Ypatinga Panevėžio rajono vieta, valstybės saugomame istoriniame draustinyje stūksantis Tarnagalos piliakalnis, labiau žinomas kaip Čičinsko kalnas, dėl turistų dėmesio varžosi su piktžaizde tapusiu kaimynu – sąvartynu virstančiais namo degėsiais.
Vietiniai ironizuoja, kad daugiau nei prieš metus supleškėjus gyvenamajam namui, jo apdegusios liekanos kartu su į krūvas verčiamomis atliekomis bus Valstybės dienos šventės piliakalnio papėdėje savotiška scenografija.
O šiųmetė šventė liepos 6-ąją planuojama ypatinga – degėsių pašonėje žadama atidengti skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos kuriamą paminklą Lietuvos žemdirbiams.
Plyšta širdis
Į legendomis apipintą turbūt garsiausią Panevėžio rajono vietą – Čičinsko kalną – nepateksi nepraėjęs pro namo degėsius, netvarkomus daugiau nei metus.
Aptikusieji šią apleistą vietą jau spėjo į ją privežti naudotų padangų.
Gaisravietėje mėtosi ir kažkieno numesta ar padegėlių turėta knyga iškalbingu pavadinimu „Bepročių pasaulyje“.
Iš dalies beprotybe gali pasirodyti ir tai, kad jau daugiau nei metai ne tik netvarkoma, bet dargi sąvartynu verčiama ir gražiausia, ir įdomiausia, ir lankomiausia rajono vieta.
„Širdis plyšta matant tą vietą. Pasižiūriu – ir iškart prieš akis iškyla žiemos naktis, kai teko bėgti iš degančių namų“, – guodžiasi senatvėje namų netekusi, už šimtą eurų per mėnesį dalį privataus namo Upytėje nuomojanti Janina Černiauskienė.
Čičinsko kalno papėdėje stūksantys degėsiai kitados buvo jos namas, kurį J. Černiauskienė dalijosi su dar viena šeima.
Be savos pastogės likusi Janina guodžiasi, kad kaimynai gyvenę ne ypač tvarkingai ir toks gyvenimo būdas atnešė nelaimę. Per gaisrą visi namo gyventojai liko gyvi, tačiau jų turtas sudegė.
J. Černiauskienė teigia turinti ugniagesių raštą, kuriame gaisro priežastimi įvardinta netvarkinga kaimynų krosnis.
Pasiūlė mainus
„Iškart po gaisro mano kaimynais pasirūpino jų giminaičiai, suteikę jiems pastogę. Aš aštuonis mėnesius pagyvenau pas brolį, dabar pastogę nuomojuosi. Vis dar tikiuosi, kad turėti nuosavą stogą man padės Panevėžio rajono valdžia“, – teigė 67-uosius einanti J. Černiauskienė.
Senjorė pasakoja, kad supleškėjus namams sulaukė pačių Panevėžio rajono vadovų vizito. Jie tvirtino atvažiavę padėti.
Tai išgirdusi, padegėlė rajono merui Antanui Pociui bei administracijos direktoriui Edmundui Toliušiui pasiūlė mainus: lai Savivaldybė pasiima piliakalnio papėdėje stovintį sudegusį namą bei jai priklausančius kiek daugiau nei šimtą arų žemės, o mainais jai nuperka butuką Upytės daugiabučiuose.
Pasak J. Černiauskienės, toks sandoris valdžią sudominęs.
Senjorė tuo įsitikino, kai praėjus kuriam laikui buvo iškviesta į Panevėžio rajono tarybos posėdį, kuriame svarstyta galimybė išpirkti jos žemę ir namus.
Nukentėjusioji nuo gaisro apgailestauja, kad eina jau antri metai, o reikalai į priekį nė kiek nejuda.
„Bėda, kad gyvenome viename name su kaimynais, o jie nebuvo susitvarkę jokių nuosavybės dokumentų, negana to, buvo praskolinę savąją dalį. Dabar jų namo dalis – antstolių rankose“, – pasakojo J. Černiauskienė.
