Panevėžietė Eglė Giknienė su siaubu stebi, kas vyksta baisią tragediją išgyvenusioje Valensijoje, kurią vadina antraisiais savo namais.
Vos už 80-ies kilometrų nuo didžiulio masto nelaimės vietos Ispanijoje gyvenanti Eglė šiuo metu trumpam sugrįžusi į Lietuvą.
Pasak Eglės, šios katastrofos pasekmes net įsivaizduoti sunku: daugybėje miestelių žmonės liko palaidoti cunamio sugriautuose savo namuose, paskandintuose automobiliuose. Išgyvenusieji iki šiol tebelaukia pagalbos, neturėdami nei maisto, nei vandens.
„Tai, kas įvyko, yra tikra apokalipsė. Vos per 20 minučių vanduo pakilo daugiau nei tris metrus“, – pasakoja tragedijos epicentre buvusi Valensijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Daiva Sruogienė.
Tragedija per keliolika minučių
E. Giknienė pamena lemtingą dieną, kai liūtys pradėjo skandinti Ispanijos Valensijos regioną. Kaip tik tuo metu ji ruošėsi grįžti į Lietuvą ir lipo į lėktuvą.
Prisijungusi prie socialinių tinklų pamatė vaizdus, kurių nė baisiausiame sapne negalėjo regėti.
„Tą akimirką buvo tik pradėjusi plūsti informacija apie prasidėjusį potvynį ir uraganą, išsigandusius ir nieko nesuprantančius žmones“, – pasakoja Eglė.
Baisumų pikas pasiektas tada, kai pradėtos skaičiuoti pirmosios aukos.
„Dar prieš lipdama į lėktuvą tuos baisius vaizdus išsiuntinėjau draugams Valensijoje, klausiau, ar tai vyksta iš tikrųjų? Atrodė labai grėsmingai“, – pasakoja E. Giknienė.
Po trijų valandų skrydžio išlipusi iš lėktuvo, ji pamatė socialiniuose tinkluose pasipylusią filmuotą medžiagą iš regionų, kuriuose potvynis išvartė ir skandino automobilius, namus, kelius, žmonės gelbėdamiesi ropštėsi iš automobilių tiesiog gatvėse.
Iki prasidedant stichijai centrinėje miesto dalyje pūtė stiprus vėjas, kai kur lijo, tačiau situacija dar atrodė kontroliuojama.
Bet jau netrukus ištisi kaimai liko be elektros, keliai tapo neišvažiuojami, į pagalbą pasitelkti sraigtasparniai, evakuojantys žmones iš namų. Situacija tapo nevaldoma.
„Supratau, kad vyksta tikrai baisūs dalykai. Visą tą laiką bendravau su draugais, pažįstamais, kurie yra toje zonoje. Ačiū Dievui, kad mano draugų ir bičiulių rate nėra nukentėjusių, žuvusių. Visi gyvi ir sveiki. Yra tokių, kurie prarado namus, verslus, pragyvenimo šaltinį ar automobilius, bet tai niekis, palyginti su tais, kurie neteko vaikų, tėvų ir artimų žmonių“, – kalba Eglė.
Išgyvena katastrofą
Jau praėjo savaitė po visą Valensiją nuniokojusios stichijos, bet vis dar skaičiuojamos aukos ir patirti nuostoliai.
Oficialiai pranešama apie 200 žuvusių, dar bemaž 2 tūkst. yra dingę be žinios.
„Valensijoje vaizdas tikrai graudus, primena karo baisumus, matomus filmuose. Labai daug žmonių, įkalintų savo namuose, nes ant jų tiesiog užversti automobiliai, kalnai molio, šiukšlių ir nuolaužų“, – pasakoja E. Giknienė.
Grįžti į normalų gyvenimą vietiniams prireiks laiko.
„Nors pagrindiniai keliai jau pravalyti ir eismas vyksta, vietinės reikšmės keliai ir mažesni keliukai neišvažiuojami. Iki atokesnių miestelių ar kaimelių reikia eiti pėsčiomis. Daugybės miestelių gyventojų pagalba iki šiol nepasiekė, ten tvarkosi tik savanoriai“, – pasakoja Ispanijos lietuvė.
Nesulaukė įspėjimo
Anot E. Giknienės, ženklų, kad stichija gali smogti, buvo, bet niekas į juos nekreipė dėmesio.
Trijuose Ispanijos miesteliuose – Utielyje, Rekvenoje ir Čivoje – iškrito labai daug kritulių.
Dėl nenormalaus lietaus patvino upės, prasidėjo potvynis, kuris keliavo gilyn į sausumą. Valensijai potvynis kirto labai greitai ir netikėtai. Susiformavo istorinė audra „Dana“.
„Potvynis buvo didžiulis. Dvi valandos iki nelaimės, kai netoli Valensijos esantys miesteliai jau priminė apokaliptinius vaizdus, niekas nesivargino vietiniams apie tai pranešti. Įspėjimas atėjo tik tada, kai viskas Valensijoje plaukė ir situacija tapo nebevaldoma“, – pasibaisėjusi Eglė.
