Spontaniška idėja auginti grybus šiandien panevėžiečiui ugniagesiui gelbėtojui Artūrui Kielai ne tik pomėgis, bet ir antras darbas.
Įprastai sulig stipresniu šaltuku lietuviai baigia grybavimo sezoną, o Artūras savąjį derlių ima ištisus metus.
Azijietiška egzotika
Turtinga biologinė įvairovė, palankios aplinkos sąlygos, šimtmečius skaičiuojančios kultūrinės tradicijos lemia grybų, pasižyminčių vaistinėmis savybėmis, gausą Azijoje. Tačiau ir Lietuvoje ši egzotika skinasi kelią.
Savamokslis mikologas Artūras Kiela jau penkerius metus bando įminti mįslę, kokios gi sąlygos palankiausios tokiems grybams augti ir daugintis.
Sodyboje netoli Pasvalio Artūras augina grybus vaizdingu pavadinimu – liūto karčius.
Nuo jų ir prasidėjo ugniagesio kelionė po įspūdingą mikologijos pasaulį.
A. Kielos ūkyje veši ir vadinamieji šitaki grybai. Jau išmoko Artūras užauginti vadinamuosius eringi ar juodojo perlo eringi, kaštoninį grybą ir mėlynąją kreivabudę.
„Jeigu kada pavyks išgauti po 30 procentų kiekvieno maišo svorio gryno grybo vaisiaus, būsiu labai patenkintas ir galėsiu sakyti, kad moku užauginti jau net keturias grybų rūšis. O toliau galvosiu“, – šypsosi Artūras.
Substratą sukūrė pats
A. Kielos kelias į sudėtingą, bet labai įdomią grybų karalystę prasidėjo nuo dokumentinio amerikiečių filmo apie grybų augintojus.
Jį pažiūrėjus neapleido mintis, kad norėtų išbandyti ir pats.
Ir metė sau iššūkį užauginti Lietuvoje dar ne itin populiarius liūto karčius – taip vadinami dideli, balti, tarsi plaukuoti grybai.
Kadangi natūrali lietuviška terpė tokiems nėra palanki, A. Kiela juos įkurdino specialiame šiltnamyje, kuriame įrengta pusiau automatinė klimato kontrolė.
Ilgas eksperimentų kelias parodė, kad bene svarbiausias dalykas, lemiantis grybų derlių, yra grybienos ir substrato paruošimas. Artūras – pirmasis lietuvis, liūto karčius užauginęs nuo grybienos iki pjaunamo grybo, tad jo derlius – visiškai lietuviškas produktas.
Briketus su grybiena, iš kurių pavyko užauginti pirmuosius liūto karčius, A. Kiela parsisiuntė iš Ukrainos. O tada visa galva pasinėrė į unikalų grybų pasaulį.
Iš jau užaugintų grybų paėmė grybienos mėginius, sudėjo į Petri lėkštutes – specialius laboratorinius indus su biologine mase.
Eksperimentas davė vaisių. Gautą grybieną mėgėjas mikologas perkėlė į paties sukurtą substratą ir užaugino pirmuosius tikrus lietuviškus liūto karčius. Substrato formulę, beje, pritaikė pagal Lietuvoje randamas žaliavas.
Mikologija kaip matematika. Skirtingus maišus Artūras pripildo skirtingos formulės substrato. Įtupdo į juos grybieną ir kantriai laukia rezultato.
„Iš manęs kartais juokiasi, koks čia lietuviškas grybas – lietuviški tik miškuose auga. Tada paklausiu, ar bulvės – lietuviškas augalas ar atvežtas? Žmonės supranta, kad bulvės atvežtos, ir nebeturi ką prieš pasakyti. Manau, galime priimti ir tokį gėrį Lietuvoje, ir sėkmingai auginti sau“, – sako grybų žinovas.
Auga maišuose
A. Kiela neslepia: grybų auginimas – kaip kelionė amerikietiškaisiais kalneliais. Džiaugsmą labai greitai gali keisti nusivylimas.
