Kai prieš 76-erius metus spalio mėnesį pasaulį išvydo Bronė Slapšienė, gydytojai jos tėvams prasitarė, kad tas mielas kūdikis vargu ar sulauks pilnametystės. Mažylę kamavo įgimta širdies liga. Bet likimo būta Bronei palankaus. Sulaukė ji ne tik pilnametystės, brandos, bet ir solidžios senjorystės.
„Taip, esu jau daug nugyvenusi senjorė. Bet širdis mano jauna, tad norisi gyventi aktyviai, trokštu visur suspėti ir dar daug nuveikti. Pasensiu tik tada, kai viso to nebenorėsiu. Bet taip pat tikiu, kad mano troškimai neišblės“, – neslepia žinoma panevėžietė.
Gera dovanoti gerumą
Turbūt retas panevėžietis nėra sutikęs B. Slapšienės. Ji – viena uoliausių miesto kultūrinių renginių lankytoja ir organizatorė. Senjorės jaukūs namai – Liekupio bendruomenėje, kuriai anksčiau pati vadovavo.
Dabar ji rašo projektus, kuriuos laimėjusi bendruomenė daro gerus darbus, bičiuliaujasi, keliauja, stiprėja. Visą bendruomenės veiklą ši moteris suguldo į pačios rašomą metraštį.
Tai, ką bendruomenė yra nuveikusi nuo pat susikūrimo, B. Slapšienė yra sudėjusi į solidžią knygą. Ji svarsto, kad po dešimties metų turėtų išeiti kita tokia, kurioje bus aprašyti dar būsiantys įvykiai.
Vienos Liekupio bendruomenės B. Slapšienei neužtenka.
Ji taip pat aktyvi Lietuvai pagražinti draugijos ir Moterų lygos narė.
Abi šios organizacijos rūpinasi puoselėti šalies istoriją, rengia konferencijas, kuriose pranešimus skaito ir Bronė.
Organizacijų nariai į rankas čiumpa šluotas, grėblius, kastuvus ir eina gražinti Lietuvos sodindami medžius, tvarkydami aplinką, darydami kitus gerus darbus.
„Juk gera dovanoti gerumą, skleisti gėrį ir grožį“, – dėl ko jai patraukli nevyriausybinė veikla, paaiškina B. Slapšienė.
Senjorė gyvena viena. Jau 17-a metų, kai ji našlė. Abi dvynės dukros įsikūrė užsienyje. Tačiau vieniša sako niekada nesijautusi.
Ir skaudu, ir liūdna buvo palaidojus vyrą, tačiau B. Slapšienė sako suvokusi, kad galima taip imti ir nusiliūdėti. Kad taip nenutiktų, iškart įsitraukė į visuomeninę veiklą.
Subūrė puikią bendruomenę
„Gal kiti to ir nežino, o aš esu aptikusi, kad birželio 23-ioji, Joninių išvakarės, yra Tarptautinė našlių diena. Kaip tik tądien našle tapau ir aš. Vyras mirė per savo 60-ąjį gimtadienį“, – pasakoja B. Slapšienė.
Mirė jis palikęs dar nebaigtą įrengti namą Liekupio bendruomenėje, tad Bronei teko imtis statybos darbų.
Tokių pat naujakurių buvo daug, tad ji ėmė burti kaimynus, kvietė tvarkyti visiems priklausančią aplinką.
Senjorė džiaugiasi, kad kaimynai noriai darbavosi, bendravo, iškylavo, tad dabar jų bendruomenė itin stipri.
Turėdama tokius kaimynus, Bronė ir nesijaučia viena.
„Praėjusią savaitę buvo užpuolęs kovidas, negalėjau iš namų išeiti. Bet eiti ir nereikėjo. Pravėrusi laukujes duris, rasdavau kaimynų padėtos sriubos, bulvių plokštainio, kitų patiekalų. Viena bičiulė net knygų atnešė, kad nebūtų nuobodu sirgti“, – pavyzdį, kokia stipri Liekupio bendruomenė ir kaip jos žmonės rūpinasi vieni kitais, pateikė B. Slapšienė.
Ji prisiminė ir tokį atvejį, kai sykį užsiskaitė knygą kone iki paryčių, o joje aprašyta istorija tokia jautri, kad išspaudė ašarų.
O nakčia pakirdusi kaimynė, pamačiusi B. Slapšienės namuose šviesą, išsigando, puolė skambinti, klausia, kas nutiko.
„Atsiliepiau užsiverkusi, o tai dar labiau išgąsdino kaimynę, jai neramu dėl manęs“, – pasakoja Bronė.
Lydi juokas ir katutės
Kam tenka pabūti su B. Slapšiene kokiuose nors bendruose suėjimuose, tie žino, kokia ji puiki pasakotoja.
O kas susitinka su ja dažnai, neatsistebi, kad Bronės pasakojimai niekada nesikartoja.
