios nepalūžti, kai to labiausiai reikėjo šaliai. “Tai – labai stiprūs žmonės, galintys ir privalantys pasirūpinti ir savimi”,- įsitikinęs J.Beinortas.
Šiandien signataras su žmona išvyksta į Vilnių dalyvauti Kovo 11-osios renginiuose. “Kadangi Panevėžyje esu vienintelis signataras, nieko negirdėjau apie kitų kolegų nesutarimus dėl priėmimo Prezidentūroje. Signatarų suvažiavime ir bus nuspręsta, ar vyksime į Prezidentūrą. Aš prisidėsiu prie bendro sprendimo”,- teigė J.Beinortas. Humoro nestokojantis signataras juokavo, kad kvietimai į renginius – ne pati didžiausia problema: “Sudėtingiau gauti kvietime nurodytą tamsų kostiumą”.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