Anot jos, žmonės net neįtarė, kad gali įvykti tokio masto tragedija.
Stichijos išsekintus ispanus labiausiai pykdo, kad jie nebuvo įspėti apie artėjančią katastrofą, gyventojams neliepta likti namuose, galimai tragedijai jie negalėjo tinkamai pasiruošti.
Virė įprastas gyvenimas: žmonės vyko į prekybos centrus, pramogavo, po darbų stovėjo eismo spūstyse ar tiesiog traukė namo.
Automobiliai virto karstais
Vanduo Valensiją užplūdo labai greitai, vos per pusvalandį. Tuo metu buvusieji kelyje net nespėjo išlipti iš automobilių.
Jau suskaičiuota apie 90 tūkst. transporto priemonių, kurios tiesiog virto metalo laužo karstais.
Beje, į vieną prekybos centrą specialiosios tarnybos atvyko tik penktą dieną po tragedijos, nors jo požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo nupirkta 700 bilietėlių.
„Ir tos mašinos iš aikštelės neišvažiavo. Ten vandens vis dar yra iki lubų, įeiti į tą aikštelę neįmanoma. Niekas kol kas nežino, kiek ten yra mirusių žmonių. Vietiniai nepasitiki niekuo, pyksta, bijo ir skęsta neviltyje“, – kalba Eglė.
Anot jos, daugelis suvokia, kad jei artimieji per savaitę neatsirado, turbūt jų gyvų ir nebesulauks. Bet šeimos nori žinoti, kur jie yra.
„Jūroje 100 kilometrų spinduliu ieškoma dingusių be žinios. Atstatymo darbai dar užtruks, niekas nedrįsta net spėlioti, kada grįš normalus gyvenimas. Gal to niekada jau ir nebus.“
D. Sruogienė
Gelbsti savanoriai
Valensijos gatvės, anot Ispanijos lietuvės, dar pilnos molio, nuolaužų, automobilių krūvų. Egzistuoja tikimybė, jog tose krūvose yra kūnai žuvusiųjų, kurie nespėjo išsigelbėti nuo didžiulės vandens srovės.
Vietiniai suvokia, jog tokia situacija labai pavojinga ir epidemiologiniu požiūriu. Vietomis jau tvyro dvokas, prasidėjo kūnų irimo procesas, po regioną gali pradėti plisti bakterijos ir ligos.
Anot E. Giknienės, labiausiai ispanai įsiutę ir nusivylę dėl valdžios nesugebėjimo valdyti ekstremalių situacijų, kad neateina taip reikalinga pagalba.
Nors Valensijos vyriausybė skelbia, jog jau ruošia pagalbos paketus, vietiniai mano, jog tai gerokai pavėluota.
„Vakar bendravau su artima drauge, kuri gyvena netoli Valensijos. Ji pati savanoriauja, prisideda prie pagalbos organizavimo, padeda tvarkyti stichijos padarinius. Yra netgi įkurta bendruomenė „Kaimas gelbėja kaimą“. Kita draugė dalija maistą netekusiems namų“, – pasakoja E. Giknienė.
Ir jauni, ir vyresni buriasi į grupes ir apsiginklavę šepečiais, kastuvais padeda vieni kitiems tvarkyti stichijos nuniokotus plotus.
„Kadangi prie kaimelių automobiliais vis dar neįmanoma privažiuoti, savanoriams tiesiog tenka dešimtis kilometrų eiti pėsčiomis. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tokia bendruomenė yra didžiulė jėga“, – sako Eglė.
Pasak jos, ispanai iš tiesų yra labai geri žmonės, padedantys vieni kitiems. O ši tragedija, pastebi pašnekovė, tik dar labiau juos suvienijo.
Palikti likimo valiai
Anot E. Giknienės, kai nesutampa valdžios kalbos, pažadai ir veiksmai, atsiranda nesutarimų, labiausiai nukenčia paprasti žmonės. Taip nutiko ir šį kartą.
„Tie, kurie nesulaukė jokios pagalbos iš valstybės, kaip išmano tvarkosi patys. Jiems gelbėja tik savanoriai, jie vardan kitų aukoja savo darbo laiką, laisvalaikį, viską“, – apgailestauja Eglė.
Seni ir ligoti žmonės, įkalinti savo namuose, liko apleisti ir pamiršti.
„Jie neturi vandens, maisto, vaistų, elektros. Labiausiai nukentėjusiame Porto miestelyje penktą dieną po tragedijos savanoriai rado 48 ligonius, kuriems būtina slauga, paliktus be maisto ir vandens“, – šokiruojančias detales pasakoja Eglė.
Tokių sveiku protu nesuvokiamų istorijų, anot jos, tikrai daug ir jos nuolat kyla į viešumą.