„Kai man suėjo 70 metų, lavindama atmintį išmokau 70 eilėraščių ir pasakojimų. Štai juos ir persakau visokiuose susiėjimuose. Man džiugu, kad pasakodama nesuklystu, vadinasi, galva dar veikia. Matau, kad ir žmonėms patinka juos išgirsti, mano pasakojimus lydi juokas ir katutės“, – šypsosi Bronė.
Ji pasvarstė, kad puikią atmintį turbūt iš mamos paveldėjo. Mama mirė sulaukusi 98-erių. Pasak B. Slapšienės, eilėraščius mama nesuklysdama deklamuodavo iki pat mirties.
Bronės tėtis – vadinamųjų Smetonos laikų mokytojas. Mokė pradinukus. Tačiau sovietmečiu, kaip buržuazinių laikų inteligentas, iš tuometės valdžios sulaukdavo paniekos.
Kad sovietinės mokyklos vaikų neužkrėstų laisvos Lietuvos idėjomis, mokytojauti jam neleista. Vyriškiui teko dirbti apskaitininku.
„Mums, savo vaikams, tėtis kalbėdavo apie laisvę. Iš jo žinojau, kad Lietuva yra turėjusi ir savo himną, ir vėliavą, savo valdžią ir savąją tvarką. Žinojau, kad gyvename priespaudoje. Koks man buvo džiaugsmas, kai šalis atgavo laisvę! Man taip norisi dalyvauti laisvos savo Tėvynės renginiuose“, – pabrėžia Bronė.
Valdžią supykdęs straipsnis
B. Slapšienė – bibliotekininkė. Jaunystėje bibliotekininkės darbą ji dirbo Rokiškio rajone, kuriame užaugo. Vėliau atvyko į Panevėžį ir įsidarbino tuometėje miesto 4-ojoje vidurinėje mokykloje.
Bronė pasakoja, kad apie ją, jauną specialistę, Rokiškio laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, giriantis, kokia ji sumani, išradinga, kolegų gerbiama bibliotekininkė.
Ir ką jūs manote? Pasirodo, sovietinę Rokiškio valdžią šis straipsnis papiktino. Esą nesusipratusio, sovietų valdžios neliaupsinančio prieškario pedagogo dukra negali būti gera specialistė.
„Iki išeinant tam straipsniui, man buvo pažadėtas butas Rokiškyje. Bet mane išgyręs rašinys taip supykdė valdžią, kad buto man nebedavė, paskyrė jį kitai specialistei. Pajutusi baisią neteisybę, iš Rokiškio išvykau gyventi į Panevėžį. Nesunkiai gavau darbą, ištekėjau, susilaukiau dvynukių Kristinos ir Reginos“, – pasakoja B. Slapšienė.
Ji pasidžiaugė patekusi į puikų pedagogų kolektyvą, kuriame, be tiesioginio bibliotekininkės darbo, ėmėsi kultūros renginių organizatorės pareigų.
Ji organizuodavo mokytojams išvykas į šalies teatrus žiūrėti spektaklių, visi važiuodavo į įvairias ekskursijas.
„Kaip Rokiškyje buvau sulaukusi palankaus įvertinimo, taip pat vertinama jaučiausi ir dirbdama bibliotekininke Panevėžyje. Sovietmečiu mokyklai buvo suteikta galimybė išleisti vieną žmogų į ekskursiją į Vokietiją. Vyresnieji puikiai tai žino, o jaunimas turbūt sunkiai supras, kad nuvykti į Vokietiją sovietiniais laikais prilygo kone stebuklui. Tai štai kolegos tuomet nubalsavo, kad vykčiau aš“, – pamena Bronė.
Kolegų balsai jai atiteko ir svarstant, kam skirti paskyrą automobiliui įsigyti. Nes automobiliai, kaip beveik viskas tarybiniais metais, buvo didžiulis deficitas.
„Gavom tuomet „Moskvičių“. O kokie laimingi buvom“, – šypsosi B. Slapšienė.
Svajonės išsipildė
Be šios kelionės į Vokietiją, Bronė vardija daugybę jau kur kas vėliau aplankytų kitų šalių.
Nuo vaikystės svajojusi pamatyti Niagaros krioklį. Netikėjo, kad svajonė kada nors išsipildys, bet vis viena leido sau svajoti. Ne taip seniai jos svajonė virto realybe.
B. Slapšienė sako, jog stovėdama prie to krioklio net apsiverkė ir dėl gamtos grožio, ir dėl išsipildžiusio troškimo.
Kadangi viena B. Slapšienės dukra gyvena Belgijoje, kita Austrijoje, mamai teko aplankyti ir tas šalis, o dukros ją pavežiojo ir po kitas Europos valstybes.
Dabar ji sako gyvenanti noru traukiniu pervažiuoti tuneliu po Lamanšo sąsiauriu iš Prancūzijos į Angliją, o ten paviešėjus grįžti atgal.
