Važiuojant iš Panevėžio į Karsakiškį nė neįtartum, jog čia pat – botanikos sodo titulo vertas grožis.
Vienoje iš pakeliui išsibarsčiusių sodininkų bendrijų svaigina kone trijų šimtų kerų bijūnų plantacijos aromatas, o akių neįmanoma atplėšti nuo nematytų augalų margumyno. Įvairiausių rūšių ir spalvų vasaros gėlės – vieno garsiausių Lietuvos selekcininkų Algirdo Gražio turtas.
Tūkstančius augalų veislių išvedęs A. Gražys nei sėklų, nei daigų niekada neparduoda. Viską selekcininkas dovanoja šalies botanikos sodams.
Įspūdingų gėlių kolekcijų surinkęs panevėžietis už tai ne kartą sulaukė ir pasaulinio įvertinimo.
Reti ir egzotiški
A. Gražio sode – tikras rojus.
Čia neįmanoma likti neužburtam žiedų spalvų ir aromato.
Linksmai žydi niekur nematytų veislių raktažolės – didžiausia Lietuvoje šių gėlių kolekcija, žiedus leidžia jukos, linguoja iš Anglijos parsivežti margalapiai krienai baltais dryžiais išmargintais lapais – gėlyno puošmena, kokią vargu ar dar kur Lietuvoje pamatysi, ypatingą grožį demonstruoja šimtai perkūnropių, šypsosi alpinės žibutės, išlepusios ramondos, gerai vešinčios tik prižiūrimos profesionalų, nuostabieji vilkdalgiai, o kur dar net negirdėtų veislių pavadinimai ir vaizdai – nuostabiausių spalvų, formų, dydžių gėlės.
Visgi šiuo metu tokio žiedų margumyno karaliai – kone 300 veislių bijūnai.
Selekcininkas pasakoja dar prieš 50 metų pirmuosius jų kerus atsivežęs iš Kauno botanikos sodo, kur dirbo mamos pusseserė. Ir dabar A. Gražio sode žydi jos išvestas baltas pilnaviduris ‘Maironis’
Visgi ir jo paties valdos ne ką mažiau panašios į botanikos sodą – čia auga ir į raudonąją knygą įrašyti, ir iš egzotiškų šiltųjų kraštų atkeliavę augalai.
Net iš Šanchajaus botanikos sodo.
Už šią dovaną A. Gražys dėkingas bičiuliui iš Kinijos, su kuriuo susipažino studijuodamas tuomečiame Leningrade.
„Kai po 30 metų susitikome, išsikalbėjome, atsiuntė man bijūnų, astilbių ir dar septynias sėklas šanchajinės inkarvilėjos. įrašytos į pasaulinę raudonąją knygą. Iš tų septynių šešios išdygo ir šįmet jau antri metai labai nuostabiai žydi – pasaulinė retenybė“, – pasakoja selekcininkas.
Mokslinė laboratorija sode
Gėlynai A. Gražiui – ne tik atgaiva sielai, bet ir tikra mokslinė laboratorija.
Panevėžietis suskaičiuoja vien jurginų išvedęs apie 1000 veislių. O jo išvesta aukštaūgių jurginų veislė ‘Sabonis’ pateko ir į Lietuvos rekordų knygą kaip pati didžiausia. Mat šie jurginai kai kada pranoksta ir pačios krepšinio legendos ūgį – siekia iki 2,5 metro.
O Panevėžio teatro legendai režisieriui Juozui Miltiniui sukurtas geltonos spalvos – kokią režisierius itin mėgo – jurginas 1993 metais Štutgarto pasaulinėje parodoje pelnė sidabro medalį.
J. Miltinis ir Gražių namuose buvo gana dažnas svečias. Režisierius tiesiog dievino A. Gražio mamos keptą veršio kumpį.
Šeimininkei rūpėjo ne tik pavaišinti ypatingąjį svečią, bet ir sukurti grožį akims.
Todėl kieme visada žydėdavo geltoni narcizai ir tulpės. Į svečius užsukęs J. Miltinis, susinėręs rankas už nugaros, pirmiausia pasivaikščiodavo kieme, pasigrožėdavo geltonais žiedais.
Režisierių A. Gražio sode dabar primena ir peletrūnas. Pasak selekcininko, J. Miltinis dievino šį prieskoninį, kietį primenantį augalą.
Gėlininkas juokiasi, kad peletrūno dažnai prašo, mat labai tinka agurkams raugti.
Grabe kišenės nėra
Bene garsiausias Lietuvoje selekcininkas su mėgėjais savo kūriniais nesidalina – išvestųjų veislių neduoda ir neparduoda, tačiau jomis nemokamai dalijasi su Vilniaus, Kauno, Šiaulių botanikos sodais.
Nors tokių dovanų vertė siektų toli gražu ne vieną tūkstantį eurų, botanikos sodams tokių dovanų panevėžietis negaili.
„Jau senas esu, dar turiu pirmos grupės neįgalumą, vos paeinu – man jau pinigų nebereikia, nes grabe kišenės nėra“, – atsako panevėžietis, paklaustas, kodėl neuždarbiauja iš savo kūrybos.
Panevėžyje gyvenantis A. Gražys į savo gėlių imperiją atvažiuoja gegužę ir tik spalį, jau gerai atšalus orams, grįžta į miestą.
Selekcininkas pripažįsta nebeturintis sveikatos prižiūrėti savo botanikos sodą.
„Turiu pagalbininkę, kuri ištisai ravi. Artimieji irgi pagal galimybes padeda. O aš dešimt žingsnių paeinu ir sėdu“, – atsidūsta pašnekovas.
Visgi sako atvažiavęs į sodą atsigaunantis.
„Miegu atviromis durimis: lakštingalos suokia, svaiginamai kvepia jazminai su bijūnais“, – gėrisi A. Gražys, savo 20 arų botanikos sode daržovėms užleidęs vos kelias nedideles eželes.
Užkoduota genuose
Meilė augalams, regis, užkoduota A. Gražio genuose. Dar 13–14 metų būdamas jau augino per 100 rūšių kaktusų kolekciją.
„O promočiutė, mamos močiutė, buvo garsiausia Pasvalio daržininkė. 1912–1914 metais pas ją pomidorai jau vešėjo“, – pasakoja selekcininkas.
Baigęs 5-ąją vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti agronomijos tuometėje Žemės ūkio akademijoje Kaune.
Kiekvieną savaitgalį skubėdavo į Panevėžį – taip labai rūpėjo namuose likę augalai.
Po studijų grįžęs į gimtąjį miestą buvo įdarbintas sovietmečiu mieste veikusiame Apželdinimo treste – rūpinosi miesto gėlynais.
Vėliau, keičiantis santvarkai, darbavosi miesto įmonėse, bet kad ir kur dirbtų, didžiausia jo meilė ir aistra buvo augalai. Kai jie nebetilpo į vieną sklypą sodininkų bendrijoje, teko įsigyti kitą, vėliau dar kitą ir dabar jo valdos padidėjusios bent penkis kartus.
„O aš žinių niekam neperduosiu. Žmona gydytoja, tikrai neužsiims, marti irgi dirba, užimtas žmogus, sūnus – autobusų parko generolas“, – svarsto A. Gražys, unikalios augalų karalystės valdovas.
P. Židonio nuotraukos