„Esu daugiau grybų auginimo rinkinių išmetęs, negu padaręs tinkamų. Buvau išmokęs su vienos formulės substratu puikiai tuos grybus auginti, bet pamačiau, kad kiekiai labai maži – iš vieno maišo užaugdavo vos 500 gramų per tris derlius. Nors teko labai daug kartų nusivilti, dabar jau nuimu ir kilogramą grybų“, – džiaugiasi augintojas.
Grybiena maiše užaugina kolonijas apie 3–4 savaites. Po tiek laiko jau galima tikėtis pirmojo derliaus, vėliau – antrojo ir trečiojo.
Didžiausias A. Kielos užaugintas liūto kartis svėrė net 824 g. Tai – grybas rekordininkas.
Baravykas augintojui nepasidavė
A. Kiela svarsto, jog nesėkmes jam teko skaičiuoti ir grybus išmesti vien dėl to, jog nėra su kuo apie jų auginimą pasitarti.
„Neatsiranda gudresnis, kuris pasakytų: va, aš patirtį tokią turėjau, tu taip nedaryk. Jau penktus metus pats visko mokausi. Tai nuolatinis procesas – iki begalybės“, – šypsosi Artūras.
Anot jo, grybienos rūšių pasaulyje atrandama labai daug. Yra netgi tokių, kurios dar net nepavirtusios į grybus – žmogus tiesiog nemoka jų užauginti.
Beje, Artūras bandė auginti ir mūsų miškų karalius baravykus, ir raudonikius, tačiau šie pasirodė esantys labai kaprizingi ir terpės augti nenatūralioje aplinkoje kol kas nepripažino.
Tiesa, A. Kiela nepraranda optimizmo ir toliau kantriai eksperimentuoja.
„Dar niekas pasaulyje nemoka užauginti nei baravyko, nei raudonikio, nei lepšio – pagrindinių mūsų Lietuvos miškų grybų. Aš kartkartėmis pabandau pasidauginti grybieną, bet pagal tą technologiją, kurią moku, kol kas dar neišeina. Bet nenuleidžiu rankų“, – šypsosi A. Kiela.
Žinios per praktiką
Nors ir kelia iššūkių, anot A. Kielos, grybų auginimas jam patinka ir yra labai įdomus. Jis įsitikinęs: svarbiausios žinios ateina būtent per nuostolius ir per klaidas.
„Aišku, kai tenka išmesti grybus – ne per didžiausias džiaugsmas, bet mokausi, viską konspektuoju, rašausi ir jau žinau, ko nebedaryti“, – pasakoja augintojas.
Pagrindinis tikslas yra kiek įmanoma daugiau pasidauginti grybienos.
„Grybas yra tik galutinis produktas. Šiame procese jis kaip dauginimosi organas. Pagrindas yra grybiena, kuri natūraliai gamtoje slepiasi po žeme“, – aiškina užkietėjęs mikologas.
Kai grybas užauga, jis paleidžia sporas tam, kad jos surastų maistinių medžiagų, prasiplėstų ir susijungtų su ta pačia ypatingąja grybiena.
„Grybiena labiau panaši į gyvūną nei augalą. Augalui reikalingas tik vanduo ir jis stiebiasi į saulę, o grybiena savo kelyje naikina visas biologines medžiagas, kad tik išgyventų“, – sudėtingus procesus aiškina A. Kiela.
Kaprizingas grybas
Anot A. Kielos, auginti grybus reikia labai didelės kantrybės. Tiksliau, jos reikia užauginti būtent grybieną – grybo „mamą“, plonų šakotų gijų rezginį, iš kurio dygsta grybai. O kepurėtiesiems, kai viskas patiekta ant lėkštutės, augti jau labai paprasta.