Anūką Bronė turi tik vieną. 18-metis Lukas gyvena Austrijoje. Močiutė jo pasiilgsta labiausiai.
„Pamenu savo jaunystės dieną, kai Rokiškyje vyko kažkoks koncertas. Vedėjai vaikščiojo po salę ir susirinkusiųjų klausinėjo apie svajones, apie tai, kokį gyvenimą norėtų nugyventi. Prie manęs jie nepriėjo ir nepaklausė, o aš turėjau paruoštą atsakymą. Būčiau sakiusi, kad noriu ištekėti, noriu susilaukti dvynių, dirbti bibliotekininke ir pamatyti pasaulio“, – mena Bronė.
Dabar ji mato: visi tie lūkesčiai išsipildė.
B. Slapšienė – puiki vairuotoja, o ja tapo jau sulaukusi 50-ies. Vyras tuomet jau buvo pasiligojęs, teko vežioti jį pas daktarus. Vežti nebuvo kam, tad vairuoti teko mokytis pačiai.
Senjorė pajuokavo, kad tokių metų gavusi vairuotojo pažymėjimą ji rekordų nesumušė. O va sesuo, jį įgijusi būdama 60-metė, buvo vyriausia tokia Rokiškyje.
Nemažai Bronės draugių – nevairuojančios našlės. Tad ji noriai imasi bičiules pavėžėti, kur šioms reikia.
Vaikščiojimą atideda rytdienai
„Iš tiesų pernelyg daug laiko praleidžiu prie kompiuterio rašydama įvairių renginių kronikas. Dabar net ėmiausi koncentruotai surašyti perskaitytų knygų turinį. Tai skatina mąstymą, manau, atitolina ir sklerozę“, – šypsosi Bronė.
Ji svarsto, kad reikėtų mažiau laiko skirti kompiuteriui, o daugiau pasivaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis po Liekupio bendruomenės apylinkes. Tačiau daug vaikščioti ji sako neprisiverčianti, vis pagalvojanti, kad tai darys rytoj.
Nors pasportuoti su lazdomis ir neišeina, B. Slapšienė daug triūso įdeda puoselėdama gražius savo namus bei nemažą jų aplinką su tvenkiniu.
Kasdien einanti pašerti tvenkinyje įveistų žuvų, kurios iš vandens iškiša galvas laukdamos šeimininkės.
Tvarko sodą, daržą, vaiskrūmius, gėlynus.
Kaimynai Bronę nesyk yra raginę dalyvauti Savivaldybės skelbiamame gražiausių miesto sodybų konkurse. Neabejojama, kad jos namo aplinka – viena gražiausių mieste. Tačiau pati B. Slapšienė pripažįsta, kad sodybos grožis – ne jos nuopelnas.
Visą tą grožį suformavo jos bičiulis, pati Bronė sako vien prižiūrinti, kad gėlynų nepasiglemžtų piktžolės.
Gražu, estetiška ir Bronės namo viduje. Šeimininkė teigia, kad namų grožis, jų jaukumas buvo labai svarbus jos tėvams.
„Sėsdavomės prie visuomet padengto stalo. Dar visai maža buvau mokoma valgyti su peiliu ir šakute“, – teigia pašnekovė.
Sutramdė valdingą prigimtį
Tad ir savo svetinguose namuose B. Slapšienė svečius pasitinka ne tik puošniai padengusi stalą, bet ir pati pasipuošusi.
Senjorė prisipažįsta, kad su chalatu rytais nueina iki vonios, o tuomet jau rengiasi suknelę. Nes žino: arba pati eis į renginius, imsis malonios veiklos, arba sulauks svečių, kurių jos namuose netrūksta.
Bronė svarsto, kad pasaulis tikrai būtų ir gražesnis, ir geresnis, jei, pavyzdžiui, mokyklose, be visų tų dalykų, kuriuos reikia vaikams išmokti, jie būtų mokomi ir atjautos, supratingumo, gerumo. Viso to, pabrėžia B. Slapšienė, pasaulyje labai trūksta.
Beje, pati gerumą ji sako ugdžiusis. Gal daugeliui pažįstančių šią mielą moterį pasirodys keista, bet ji prisipažįsta esanti gana valdingos ir reiklios prigimties. Tačiau sako suvokusi, kad daugiausia juk privalu reikalauti iš savęs. Taip pat svarbu save suvaldyti.
„Sulaukiu kritikos, net pasišaipymų ir aš. Bet niekada neatsakau tuo pačiu. Sukritikuota aš dar daugiau dirbu, ko būnu ėmusis, stengiuosi padaryti dar geriau. Man norisi visų pirma sau pačiai įrodyti, kad galiu“, – prisipažįsta B. Slapšienė.
O kad ji gali – liudija dideli senjorės nuveikti darbai.
