Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Panevėžiečiai stiklo menininkai Remigijus ir Indrė Kriukai savo unikaliais ir originaliais darbais stebina kraštiečius, tačiau pripažinimo sulaukė Rusijoje. Visai neseniai šeimai buvo suteiktas Rusijos menų akademijos garbės akademikų vardas. Tokį garbingą apdovanojimą per dvidešimt nepriklausomybės metų gavo tik keli Lietuvos menininkai, o šeimai jis buvo suteiktas pirmą kartą.
Įkalbėjo kurti „Oskarus“
Kaip „Sekundei“ pasakojo R. Kriukas, į Rusiją kaip stiklo menininkas koją įkėlė prieš dvidešimt penkerius metus, tačiau aktyviai įsiliejo į šios šalies kultūrinį gyvenimą per pastaruosius septynerius metus: įvairūs simpoziumai, trienalės, parodos.
Rusai juokauja, jeigu simpoziume ar parodoje dalyvauja Kriukai, jiems geriau net nedalyvauti, nes už lietuvius niekas geriau nepadarys.
Panevėžiečiams net buvo patikėta sukurti vadinamuosius rusiškus „Oskarus“, kurie teikiami už geriausius teatro sezono spektaklius ir vaidmenis. „Krištolinės Turandot“ premijos steigėjas režisierius ir prodiuseris Borisas Belenkis, Maskvoje surengtoje parodoje pamatęs R. Kriuko darbus, taip susižavėjo jais, kad net naktimis skambinėdavo lietuviui ir kone maldaudavo sukurti princesės Turandot statulėles.
„Mane tiesiog pradėjo prievartauti, kad sukurčiau jam skulptūrėles. Neva jo Turandot panelė jau užaugo, subrendo, todėl reikia keisti įvaizdį. Pasakiau, kad moterų nemoku daryti. Moteris tokia tobulybė, kad už gamtą geriau nepadarysiu. Bet to nuolatinio spaudimo neatlaikiau“, – prisipažino žymus stiklo kūrėjas.
Tiesa, laiko kūrybiniams ieškojimams daug nebuvo. Kaip juokauja vyras, teko kaip tam studentui viską daryti paskutinę naktį. Jam talkino ir panevėžietis juvelyras Rimas Mickus. Nors konkurse sukurti rusiškus „Oskarus“ dalyvavo ir Rusijos, Italijos, Čekijos garsiausi stiklo meistrai, tačiau jų darbai prieš lietuvio nublanko.
„Atsimenu, kad į Maskvą parodyti savo darbo vykau su šeima: vienoje rankoje dukra, vežimėlis, o po pažastimi ta merga. Aš ją vadinu taip liaudiškai, nes mane ji buvo „pribaigusi“. Laimei, į lėktuvą įleido, nors ji ir viršijo visus leidžiamus matmenis“, – prisimena kone kuriozinę situaciją. R. Kriukas.
B. Belenkis, iš visų pusių apžiūrėjęs Turandot statulėlę ir akimirką patylėjęs, paspaudė menininkui ranką ir pasveikino laimėjus konkursą.
„Po to teko labai greitai gaminti tas „bobas“, nes laiko visai nebuvo. Aišku, kaip kūrėjui, tai didžiulis įvertinimas“, – sakė panevėžietis.
Sužavėjo išskirtinumas
R. Kriuko teigimu, Rusijos menų akademijos garbės akademiko vardą jis su žmona Indre gavo ne už Turandot statulėlių, kurios buvo įteiktos jau 22-ą kartą, pagaminimą, o visą savo kūrybą.
Per pastaruosius septynerius metus Maskvoje jie surengė keturias didžiules personalines parodas. Paskutinioji buvo surengta šį balandį rusų meno lopšyje vadinamame Taikomojo meno muziejuje. Lietuviams buvo skirta pati didžiausia beveik 800 kv. m salė.
Kaip juokauja Kriukai, nors jie ir labai kūrybingi, bet surengti tokios didelės parodos negalėjo, todėl pakvietė prisijungti stiklo menininkus iš Latvijos ir Estijos. Rusai, sugužėję į parodą, net aikčiojo iš susižavėjimo. Po mėnesio vykusiame simpoziume panevėžiečiai taip pat pateko į geriausiųjų penketuką.
„Po kiek laiko sulaukiau skambučio, kad mums su žmona suteiktas garbės akademiko vardas. Iš pradžių nepatikėjau, bet skambino Menų akademijos narė, tad supratau, kad ji nejuokauja. Sako, jūs tokie jauni, o taip dirbate. Labai malonu, kad tokioje mažoje šalyje yra tokių žmonių, kurie praturtino rusų kultūrą“, – atsimena šiuos žodžius menininkas.