„Aš pats prekiauju paruoštais maišais, kuriuos žmogus gali pasilaistyti kaip gėlytę ir užsiauginti kokius tik nori grybus tiesiog namuose“, – sako Artūras.
Liūto karčiai, kuriuos A. Kiela švelniai vadina lietuviškaisiais ežiukais, pasirodė patys įnoringiausi iš visų jo augintų grybų. Aišku, juos užauginti nuo grybienos iki tikro grybo – sudėtingiausias procesas.
Anot Artūro, ne veltui liūto karčiai įrašyti raudonąją knygą.
„Tai sunkiai aptinkamas, retas grybas, nes jo grybiena jautri. Jei tik kas nepatinka – virsta pelėsiu. Pavyzdžiui, šitakių grybiena gerokai stipresnė, bet šių grybų auginimas vėlgi turi savo niuansų“, – aiškina A. Kiela.
grybai. P. Židonio nuotrauka
Lietuvos miškuose neužaugtų
Gamtoje čia, Lietuvoje, liūto karčiai neužaugtų. Jie natūraliai aptinkami Vidurio Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje.
„Šiems grybams nereikia šilumos. Jiems reikia drėgmės, karščio nelabai mėgsta. Jeigu per didelė oro temperatūra, grybai keičia spalvą, formą, o ir pats vaisius auga žymiai lėčiau“, – pasakoja patyręs augintojas.
A. Kiela sako, jog grybus auginant nenatūralioje aplinkoje reikia paruošti jiems tinkamą mikroklimatą.
Artūras savo sodyboje yra įrengęs specialų šiltnamį, kuriame palaikoma tam tikra drėgmė, temperatūra ir tiekiamas grynas oras.
Kiekviena grybo rūšis reikalauja skirtingų vienų ar kitų išvardintų elementų.
„Aš išmokau gal penkis etapus, kuriuos sudėliojus vieną paskui kitą sutrumpini grybų auginimo laikotarpį, jie užauga kur kas greičiau nei natūraliai gamtoje. O taip jie puikiai auga ir kambario temperatūroje“, – sako Artūras.
Skonis kaip jūrų gėrybių
Nors atrodo neįprastai, tačiau liūto karčiai valgomi. Internete galima rasti begalę receptų, kaip paruošti šiuos ypatingus grybus.
Artūras sako, kad jiems beaugant kinta ir skonis.
„Skonio apibūdinimų – kiek tik nori. Kol pats neparagavai, tol nesuprasi. Kai grybas jaunas, trumpo plauko, jis vienokio skonio, o ilgesniais plaukais jau truputėlį kitokio“, – aiškina augintojas.
Pats Artūras girdėjo, jog vieniems šis grybas primena omarą, kitiems – jūrų gėrybes.
„Grybai, kokie jie bebūtų, visi turi grybo skonį ir dar kažkokį poskonį. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą ragavau juodojo perlo karališkąją kreivabūdę, pats nesupratau jos skonio. Lyg ir primena baravyką, lyg dar kažką. Likau nustebęs. Ne veltui mikologai juokauja, kad yra, rodos, penki pagrindiniai skoniai – rūgštu, sūru, kartu, saldu, aštru – ir dar turėtų būti grybo skonis“, – juokiasi A. Kiela.
Grybai gydytojai
Idealiausia vartoti liūto karčius tik ką nupjautus – tuomet grybai ir vizualiai patraukliausi, kvapniausi, ir didžiausio svorio, nes kiekvieną dieną praranda dalį savo masės.
Šiuos grybus drąsiai galima laikyti šaldytuve savaitę. Jei per šį laiką nesuvartojama, visuomet galima liūto karčius tiesiog džiovinti.
Liūto karčiai priskiriami prie medicininių arba kitaip – funkcinių grybų, jie labai naudingi žmogaus sveikatai.
