Kadaise ir lietuviai, ir lenkai, puoselėdami pačias šviesiausias viltis, drauge arė krašto kultūros, meno, verslo dirvonus.
Piešiant daugiatautį Panevėžio krašto paveikslą, sunku būtų išsiversti be vieno ryškaus ir reikšmingo potėpio – lenkiško paveldo ženklų. Šiais laikais vargu ar pavyktų sutikti bent keliolika čia gyvenančių lenkų, tačiau žvilgsnis į praeitį parodys visai ką kita.
Šios tautybės nemažai žmonių Panevėžio krašte šimtmečiais kartu su lietuviais gyveno, dirbo, kūrė. Surinkta istorinė medžiaga atskleidžia, koks nemažas lenkų indėlis krašto ekonomikos, švietimo, kultūros raidoje.
Kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis specialistas Donatas Pilkauskas, lenkų dvarininkų rūpesčiu Panevėžyje, Kranto gatvėje, atsirado gražus lenkų gimnazijos pastatas. Dabar čia įkurta mokykla – „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras.
Panevėžio lenkų gimnazijos naujus rūmus projektavo inžinierius Jonas Salenekas ir jie pradėti statyti 1929 metais. Gimnazijos statyba aktyviai rūpinosi lenkų švietimo draugija, lėšomis prisidėjo lenkų tautybės dvarininkai. 1930 metų rugsėjo 1 dieną gimnazijos rūmus pašventino kapelionas Juozas Dirginčius.
Lenkų gimnazija veiklą Panevėžyje buvo pradėjusi nuo 1919 metų.
Nors, kaip sako D. Pilkauskas, yra duomenų, kad gimnazija galėjo veikti anksčiau, galbūt net nuo 1727-ųjų. Ši švietimo įstaiga buvo uždaryta 1940 metų birželio 14 dieną, nurodant priežastį, kad mokinių per mažai.
Vokiečių okupacijos metais šiose patalpose veikė prekybos mokykla, o pasibaigus karui, 1945-aisiais, čia buvo perkelta Panevėžio mokytojų seminarija.
Laikė save lietuviais
Vienas iš žymiausių su Panevėžio kraštu siejamų lenkų – garsus rašytojas Henrikas Senkevičius. Bistrampolio dvare neseniai buvo paminėtas 100-osios šio iškilaus rašytojo, Nobelio premijos laureato mirties metinės. H. Senkevičiui Nobelio premija buvo įteikta 1905 metais, jis buvo šeštas asmuo pasaulyje, gavęs šią garbingą premiją.
Bistrampolio dvare, kuriame kadaise pas giminaičius lankėsi rašytojas, šiemet buvo atidengta atminimo lenta, vyko gražus renginys, surengta diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius.
H. Senkevičius šiame dvare 1884–1986 metais pradėjo rašyti garsųjį romaną „Tvanas“. Romane pasakojama apie Lietuvą užplūdusį politinį tvaną, kai Vilnius ir Kaunas buvo okupuoti rusų, o Kėdainiai – švedų.
Dokumentinį filmą „Lietuviškais tvano keliais“ sukūręs lenkų režisierius Tadeušas Bistramas supažindina žiūrovus su romane aprašytomis Panevėžio ir Kėdainių rajonų vietomis.
H. Senkevičiui skirtą renginį organizavęs dvasininkas Rimantas Gudelis sako, kad ryšys tarp abiejų tautų kadaise buvo labai stiprus. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių vėliau santykiai buvo atšalę, o dabar, kai abi šalys vėl kartu, – abi Europos Sąjungoje, – pats laikas spausti vieni kitiems tvirtos draugystės ranką.
Tolimoje praeityje Lietuvoje gyvenę bajorai, nors kalbėdavo ir rašydavo lenkiškai, laikė save lietuviais – žmonėmis, esančiais iš lietuvių genties.
Save jie apibūdindavo: „gentes lituaniae, nacija – poloniae.“
Tokių žodžių ant savo antkapio pageidavo ir Romoje palaidotas iš Pajuosčio kilęs Valerijonas Meištavičius (1893–1982) – Lenkijos kunigas, teologas, istorikas, rašytojas. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją 1924 metais jis buvo įšventintas į kunigus. Porą metų kunigavo Vilniaus bažnyčiose, vėliau studijavo Romos teisės universitete, paskui – Vilniaus universitete ir gavo teologijos daktaro laipsnį.
