Iki Ignalinos įkūrimo klestėjusi ir žydų bendruomenės centru buvusi Palūšė dabar nedidelis, tik nuostabia gamta ir turistais garsėjantis kaimas.
Parko sostinė
Aukštaitijos nacionalinio parko sostine vadinamoje Palūšėje – vos keliasdešimt gyventojų, bet per sezoną į ją suplūsta tūkstančiai svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Palūšės vardas žinomas turistiniais maršrutais, vaizdingais, ežeringais gamtos kampeliais besidomintiems, keliauti mėgstantiems žmonėms.
Šioje kurortinėje vietovėje vyksta svarbiausi Aukštaitijos nacionalinio parko renginiai, apsistoja poilsiautojai, iš čia prasideda turistiniai maršrutai.
Palūšę supanti gamta unikali, o pačios gyvenvietės istorija taip pat verta dėmesio.
Pavadinimas kildinamas nuo šalia tyvuliuojančio Lūšių ežero vardo. Gali būti, kad ir kaimo, ir gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo žodžio „lūšas“, to krašto tarme reiškiančio lėtas žmogus.
Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų centro vyriausioji specialistė Dainora Liškauskaitė primena, kad rašytiniuose šaltiniuose Palūšės vardas pirmą kartą paminėtas 1651 metais.
Tuo laiku Palūšė buvo palivarkas, dvaras ir jo apylinkės priklausė Šumskams. 16-ajame amžiuje bajoras Mikalojus Vaidenis šalia kelio pastatė karčemą, ir Palūšė pradėjo plėstis. 17–18 amžiuje ji jau buvo svarbi gyvenvietė.
Ant vieno lito
Atvažiavus į Palūšę akis neišvengiamai patrauks centre ant kalno stūksanti medinė bažnyčia, pastatyta 1750 metais ir stebuklingai išsilaikiusi iki šiol. D. Liškauskaitė kviečia įdėmiau pažiūrėti į bažnyčią bei šalia jos esančią varpinę ir teiraujasi, ar nieko neprimena šis vaizdas.
Atidesnis turistas veikiausiai iš karto supras, kad Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausioji specialistė turi omenyje atkūrus Nepriklausomybę pradėtus spausdinti lietuviškus pinigus – Palūšės bažnyčios ir varpinės atvaizdai buvo ant dabar jau nebenaudojamos popierinės vieno lito kupiūros.
Bažnyčia iš tikrųjų įspūdinga – dėmesį atkreipia du bokšteliai, čia pat esanti aštuonkampė – tokia vienintelė Lietuvoje – varpinė, gulsčių rąstų tvora. Įdomu, kad bažnyčiai statyti nebuvo naudojamos geležinės vinys.
Už šventoriaus sienos yra senosios kaimo kapinaitės. Ekskursijų vadovai visada kviečia atkreipti dėmesį į senąjį Palūšės ąžuolą. Minima, kad jis, kai buvo statoma bažnyčia, jau buvo suskaičiavęs šimtą metų.
Pamaldos bažnyčioje vyksta tik sekmadieniais ir per šventes. O kiekvieną vidurdienį vietos gyventojus ir ekskursantus pasveikina varpo dūžiai. Kaip teigia Lankytojų centro vyriausioji specialistė, tikrųjų varpų niekas neliečia, tuo metu automatiškai įsijungia įrašas.
Užrašas virš bažnyčios durų byloja: „Įženk geras, išeik geresnis.“ Istorinė medžiaga byloja, kad bažnyčios statybą finansavo kunigas Juozas Baziliauskas ir statė ją savoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje. Sakoma, kad maldos namų įkūrėjas palaidotas priešais didįjį altorių.
Bažnyčia jo įkūrėjo garbei buvo pavadinti Švento Juozapo vardu. Parapijai įsikūrus atsirado ir Šv. Juozapo religinė brolija. Jos veikla nutrūko 19-ojo amžiaus pabaigoje.
Šimtosioms gimimo metinėms
Turistų dėmesį atkreipia ir netoli bažnyčios esantis medinis paminklas. Jis pastatytas 1973 metais, kai buvo minimos iš Palūšės kilusio garsaus kompozitoriaus Miko Petrausko 100-osios gimimo metinės. Šis žmogus sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“.
Pasirodo, Palūšės bažnyčioje vargonininkavo Kipro ir Miko Petrauskų tėvas Jonas Petrauskas.
Gali būti, kad būtent šiame vaizdingame gamtos kampelyje jis įžiebė sūnums pomėgį muzikai, grožio pojūtį. Kompozitorius Mikas Petrauskas sakė: „Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis.“
M. Petrauskui skirto lyros pavidalo paminklo autorius skulptorius Juozas Kėdainis.
Šiemet vietos bendruomenė galėjo pasidžiaugti ne vienu renginiu. Vasarą čia vyko tūkstančius žmonių sutraukianti Palūšės regata, rugsėjo mėnesį – mugė „Palūšės rudenėlis“.