Laukė gerų žinių
Namų netekusioji apgailestauja, kad ir valdžios atstovams nepavyksta pagreitinti sandorio.
„Esu nusižiūrėjusi Upytėje parduodamą dviejų kambarių butuką. Pardavinėjo jį ir tada, kai sudegėme, tuomet už jį prašė 40-ies tūkstančių eurų. Dabar nuleido iki 30-ies tūkstančių. Jei tik turėčiau už ką, pirkčiau“, – sako J. Černiauskienė.
Padegėlė dėl žalos atlyginimo, kurio net nesitiki gauti, teisme bylinėjasi su buvusiais kaimynais, ant namų užleidusiais raudoną gaidį.
Kadangi ugniagesių nurodyta, kad namas sudegė dėl netvarkingos kaimynų krosnies, J. Černiauskienė iš jų tikisi prisiteisti 24 tūkst. turtinės ir 10 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Visgi ji prisipažįsta neturinti vilties atgauti pinigų, o bylinėjasi labiau dėl to, kad buvę kaimynai pajustų kaltę ir atsakomybę dėl padarytos žalos.
Teismo posėdis, į kurį pakviesti net aštuoni liudininkai, pasak jos, turėjęs įvykti vakar.
Taip pat vakar J. Černiauskienė laukė rajono Savivaldybės administracijos vadovo Edmundo Toliušio pažadėto skambučio, iš kurio tikėjosi išgirsti gerų žinių.
Žinios nekokios
Su E. Toliušiu susiskambino ir „Sekundės“ žurnalistai. Direktorius pripažino gerų žinių J. Černiauskienei neturintis.
Bent artimiausiu metu jos sklypo ir namo degėsių už biudžeto lėšas rajono Savivaldybė nenumačiusi išpirkti.
Ir paminklas Lietuvos žemdirbiams liepos 6-ąją bus atidengtas degėsių pašonėje.
Pasak E. Toliušio, Savivaldybė tikrai suinteresuota išpirkti J. Černiauskienės žemę, rūpinamasi, kad toji moteris kuo greičiau įsikeltų po savuoju stogu.
„Deja, norai susikerta su šiuo atveju nepalankiais teisės aktais“, – konstatavo administracijos vadovas.
Anot jo, išpirkti sudegusį namą ir sklypą po juo trukdo tai, kad antrosios pastato dalies savininkai nesusitvarkę nuosavybės dokumentų, o dar didesnis stabdys – jų turtas praskolintas ir jau patekęs į antstolių rankas. Administracijos vadovo teigimu, situaciją sunkina tai, kad skolos siekia penkiaženklę sumą.
„Su antstoliais, kurie dargi keitėsi, bendrauta, vestos derybos, tačiau susitarimas neįvyko, tad derėsimės toliau“, – paaiškino J. Toliušis.
Kai tik namo degėsiai taps rajono Savivaldybės nuosavybe, J. Toliušio teigimu, vietovė nedelsiant bus sutvarkyta.
Degėsiai – Valstybės dienos scenografija
Upytėje gyvenantis Panevėžio rajono tarybos narys Audrius Zalatoris sako ir pats atkreipęs dėmesį, kad Čičinsko kalno papėdėje netvarkoma gaisravietė virsta sąvartynu.
„Taip jau būna, kad pamatę netvarkomą vietą, žmonės ją užverčia atliekomis. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Į gaisravietę privežta senų padangų“, – piktinosi politikas.
Namo liekanos piliakalnio kaimynystėje akis bado ir Upytės tradicinių amatų centro vadovei Aušrai Sidorovienei.
„Kasdien važiuodama į darbą matau tą sudegusią netvarkomą sodybą ir galvoju, kokią liūdną žinią ji skelbia. Labai apmaudu, kad sudegusi sodyba taps savotiška, sakyčiau, išskirtine scenografija šiųmetei liepos 6-osios šventei“, – kalbėjo A. Sidorovienė.