Panevėžio kraštotyros muziejaus pateikiamoje biografijoje rašoma, kad nuo 1932 metų V. Meištavičius buvo Lenkijos ambasados prie Šventojo Sosto patarėjas.
Vėliau jis buvo popiežiaus Pijaus XI asmeninis sekretorius. Parašė nemažai istorinių veikalų, redagavo žurnalą.
R. Gudelis primena ir su Panevėžio kraštu susijusį Baltramiejų Bistramą – didžiojo tilto per Varšuvą, kuriuo ir dabar važiuojame į Europą, statytoją.
Lietuvos ir Lenkijos kultūros buvo glaudžiai susijusios. Bajorai, kurie čia gyveno ir save vadino lietuviais, didžiavosi esantys Vytauto Didžiojo pakviesti, prisimindavo bendrą kovą Žalgirio mūšyje.
Išvykę iš Lietuvos lenkai jos nepamiršdavo. Varšuvoje net buvo įsteigta Lietuvos mylėtojų draugija. Jos veikloje dalyvavo ir Panevėžio krašto žmonės, o vienas iš draugijos įkūrėjų buvo Tadeušas Bistramas.
Garsios pavardės
Pasak D. Pilkausko, 1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 2539 lenkai – 19,57 procento visų panevėžiečių.
Pagrindinės jų specialybės buvo siuvėjai, dailidės, net trečdalį sudarė nekilnojamojo turto savininkai. Pagal gyventojų raštingumo statistiką, lenkai buvo raštingiausi, jų raštingumas siekė 81,25 procento.
Mūsų kraštą garsino žymūs lenkų tautybės asmenys – inžinierius Stanislovas Kerbedis, pramonininkas Stanislovas Montvila, Pajuosčio dvaro savininkas Aleksandras Meištavičius, gydytojas Aleksandras Babianskis, ilgametis lenkų gimnazijos direktorius Ipolitas Pereščiakas ir kiti.
Dar žinoma, kad 1919 metais miesto prezidentu tapo lenkų tautybės advokatas Teodoras Liutkevičius.
Ryškų pėdsaką paliko lenkų gimnazijoje mokytoju dirbęs žymus entomologas Valerijonas Straševičius (1885–1968). Jo iš viso pasaulio surinkta unikali vabzdžių kolekcija ir dabar saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Žinoma, kad Straševičių giminė save kildino iš kadaise turtingų bajorų, kurių žemės valdos ir dvarai buvo Raguvos apylinkėse. Raguvos bažnyčioje yra Upytės pakamario Juozapo Straševičiaus ir Mykolo Straševičiaus portretai.
Istorikas D. Pilkauskas svarsto, kad Lietuvoje ši šeima, matyt, apsigyveno po Liublino unijos.
Net H. Senkevičius kūrinio „Tvanas“ trečiame tome minimas jėzuitų kunigas Straševičius, dalyvavęs kovose su švedais prie Panevėžio.
V. Straševičiaus biografijoje pasakojama, kad jo tėvas Boleslovas buvo vedęs Liudviką Malinską, o šios moters sesuo Gabrielė ištekėjo už Valerijono Kerbedžio.
Kerbedžiai gyveno gražiame dvare Naujadvaryje, labai mylėjo vienas kitą, bet neturėjo vaikų. Todėl daug dėmesio ir meilės skyrė giminaičiams ir jiems padėjo – Valerijonui, taip dėdės garbei pavadintam, ir jo jaunesnei seseriai Zofijai.
Vertinga kolekcija
Nuo 1919 metų V. Straševičius dirbo gamtos mokslo ir fizikos mokytoju Panevėžio lenkų gimnazijoje.
Tarp daugybės V. Straševičiaus gabumų minimi ir aktoriniai. Jis buvo vienas iš Panevėžio lenkų mėgėjiško teatro aktorių, sukūręs įtaigų regento vaidmenį Aleksandro Fredro komedijoje „Kerštas“. Su šiuo spektakliu teatras net yra gastroliavęs Kaune.
