Panevėžietės labirintas virto bendruomenės simboliu

Panevėžyje, Beržų gatvėje, trijų daugiabučių supamame kieme iniciatyvios gyventojos sukurtas akmenų labirintas, iš pradžių sulaukęs priekaištų, šiandien vadinamas „mūsų labirintu“. Į jį užsuka ir vaikai, ir senjorai, o kūrinio autorė Birutė Mejerova sulaukia padėkų už triūsą.

Idėja daugiabučio kieme sukurti akmenų labirintą B. Mejerovai gimė 2021-aisiais.

„Man atrodė, kad po pandemijos žmonės bijojo vieni kitų. Visiems reikėjo ramybės, vietos mintims, meditacijai. Negaliu pasakyti, kad čia mano pačios idėja – ji tiesiog atėjo iš dangaus“, – sako Birutė.

Panevėžietės kūryba prasidėjo nuo akmenukų rinkimo. Į pagalbą atėjo ir ūkininkaujantis pusbrolis. Surikiavusi akmenis B. Mejerova ėmėsi sodinti ir augalus, o galiausiai kūrinį apšvietė žibintais.

Saulės baterijų žibintai vakarais paverčia labirintą švytinčiu ornamentu, iš viršaus primenančiu žvaigždyną.

Bendras darbas

Labirinto kūrėja sako nesanti didelė sodininkė – šis darbas jai daugiau entuziazmas nei išmanymas. Gėles ir sodinukus dažniausiai dovanoja kaimynai ar bičiuliai, o pati stengiasi tik prižiūrėti, kad labirintas būtų tvarkingas ir nereikėtų kasmet visko sodinti iš naujo.

Birutė neslepia, jog būtent bendruomenės palaikymas ir dovanos – krūmai, hortenzijos, žibintai – labiausiai motyvuoja tęsti darbą.

„Labirintas jau seniai nebe vien mano, o visų mūsų kūrinys“, – šypsosi B. Mejerova.

Pasak Birutės, labirintas – jos hobis, o tam negaila nei laiko, nei pinigų.

Nuo priekaištų iki padėkų

Iš pradžių akmenų ornamentai daugiabučio kieme ne visiems atrodė priimtina.

Birutė prisimena girdėdavusi priekaištų, kad kieme „primėtyta akmenų“.

Tačiau laikas viską apvertė – šiandien ji sulaukia tik padėkų už triūsą ir sukurtą grožį.

Prie akmeninio kūrinio ateina ne tik kaimynai, bet ir kitų mikrorajonų gyventojai. Čia pasivaikščioti traukia senjorai, užsuka šeimos su vaikais, o labiausiai bėgioti labirintu mėgsta mažieji.

Tame pačiame daugiabutyje gyvenantis fotografas Gediminas džiaugiasi, kad ši iniciatyva gimė jų kieme.

Jis sako pastebėjęs, kad praeiviai visada sustoja prie labirinto, pasigroži, ne vienas į jį ir užsuka. „Tai jau tapo ne tik gražiu kiemo akcentu, bet ir visų mūsų pasididžiavimu“, – teigia G. Kartanas.

Gediminas pasakoja matantis, kaip Birutė ir jos vyras nuolat rūpinasi labirintu – kone kasdien ravi, tvarko takus ir augalus.

„Taip kruopščiai prižiūrėta, nėra nė vienos žolelės“, – džiaugiasi kaimynas.

Didžiausia prasmė – „mūsų labirintas“

Birutė neslepia: jei prieš ketverius metus būtų žinojusi, kiek rūpesčių pareikalaus akmenų labirintas, veikiausiai nė nebūtų jo pradėjusi. Tačiau dabar pasitraukti nebeįmanoma – neišrinksi akmenų, neapleisi to, kas tapo bendru kūriniu.

Didžiausia vertė, anot kūrėjos, yra ne pats takas, o žmonių reakcijos.

Kaimynai džiaugiasi akmenų takais ir net vadina „mūsų labirintu“. Tai B. Mejerovai suteikia didžiausią prasmę.

Birutė sako esanti labai dėkinga kaimynams ir artimiesiems – už dovanas, pagalbą ir gražius žodžius. Anot jos, bendruomenės dovanos – krūmai, hortenzijos, įvairūs augalai, žibintai – tik patvirtina, kad šis darbas jau seniai peržengė vieno žmogaus iniciatyvos ribas ir tapo viso kiemo simboliu.

G. Kartano nuotraukos