Tai yra pats aukščiausias įvertinimas už meną. Panevėžiečio žiniomis, tokį garbingą apdovanojimą gavo tik keli lietuviai, o šeimai jis buvo suteiktas pirmą kartą.
R. Kriuko manymu, rusus sužavėjo jo ir žmonos kūrybos išskirtinumas. Rusija turi labai senas stiklo tradicijas, todėl vertinami ir stiklo menininkai.
„Rusų stiklo meno tradicijos labai senos ir eina iš kartos į kartą, o mes, lietuviai, tokios tradicijos neturime, tad mokomės iš viso pasaulio stiklininkų. Mūsų stilius dar formuojasi, imame visko po truputį iš skirtingų mokyklų, gal todėl ir esame išskirtiniai“, – svarsto I. Stulgaitė-Kriukienė.
Į priekį stumia kūrybinis krebždesys
Menininkų teigimu, gavę tokį įvertinimą nosių užrietę tikrai nevaikšto, atvirkščiai, apdovanojimas juos skatina ir toliau ieškoti originalumo, siekti aukštumų.
Anot R. Kriuko, Rusijoje įvairūs apdovanojimai ir vardai turi didelę reikšmę. Kai klientai apsilankę jų dirbinių parduotuvėlėje sužino, kad juos darė tie patys menininkai, kurie kūrė ir rusiškus „Oskarus“, yra apdovanoti garbės akademiko vardais, darbų meninė vertė išauga kelis kartus.
„Rusija tokia šalis, kad protu daug ko negali suvokti. Vardas ten labai daug ką reiškia, net ranką kitaip paduoda pasisveikinti. Tačiau svarbiausia ne finansinė pusė, o kūrybinis krebždesys. Sporte viskas aišku – laimi tas, kuris nubėga distanciją greičiausiai, o mene viskas labai subjektyvu ir ginčytina. Todėl kai tave taip įvertina, yra labai malonu“, – kalbėjo panevėžietis.
Meninio stiklo tradicijų nebuvimas, anot menininkų, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje stiklo menininkai labai sunkiai skinasi kelią. R. Kriuko teigimu, lietuvių sąmonėje stiklas apsiriboja tik vazomis, taurelėmis, geriausiu atveju – vitražais. Tačiau daugelis, išvydę Kriukų darbus, nuomonę pakeičia.
„Lietuvoje meninio stiklo tradicijos žmogaus metais skaičiuojant yra tik 3–4 metų, todėl labai sunku menininkams, gal todėl tokių „durnių“ kaip mes labai mažai“, – juokauja panevėžietis.
Jam antrina ir žmona.
Indrės teigimu, labai sunku daužyti galvą į sieną ir įrodinėti, kad tai, ką tu darai, yra menas. Turbūt todėl menininkai savo kūrybos parodas organizuoja ne Lietuvoje, o užsienyje, kur stiklo menininkai vertinami ir gerbiami.
„Galime pasidžiaugti, kad Panevėžyje mus visada palaiko ir randa vietos stiklui. Paradoksalu, kad lietuviai žino Italijos ir Čekijos stiklą, bet ne Lietuvos. Bet gal ir nereikėtų stebėtis, nes mes neturime vardo, prekinio ženklo. Vardai formuojasi šimtmečius, tai nėra vieno žmogaus gyvenimas, mat gerais darbais einama labai palengva“, – kalbėjo menininkai.
Kriukai viliasi, kad jų pėdomis kada nors žengs ir dukrelė, kuriai dabar dveji metukai. Mažoji kūrėja kartu su mama Maskvoje vykusiame simpoziume jau yra sukūrusi bendrą darbą.
Tiesa, kad Lietuvoje meninis stiklas niekam neįdomus, menininkai teigti negali. Jie kuria ne tik dovanoti skirtus įvairius šedevrus, interjero ir eksterjero detales, bet ir įvairius apdovanojimus.
Šiuo metu daugiausia užsakymų sulaukia iš įvairių televizijos konkursų: „Tūkstantmečio vaikai“ buvo apdovanoti Kriukų kurtomis stiklinėmis knygomis, šedevrais iš stiklo namus pasipuošė ir „Auksinio balso“ dalyviai. Šiuo metu menininkai kuria statulėles „Lietuvos balso“ laimėtojams ir Rūtos Meilutytės taures jauniesiems plaukikams.
„Negaliu sakyti, kad šie darbai labai patiktų, nes mano, kaip kūrėjo, laisvę varžo finansiniai dalykai, esi įstatytas į tam tikrus rėmus, kur fantazijai valios negali duoti“, – sakė R. Kriukas.
Lina DRANSEIKAITĖ