V. Straševičius dar daugiau dėmesio skyrė savo ypatingam pomėgiui. Jis kolekcionavo vabzdžius, drugelius. Susisiekęs su vabzdžių prekybos firmomis, pirkdavo pačius įdomiausius eksponatus, knygas, atlasus. Jis ir pats rinko Vidurio Europos vabzdžius.
Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse V. Straševičius nupirko ar išmainė vabzdžių už 10 tūkstančių litų.
V. Straševičiaus žmona Marija taip pat mėgo gamtą, ypač žavėjosi gėlėmis. Naujadvaryje buvo įrengusi didžiulius gėlynus.
Be to, po 1933 metų V. Straševičius visiškai atsidavė tapybai iš natūros. Jis tapė drugius ir kai kuriuos savo kolekcijos vabalus. Panevėžio kraštotyros muziejus 1960 metais už tuomečius 100 rublių nupirko V. Straševičiaus piešinių albumą.
Jo vabzdžių rinkinys – viena didžiausių pasaulio drugių, vabalų ir plėviasparnių kolekcijų Lietuvoje. Yra drugelių, vabalų, sugautų daugiau nei prieš šimtą metų, kai kurie iš jų labai reti ir saugomi.
Deja, nuo nelaimių neapsaugotas niekas – skausmingos permainos Lietuvoje palietė visus čia gyvenusiuosius. 1941 metų birželio 14 dieną ir V. Straševičius su žmona bei uošve buvo ištremti į Barnaulą, vėliau – į Jakutiją.
Per stebuklą jie ištvėrė tremtį, o vyras, nepaisydamas negandų, domėjosi vietos gamta. Išlikusiame dienoraštyje aprašytas Sibiras, to krašto augalai, gyvūnai. Pats V. Straševičius senatvėje neteko klausos, todėl gyveno uždarą gyvenimą: užrašinėjo temperatūrą, įvairius gamtos reiškinius, piešė paukščius, drugius, kalnus, garvežius.
1967 metų gruodžio mėnesį pateko į avariją ir kitų metų sausį ligoninėje mirė.
Nepamiršti žmonės
Kalbėdami apie Panevėžyje gyvenusius ir dirbusius lenkus, istorikai prisimena ir Stasį Renigerį. Jis buvo 1926 metais Panevėžyje pradėto leisti žurnalo ,,Matininkas“ redaktorius. Redakcijos adresas nurodomas toks: Respublikos gatvė 3.
Žurnale skelbiama, kad per metus numatoma išleisti keturis numerius. Vienas numeris kainavo du litus. Nurodoma ir viso puslapio skelbimo kaina – 80 litų, pusės puslapio – 40 litų, o ketvirčio – 20 litų. Žurnalo pradžioje yra įžanginis straipsnis, jame aiškinama, kam matininkams reikalingas specializuotas leidinys.
Leidinyje yra įdomus straipsnis apie matininkų draugijos veiklą. Žinoma, kad ši draugija veikė nuo 1919-ųjų, o nuo 1926 metų jos būstinė buvo Panevėžyje. Žurnale yra ir S. Renigerio straipsnis apie žemės reformą.
Lenkų kilmės S. Renigeris tada buvo matininkų valdybos pirmininkas, o sekretoriaus pareigas ėjo taip pat Panevėžyje gyvenęs Stasys Liutkevičius.
S. Renigerio namas iki šiol yra išlikęs Vasario 16 -osios gatvėje.
Nepamirštas ir lenkas Vincentas Todovianskis, alaus gamybai paskyręs nemažai metų. Alaus darykloje „Kalnapilis“ jis buvo visą gamybą tvarkęs meistras.
Žinoma, kad alaus gamybos meno V. Todovianskis mokėsi užsienyje. Meistrą įmonėje labai vertino. Jis tikrindavo miežius ir priimdavo tik geros kokybės. Tuos miežius išvalydavo ir pamerkdavo salyklui, vėliau daigindavo ir džiovindavo, gerą salyklą atskirdavo nuo blogo. Alų gamindavo tik iš gero salyklo. Stipresniam alui pagaminti reikėjo daugiau laiko.
Meistro alga siekė 500 litų. O gyveno jis tame pačiame pastate, kur buvo ir alaus darykla.