„Apie mirtis dabar kalbama tik puse lūpų, nes jų yra ir bus labai daug“, – įsitikinusi Ispanijos lietuvė.
Dingę prisiminimai
Valensijos tragedijos akivaizdoje gedima ne tik galybės prarastų gyvybių.
Ilgimasi ir sentimentalių dalykų – pavyzdžiui, širdžiai brangių daiktų nuotraukų, kurias sugadino potvynio vanduo.
Vyresni žmonės neturėjo nei telefonų, nei kompiuterių, tad jų viso gyvenimo prisiminimai, užfiksuoti fotografijose, aplieti ir visiškai sugadinti. Jie tiesiog dingo.
Valensijos universiteto studentai sugalvojo surinkti tokias sugadintas nuotraukas, jas restauruoti ir grąžinti šeimininkams.
„Žmonės džiaugiasi, kad galiausiai atgaus bent prisiminimus. Ši iniciatyva dar kartą parodo ispanų jautrumą, gerumą vieni kitiems. Juk tokiose situacijose labai reikia ne tik fizinės pagalbos, bet ir psichologinio palaikymo. Geri gyvenimo prisiminimai gali sušildyti ir net gydyti. Net ir baisiausioje apokaliptinėje situacijoje ispanai atkreipė dėmesį į jausmus, į žmogų. Tai labai jautru ir gražu“, – sako Eglė.
Pražudė lauktas lietus
E. Giknienė gyvena Denijos mieste, įsikūrusiame prie Viduržemio jūros, tarp Alikantės ir Valensijos.
Dėl savo namų Eglė nesijaudina – šie nuo Valensijos nutolę per 80 kilometrų.
„Kai viskas prasidėjo, man pasakė, kad pas mus ramu. Šiek tiek lyja, bet nesmarkiai. Nebuvo ir didelio vėjo. Labai nerimavau dėl Valensijoje esančių žmonių, nes man ten viskas labai artima, labai sava. Galiu sakyti, kad ten mano antrieji namai, nes praleidžiu labai daug laiko. Tie keliai, vietos, kurios labiausiai paveiktos liūčių, uragano ir potvynio, man puikiai pažįstamos“, – sako Eglė.
Ji teigia, kad nors daugelis Ispanijos rytinės pakrantės regionų nekantriai laukė lietaus, niekas neįsivaizdavo, kad prasidėjusios liūtys atneš tokius pražūtingus padarinius.
„Pas mus vis dar lyja. Lietus ganėtinai intensyvus, bet tikimės, jog jis po truputį rims, – viliasi Ispanijos lietuvė. – Gyvenu prie pat jūros. Mano namai apsupti vandens, tad ir šiandien pagalvoju, kad dar visko gali nutikti“, – neatsipalaiduoja E. Giknienė.
Anot jos, Ispanijoje tokiu metų laiku stiprūs lietūs yra įprasti, vietiniai prie jų pratę.
„Kitas dalykas, manau, jog ir žmonės prisidėjo prie tokio rezultato. Daugybė nusausintų upių, žmonės tiesiog iš jūros pasiima teritorijas, kad galėtų pasistatyti namus ant jūros kranto ar upės vagose. Visgi reikėtų palikti tai gamtai, juk matome, kaip ji bando atsiimti savo prarastas teritorijas“, – pabrėžia Eglė.
Išgyveno apokalipsę
Valensijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Daivos Sruogienės teigimu, sunku pasakyti, kada Valensija pamirš išgyventą siaubą.
„Situacijai apibūdinti nebijočiau pavartoti žodžio apokalipsė. Vos per 20 minučių vanduo pakilo daugiau nei tris metrus. Iškritęs didelis kritulių kiekis sukėlė cunamį“, – pasakoja tragedijos epicentre buvusi D. Sruogienė.
Pasak jos, iki šiol nukentėjusiems reikalinga pagalba, visiškai sutrikęs transportas.
„Pagrindinę pagalbą nuo pat pirmos dienos teikė patys žmonės, savanoriai iš kitų miestų ar šalių. Valdžia visus labai nuvylė, – pritaria bendruomenės pirmininkė. – Valensijos gyventojai jaučiasi palikti, pažeminti.“
Anot jos, šiuo metu didelis pavojus kilti stabligės, choleros, gastroenterito epidemijoms.
„Šiuo metu jau fiksuoti du leptospirozės atvejai“, – pasakoja D. Sruogienė.
Pasak jos, transporto priemonės ir dingę žmonės gali būti palaidoti net keturi metrai po žemėmis. „Jūroje 100 km spinduliu ieškoma dingusių be žinios. Atstatymo darbai dar užtruks, niekas nedrįsta net spėlioti, kada grįš normalus gyvenimas. Gal to niekada jau ir nebus. Yra žmonių, kurie prarado viską – ir turtą, ir šeimos narius“, – apgailestauja bendruomenės pirmininkė.
Ji sako, kad Valensijos lietuviai taip pat nukentėjo nuo stichijos, tačiau apie žuvusius žinių neturima.