Lankytojų centro specialistė atkreipia dėmesį į netoli bažnyčios esančius du žalius medinius pastatus. Pasirodo, vienas iš jų – nuo seno veikianti, o šiemet atnaujinta biblioteka, kitas – bendruomenės pastangomis įkurtas Amatų centras.
Palūšėje mokyklos nebėra, gyvenvietėje auga vos keletas vaikų, mokytis jie važinėja į Ignaliną.
Gyvosios istorijos pamokos
Aukštaitijos nacionaliniame parke gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. Rengiant Palūšės pilkapio ekspoziciją remtasi rastais kapavietėse daiktais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus kapavietę.
„Teoriškai žinome, kad pilkapis – tai senoji baltų laidojimo vieta. O čia galima pamatyti, kas pilkapyje yra iš tikrųjų“, – sako vyriausioji specialistė.
Namelyje, kuriame galima pamatyti pilkapio pjūvį, įrengta 5–6 amžiaus kapavietė, stenduose – daug pažintinės medžiagos.
Šalia – dar viena gyvosios istorijos pamoka. Kitame pastate galima pamatyti, kaip atrodė akmens amžiaus būstas. Ekspozicija parengta pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. „Būtent tose apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje“, – paaiškino D. Liškauskaitė.
Radiniai, pasak vyriausios specialistės, patvirtino nerašytinės šalies istorijos faktus. Į akmens amžiaus būstą užsukusiesiems įdomu pamatyti to meto įrankius, indus, įvairius rakandus. Būsto viduryje būdavo kūrenama ugnis, čia pat įrengtas gultas.
Pasikeitusi Palūšė
Susipažinusieji su šios kurortinės vietovės istorija žino, kad kadaise, kol dar nebuvo pastatyta Ignalina, Palūšė buvo klestinti, gausiai apgyvendinta, nes per ją ėjo senasis prekybos kelias.
Dauguma gyventojų buvo žydai.
Iki geležinkelio šakos nutiesimo ir Ignalinos miestelio įkūrimo 1863 metais Palūšė buvo žydų bendruomenės centras. Jie čia turėjo savo maldos namus, karčemas, vertėsi miškininkyste, žvejyba. Tiesa, žvejyba čia gyvenantiesiems visais laikais buvo labai svarbus, pelningas užsiėmimas.
Atsiradus geležinkeliui Peterburgas–Varšuva, Ignalina labai greitai nukonkuravo kitus miestelius – visa veikla persikėlė į naująjį miestą. Dėl to daug žydų šeimų Palūšę iškeitė į Ignaliną – ten pervežė savo namus, perkėlė sinagogą.
Turimais duomenimis, prie geležinkelio įkūrus miestelį, jame gyveno 85 žmonės, iš jų 9 žydų tautybės. Iš pradžių buvo pastatyta policijos būstinė, vėliau – smuklė ir parduotuvė.
Geležinkelis turėjo didelę reikšmę, pagerino ryšį su Vilniumi ir Daugpiliu. 1895 metais čia jau gyveno apie 300 žmonių, daugiausia žydų, perkėlusių savo prekybos verslą iš Palūšės.
Pirmą dviejų aukštų mūrinį namą pagrindinėje gatvėje pasistatė turtingas pirklys Nachemka.
Nuo pat įkūrimo pradžios Ignalinoje vyko turgūs, o padaugėjus prekybininkų ir parduotuvių gyvenvietė tapo miesteliu.
Ignalinos gatvelės ilgai neturėjo pavadinimų, jose stovėjo mediniai nameliai.
1906 metais čia įsteigta pirmoji mokykla.
Artima Ignalina
Savo veidą nuolat keitė ir Palūšė. Ji buvo ir „Aušros“ kolūkio centrine gyvenviete, ir Ignalinos rajono apylinkės centru, joje veikė net terpentino gamykla.
Nuo 1959 metų gyvenvietėje įkurta Ignalinos turistinė bazė – tarsi Aukštaitijos nacionalinio parko užuomazga.
Už keturių kilometrų esanti Ignalina Palūšei labai svarbi.
Vietiniai puikiai žino miesto legendą, teigiančią, kad ten, kur tyvuliuoja Ilgio ežeras, stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis.
Kunigaikštis turėjo devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių ir leido jiems apsigyventi ežero dugne.
Kai tarp ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykštantis šaltinėlis vadinamas Linos ašaromis.
Dar sakoma, kad Ignalinos vardas galėjo kilti nuo Ignalinkos palivarko pavadinimo. Tikrai žinoma, kad žemę tiesti geležinkeliui caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras, įskaitant ir geležinkelio stotį, yra buvusio palivarko teritorijoje. Ignalinkos palivarkas taip buvo pavadintas pagal Kaminskio vardą – Ignas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina, taip pat ir Palūšė, kaip ir visas Vilniaus kraštas, buvo lenkų okupuotoje teritorijoje.
D. Liškauskaitė pasakojo, kad vietiniai gyventojai lenkinimui nepasidavė. Jie saugojo lietuvišką dvasią – krašte veikė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijos, buvo įkurtos daraktorių mokyklos, dirbo knygnešiai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