„Iš manęs kartais juokiasi, koks čia lietuviškas grybas – lietuviški tik miškuose auga. Tada paklausiu, ar bulvės – lietuviškas augalas ar atvežtas?“
A. Kiela
A. Kiela išsiaiškino, kad šie grybai net geba natūraliai atauginti smegenų spyglio baltymą, padeda žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga, gerina atmintį, skatina smegenų veiklą. Be to, liūto karčiai padeda sureguliuoti miegą.
Vieni juos naudoja kaip prieskonius, kiti – kaip maisto papildą.
„Mano mama sako, kad jai šis grybas padėjo atsigauti po avarijos, pridėjo daugiau pozityvo“, – sako Artūras.
Ko nesuvalgo ir neparduoda, A. Kiela džiovina ir mala į miltelius. Vartoja juos pirmoje dienos pusėje po arbatinį šaukštelį ir iš tiesų jaučia teigiamą poveikį, turi daugiau energijos.
„Beje, jei šiuos miltelius vartoji vakare, naktį atskrieja labai ryškūs spalvoti sapnai. Pabudęs jautiesi lyg pabuvęs kokiame kino teatre, todėl nustojau juos vartoti vakare“, – juokiasi pašnekovas.
Pasirinko senelio profesiją
Kai nėra pasinėręs į grybų pasaulį, A. Kiela gelbėja gyvybes.
Jis jau devyniolika metų yra ugniagesys gelbėtojas, liepsnas tramdantis su Panevėžio pirmąja ugniagesių komanda.
Dar studijuojant Kauno technologijos universitete Artūro akys nukrypo į senelio profesiją – jis taip pat buvo ugniagesys gelbėtojas.
„Iš tiesų tėvai pasiūlė tapti ugniagesiu. Pradėjau domėtis, supratau, kad fiziškai esu tam pasiruošęs, o pamaininis darbas puikiai derės su universiteto studijomis“, – pasirinkimą paaiškina A. Kiela.
Svarsto, kad dabar galėtų susirasti ir kitą papildomą darbą prie tarnybos, tačiau laisvu laiku pasirinko gilinti žinias apie grybus.
Nors pasaulyje grybų augintojų daugėja, Lietuvoje jų gretos negausios. A. Kiela suskaičiuoja vos vieną kitą, mokantį užauginti grybieną.
Tačiau pastebi, jog vis atsiranda smalsuolių, kurie nori pasinaudoti jo jau daug metų apie grybus kauptomis žiniomis.
„Ne visos šalys dar moka grybus auginti. Bemaž 90 proc. pasaulio rinkos sudaro kinai. Jie turi ilgą grybų auginimo istoriją, kuri skaičiuoja ne vieną šimtą metų. Yra tokia istorija: kinai augino ir valgė įvairiausių rūšių grybus, kol į Kiniją neatvažiavo amerikietis. Išmoko iš jų užauginti grybus, išvertė į anglų kalbą, kurią beveik visi moka, ir davė tą instrukciją visam pasauliui. Aš būsiu tas kinas, bet amerikiečių pas save neįsileisiu, sėdėsiu vienas užsidaręs šimtą ir daugiau metų“, – juokiasi A. Kiela.
Užkariauja pozicijas
Paklaustas, ar grybų auginimas – brangus malonumas, A. Kiela šypteli: „Nuo pat pradžių investavau daug pinigų, laiko, nervų, kantrybės, bet manau, kad vieną dieną tai atsipirks. Anksčiau galvojau, kad tai gali būti tik hobis, dabar matau nemažas perspektyvas iš to ir uždirbti“, – sako Artūras.
Nors daugeliui tokie grybai vis dar egzotika, A. Kielai jie tokie buvo prieš penkerius metus. Dabar jau – kasdienybė.
Augintojas pastebi, kad liūto karčiai gan sparčiai skinasi kelią ant lietuvių stalo.
„Galbūt mažesniuose miesteliuose apie tokius grybus ir girdima mažiau, tačiau didmiesčiuose jau nemažai žmonių apie tai išmano, puikiai žino, kas tai per daiktas“, – sako grybų žinovas.
